Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.
Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį. Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.
D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius mėnesinių pajamų.
Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.
Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]
Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.
R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…
A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.
V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…
Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?
PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.
Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?
Pavyzdžiai iš praktikos. Pavogei kaimyno vištą ir sėdi porai metų į kalėjimą. Nužudei savo 2 vaikus – kalėjimas iki gyvos galvos. Nužudei svetimus 3 vaikus, būdamas neblaivus policininkas – 10 metų laisvės atėmimas. Arba turėdamas mažmeninės prekybos tinklą, prekiauji maistui skirtais indais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų ir gauni 300Lt baudą, tai kad PVM susigrąžini dešimtim milijonų nėra svarbi detalė. Paskutinė gera naujiena – prekiauji alkoholiu po 22val., pardavėjui – 75lt bauda. Antrą kartą pagavo, jau įmonei 1000-1500 Lt bauda.
Baudų dydis gal ir nebūtų tiek įdomus, jei ne viena smulkmena. Jei alkoholio pardavimas draudžiamu laiku yra žala valstybei, tai ta žala turėtų būti ir atlyginama. Kas žalą sudaro? Žmonės vartoja alkoholį. Pardavimo apribojimu laike buvo siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Jei šis laiko apribojimas pažeidžiamas, vadinasi skatinamas vartojimas. Valstybei negerai, kai žmonės vartoja alkoholį, nes ji kasmet skiria pinigus alkoholizmo prevencijai, įvairioms pašalpoms, kurias gauna asocialios šeimos, atitinkamai alkoholikų gydymui, vaikų namų išlaikymui ir t.t…. Tai prie visos šios žalos dar reikia pridėti ir baudos administravimo išlaidas (finansininkai, IT atstovai, elektra…) bei policijos ekipažo (automobilis, du policininkai, jų soc draudimas ir t.t. Neduok die, jei kuris dar tėvystės/ motinystės atostogų išeitų ). Tai krizės akivaizdoj man toks klausimėlis, kiek kainuoja 75 litų administravimas ir aparato, kuris šią baudą išieškos (teismai, policija, seimas , kuris kuria įstatymus), išlaikymas. Gal geriau sumokėkim 75lt, kad tik nieko nubausti nereikėtų, nes man atrodo taip pigiau visom prasmėm?
Kam užklius šitoj vietoj vertybės, tai siūlau pasverti 75Lt ir pagalvoti, kiek procentaliai žmonių dėl tokios sumos labai graužtųsi… ar tie, kurie per 20min po 22val už didesnę sumą alkoholio parduoda? Ar tie, kruie už paskutinius centus dozę perka…
PS: užkliuvau už straipsnio apie 75Lt, todėl konkrečiai apie šį atvejį rašau, bet realybėj tiek daug yra baudų, kurios nei žalos atitinka, nei kokios naudos duoda, tiesiog papildomai biudžetui kainuoja. Būtų juokinga, jei verk nesinorėtų :]
Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.
Kadangi pastaruoju metu esu labai užsiėmus (tarsi taip būtų tik man vienai :]) vienintelės poilsio valandėlės yra už vairo. Kartais pagalvoju, kad labai gerai yra transporto kamščiai. Tiesiog atsiranda laiko pailsėti, „sustoti“ ir apmastyti: kur? ko? kodėl? ir kam išvis man to reikia?
Labai giliai įstrigo dar paauglystėj žiūrėta Gelbėtojų dalis. Įvyko nelaimingas atsitikimas jūroje. Gelbėtojas beplaukdamas su skęstančiuoju į krantą buvo srovės nunešti po tiltu. Ir atsitiko taip, kad nuo smūgio į vieną iš tilto atramų gelbėjamasis žuvo. Viso pasakojimo esmė: gelbėtojas pasielgė teisingai, nes jei taranuotas būtų gelbėtojas, o ne skęstantysis, nei vienas iš jų nebeturėtų vilties išsigelbėti. Tai viena iš geriausių pamokų gyvenime. Rūpestis savimi nėra egoizmas. Tai suvokimas, kad turi būti stiprus, jog padėtum kitiems. Šitos minties geriausias pavyzdys – Motina Teresė. Ji išmanė ne vieną kovos meno šaką, bet pasaulyje yra žinoma kaip gerosios žinios nešėja, žmogus, kuris pasaulyje matė tik gėrį. Kaip tapti tokia stipria, neįsivaizduoju… Matyt labai daug reikia turėti valios.
