Urbokida

Lyg ir negerai atsiriboti nuo pasaulio, kita vertus save apsaugoti, manau yra protinga. Vienas iš patvariausių būtų – užsiauginti dramblio odą.

Gal būt atsiribojus nuo emocinio prieštaravimo įvairiems pasikeitimams ar klientų pageidavimams, bus pastebėta nauja erdvė, kurioje atsirastų naujos galimybės, naujos idėjos?

Dažnai emocijos užgožia esmę. Turiu klientę, kuri kilus problemai visada skambina šaukdama, bet tik pirmus du kartus (dėl tos pačios problemos). Skambučių intervalas max 1 valanda. Visada stengiuos trečią kartą paskambinti pati. Ji jau būna išliejus savo emocijas ir tuomet puikiai gaunasi susitarti. Nuramini žmogų, kad supranti jo problemą ir per praėjusią valandą radai sprendimą. Kartais taip iš karto nepavyksta atrasti, bet kokių nors idėjų tikrai kyla. Pasipasakoji, ką sumąstei. Klientė protinga. Ji lengvai priima idėjas ir savų pasiūlo. Žodžiu pradedam realiai ieškoti sprendimo būdų.

Juokingiausia, kad tokia situacija yra beveik visada. Pirmas skambutis. Ištisinis monologas, kai neįmanoma net žodžio įterpti. Antras skambutis – jau su intarpais – dialogas. Trečias – normalus pokalbis. Be to, naudingas abiems pusėms.

Užsiaugini dramblio odą ir tampi nebe jautrus tuščioms emocijoms. Pagarboms kitam neprarandi. Tik baisu, kaip vidurį atrasti, kad nuo pasaulio širma neatsiskirti… Manau, norint viskas įmanoma :]

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Apsipirkimo malonumai. Pati nemėgstu parduotuvių ir jei tik imanoma, stengiuos ten lankytis kuo rečiau. Visgi įrenginėjant namus, nori nenori tenka užsukti  gan dažnai ir Senukai jau tapo beveik antrais namais :]

Šį savaitgalį galų gale nusipirkom užuolaidas. Radom tokias, kokių reikia, jau pasiūtas. Nusipirkom. Kartu pirkom ir karnyzus.  Žodžiu sumokėjom 525Lt. Lyg ir nedaug.

Grįžtam namo, lyginam užuolaidas, vyras sienas grežia. Šypsenos iki ausų. Žinoma, nepagalvojom…. Karnyzų laikikliai per trumpi ir užuolaidos įsiremia į palangę. Vaizdas ne koks. Pinigėlių irgi gaila. O man jau ir užuolaidos nebepatinka…. Na bėgte vėl į parduotuvę. Tokio skersmens lazdoms laikiklių, tvirtinamų prie lubų, nėra ir nebūna. Yra mažesniems, yra didesniems. Šitiems niekaip. Prie sienos tvirtinami yra tik standartiniai.  Ir jų ilgis mums netinka. Lekiam į Ermitažą. Radom kitą variantą. Šikart už viską sumokėjom per pus mažiau. Bet anie 500Lt labai jau brangūs.

Ir ką Jūs manot, nuvažiuojam į Senukus sekmadienį, užeinam į garantinį. Sakom, gražinti norim. Vadybininkė tik čekio paprašė ir grąžino visą sumą.

Kai kažkada grąžinom plyteles Ermitažui, tai labai barėsi. Dėl to stengiamės ten nieko nepirkti. O Senukai mane kiekvieną kartą nustebina. Jei tik reikia, visas prekes atgal priima (reikia čekį turėt ir pan… bet be problemų). Tai ir galvoju – mažu reklama bus :] Juk vis tiek malonu :]

PS: O jei kam reikia kuriantis naujam bute/ name idėjų, pasidairykit. Pati daug nežiūrėjau, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo įdomu :]

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.

Kodėl skiriasi žaidimo taisyklės darbdaviui ir darbuotojui? Pradžioj tikrai nesupratau kol bendravau tik su darbuotojais: mokytojais, dėstytojais, kolegom, gydytojais, kasininkėm, masažistėm irt.t. Dauguma jų manė, kad darbdavys išnaudoja, nepriklausomai nuo to, ar važiuoja už įmonės sąskaitą į Egiptą ar ne, gauna darbo užmokesčio dydžio premijas  (nepriklausomai nuo rezultatų) ar ne. Labai maža darbuotojų dalis susimastydavo apie elementarų dalyką – jei įmonė negyvena gerai, tai ir pasirūpinti darbuotoju negali.

Pamastykim, kuo skiriasi darbdavys ir darbuotojas. Darbuotojas moka didesnius mokesčius, darbuotojas moka mokesčius pirmiau nei leidžia savo pinigus. O darbdavys? Darbdavys darbuotojui leidžia uždirbti, tiek kiek leidžia. Štai kur visa esmė. Darbuotojas ne tik uždirba, kiek jam leidžia, bet ir padaro tik tiek, kiek jam leidžia. Jei dirbi programuotoju, tai niekas darbe Tau neleis užsiimti pyragėlių kepimu arba logistika. Net tuo atveju, jei leistų, tai būtų darbdavio sprendimas.

Darbdavys  sugalvoja idėją verslui, ją igyvendina ir štai darbo vieta sukurta, dažniausiai net ne vieną. Įmonė duoda užsakymus kitoms įmonėms, laisvai samdomiems asmenims (freelancer), tos įmonės vėl duoda užsakymus kitoms įmonėms ir taip karuselė įsisuka. Kiekviena įmonė moka atlyginimus, pelno mokestį, dažna moka taršos, pakuotės ir kitus mokesčius. Viskas plaukia į biudžetą. Tada biudžete surinktos lėšos pasikirstomos mokykloms, ligoninėms, biurokratiniam aparatui ir t.t. Žmonės  gavę atlyginimus eina juos išleisti ir vėl duoda užsakymų įmonėms. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Nuo įgyvendintos verslo idėjos.

O ką daro darbuotojas? Jis dirba nustatytas valandas arba dirba nustatytus darbus, gauna darbo užmokestį ir jį išleidžia, kad papildytų kažkieno kito kišenę.

Kai supranti šiuos skirtumus net šefas mielesnis pasidaro. Linkėjimai :]

Gyvenam, nerimaujam. Kai kas gal ir ne …. Pinigų mažėja. Iš pažįstamų girdžiu tik apie atleidimus, vėluojančius arba nemokamus atlyginimus. Skaitau straipsnius kaip kitose šalyse vyriausybės rūpinasi savo piliečiais ir komentarus (ko gero jie nieko nežino apie Graikiją, Islandiją ir pan) ir kaip seimas nesirūpina mumis.

Visai neseniai skaičiau knygą, kurioje buvo paminėta idėja, jog jei labai trūksta pinigų, vadinas jų reikia duoti kitiems ir pinigai sugrįs su kaupu. Čia kaip vaikystėje girdėtose pasakose, kur už gera atsilygina geru. Kas keisčiausia, kad tiksliai žinau, kad autorius paaukojo labai dideles sumas pats! Dideles net ir jam pačiam :]

Tai ir pamąsčiau … Kodėl vietoj skundo nepradėjus patiems ką nors daryti? Sakau gal kurti naują verslą? Va tik idėjos trūksta su optimistiniu požiūriu. Man atrodo, kad Lietuvoj tai būtų pati reikalingiausia prekė – teigiamas savęs ir kitų vertinimas :]