Kodėl apie tai rašau? Dabar kaip tik klausausi Mark Sanborn knygos „You Don’t Need A TITLE To Be A LEADER „. Kas keisčiausia, dauguma knygų, kuriose kalbama apie lyderystę, vadovavimą, milijonierius, turtą, finansinę laisvę ir pan yra ne apie pinigus. Net tos, kurių antraštė skelbia „How to think and grow rich“, net jos yra ne apie pinigus. Nei viena iš jų nepasako, kaip ištikrųjų užsidirbti, o tik kaip ugdyti savo vertybes ir auginti valią.
Todėl kai pasaulis slysta iš po kojų, ypač kai nesiseka, labai verta perbėgti per savo tikslų medį ir išsiaiškinti, ar niekur nenukrypta, ar tikslai yra tie kurių norima dabar. Ar jie tikrai tiek vertingi, kad verta jiems gaišti laiką? Gal jau beldžiasi nauji?
Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti. Kartais pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.
Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.
Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.
Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?
Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.
Esmė, suvokti koks menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded. Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?
Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.
Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.
Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.
Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.
Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).
PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]
Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.
Užtenka vieną kartą atmerkti akis, vieną kartą atrasti ir gaubtas, slėpęs nuo pasaulio plyšta. Naujos mintys, idėjos, žmonės, galimybės …. pradeda lietis tarsi vanduo iš dušo. Čia gal tas pats, kaip viščiukui išsiristi iš kiaušinio? Iš pradžių tik plyšelis, o paskui visas pasaulis iš mažutės dėžutės, tampa neaprėpiamu.
Pradėjus naują veiklą, ima azartas. Kadangi pradžia, tiek jaudulio. Ar viskas teisingai suprasta? Ar viskas parengta? Kiek viskas kainuos? Ar niekas nepamiršta? Kuo toliau, tuo viskas sukasi greičiau. Pagreitis auga ir baisu, kad tuoj bus nebeįmanoma valdyti eigos. Manau, taip dažnai nutinka, kai pradedama nauja nepažįstama veikla.
Pradžioj visko norisi, viskas įdomu. Ieškai, dėliojies, svarstai. Apsisprendi. Pradedi ir tada atsiranda viduj kirbesys – ar tikrai verta? o kam man tie rūpesčiai?Ar tikrai man to reikia?
Kiek sutikau literatūroj, tai vadinama proto kalėjimu. Žmogus labai stipriai laikosi tradicijų ir nenori keistis. Kiekvienas pasikeitimas susiduria su stipriu pasipriešinimu. Tačiau atsilaikiusi naujovė, tampa kasdienybe, o tai reiškia – tampa priimtina. Juk kažkada ir dantų valymas buvo naujovė, o dabar…. Kuo daugiau kartų ši riba yra peržengiama, tuo daugiau situacijų tampa pažįstamos. Štai kodėl vadovai, užsiimantys verslu ne vieną dešimtį metų, taip lengvai dėliojasi verslo planus. Jiems situacijos pažįstamos, labai daug informacijos triukšmo yra atmetama, nes jie jau buvo tose situacijose. Jie turi daugiau erdvės mąstymui apie verslo plėjimą nei pradedantys. Juk pastarieji dar turi išmokti organizuoti veiklą procedūriškai (įmonės steigimas, organizacijos valdymo pagrindai, buhalterijos pagrindai ir pan).
Todėl manau, sugebėjimas atrasti valdymo pultą ir išmokti juo naudotis, viena iš svarbiausių pamokų savęs pažinime ir ugdyme. Tai kartu ir sugebėjimas valdyti save. Nesileisti mėtomam vėjo į visas puses, o kryptingai siekti savo tikslų, išnaudoti galimybes ir nukreipti jas savo tikslams įgyvendinti.
Galva tuščia. Nulis idėjų, nulis norų. Geriausia tokiais atvejais būtų pasiimti atostogų, bet jos tik ką baigėsi. Kaip tuomet pajudėti iš sąstingio taško?
Lengviausias būdas – inspektuoti savo rutiną ir užsilikusius darbas. Pradėti dėlioti prioritetus. Susirašyti viską iš eilės ir žiūrėti, kas skubiau, kas svarbiau. Jei viską galima atidėti, tuomet reiktų apsispręsti, ką atidedam ilgesniam laikui, ką trumpesniam. Nežinai, ko nori? Tuomet daryk, kas reikalinga. Norai kartais atslūgsta ir jiems reikia laiko susigulėt, kad pasirodytų aiškūs ir lengvai suvokiami. O ką nors daryti reikia visada, gal tik nevisada norisi.
Ir liuks, turim puikią dienotvarkę gal net kelioms savaitėms. Iki to laiko tikrai ir galva pabus, ir norai iš po apatijos išsilukštens :]
Kai susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.
Jei viskas griūva, tėra dvi galimybės: laukti, gal kas gero nukris iš dangaus arba veikti.
Tai pradedi ieškot verslo, kuris būtų malonus, kuo norėtųsi užsiimti. Tada supranti, kad jis pinigus atneš negreitai, o valgyt norisi. Tuomet jis tampa hobiu. Ieškai iš ko išgyvent kasdieną ir sugalvoji versliuką, kuris leistų uždirbti gal ir nedaug, bet duotų apsisukimų kasdien ir svarbiausia šiandien.
Tada prisimeni, jog turi paskolą už butą, o santaupos traukiasi iš sąskaitos. Pajamos yra gerokai mažesnės nei anksčiau. Ramini save, kad niekada nebus gana. Kiek beturėtum, to visam gyvenimui neužteks. Jei investuosi, bet kada gali sudegti (per 2008’spalį kiek krito rinkos? 10%? 25% 70%). Bet kada gali devalvuot valiutą, kuria laikai santaupas. Nekilnojamas turtas gali atpigti. Auksą gali pavogti. Galų gale gali bankrutuoti bankas su visais indėliais, o valstybė padengs draudimą tik tada kai pati turės pinigų, pvz.: už 10metų. Pinigai bus praradę vertę ir t.t. Tada supranti, jog saugumas išvis neegzistuoja ir tėra kažkas panašaus į meilę. Kas yra meilė – paaiškint negali, bet taip gera, kad ji yra. Taip ir supranti, kas yra svarbiausia.
Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?
Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina. Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?
O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau. Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų. Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.
Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]
Kiek reikia laiko, kad malonumas taptų kasdienybe?
Metų? Savaitės? Dienos? Ar tai priklauso iš ko gauni tą malonumą :] ?
Pradedi dirbti naujam darbe. Viskas įdomu, pradžioj kiek per mažai apkrovos, paskui jų vis daugėja paskui ateina darbų pikas kai išvis nieko nespėji (darbų daug, įgūdžiai dar nesusiformavę). Na, žinoma, ateina laikotarpis kai viskas nusistovi ir ateina šiokia tokia pusiausvyra. Ir ups…. ateina nuobodulys. Lygiai kaip su mėgstamu patiekalu ar daina. Jei klausysies per dažnai, iškart atsibos. Man tam prireikia kokių pusantrų metų, kad jau pradėčiau dairytis ko nors įdomiau, bent naujų pareigų. Daina atsibosta per kokias tris savaites. LT žinių portalai su „nerealiom“ naujienom – per pusvalandį.
O štai vyras jau daugiau nei trejus metus kiekvieną darbo dieną neša man į lovą kavą. Pasaka. Iki šiol nepripratau! Kiekvienas rytas kaip dovana :]
Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.
Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]
Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?
Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.
Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti. Kartais pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Užtenka vieną kartą atmerkti akis, vieną kartą atrasti ir gaubtas, slėpęs nuo pasaulio plyšta. Naujos mintys, idėjos, žmonės, galimybės …. pradeda lietis tarsi vanduo iš dušo. Čia gal tas pats, kaip viščiukui išsiristi iš kiaušinio? Iš pradžių tik plyšelis, o paskui visas pasaulis iš mažutės dėžutės, tampa neaprėpiamu.
Galva tuščia. Nulis idėjų, nulis norų. Geriausia tokiais atvejais būtų pasiimti atostogų, bet jos tik ką baigėsi. Kaip tuomet pajudėti iš sąstingio taško?
Kai susidėlioji gyvenime viską į saugias vietas ir manai, kad jau niekas nebaisu, tada būtinai kyla pasaulinė ekonominė krizė, perversmas kaimyninėj šaly arba atskrenda asteroidas.
