Urbokida

Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.

Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded.  Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?

Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.

Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.

Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.

Labai dažnai žmogus nuleidžia rankas dar nė nepradėjęs siekti tikslo. Jis tiesiog „įsitikina“, kad nesugebės. Daug paprasčiau nuolatos sau įrodynėti, kad nieko nesugebi, nenori, tai ne man, negu realiai prisiimti atsakomybę ir pasiekti tikslą.

O kodėl turėtų būti kitaip? Juk ne visi gimė genijais… Tačiau tie genijai, kuriuos pažįstu, neturi jokių super galių ir jiems nesiseka lengviau nei kitiems. Jie pasiekė savo tikslų, jėgas investuodami į tikslo siekimą, o ne į įtikinėjimą, kad nesugebės. Ar žinot, kad Einšteinas buvo pripažintas atsilikusių, nesugebančių mokytis, nes iki devynerių nesugebėjo išmokti skaityti? Dabar atsigręžus atgal atrodo juokinga, tačiau tai tiesa. Tik kai buvo pakeistas mokymo būdas, Einšteinas ne tik išmoko skaityti, jis tapo genijum :]

Lygiai taip ir su tikslais. Koks paprasčiausias būdas įsitikinti, kad pavyks? Įsidarbink įmonėj, kuri siekia panašių į Tavo tikslų. Nori išmokti pardavinėti? Įsidarbinkit vadybininku (nežinau kaip esant šiandieninei ekonominei situacijai tai pavyktų, bet manau galima rasti niuansų kaip įtikinti galimą darbdavį ).  Nori išmokti siūti, įsidarbink siuvėjo padejėju. Įsidarbink nemokamai (pasisiūlyk atlikti „praktiką“).  Kai darbdavys pateikia užsakymą, reikia ir padarai. Juk paprastai gan sudėtinga šefą įtikinti, kad nenoriu ir nedarysiu. Tačiau kai reikia tokį patį tikslą pasiekti pačiam, atrodo daug sudėtingiau. Jei nesigauna įsitikinti pačiam, tai tegu dirbant kitam paaiškėja – tai įmanoma, nuo šiol darysiu tai sau :]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]

Kiek reikia laiko, kad malonumas taptų kasdienybe?

Metų? Savaitės? Dienos? Ar tai priklauso iš ko gauni tą malonumą :] ?

Pradedi dirbti naujam darbe. Viskas įdomu, pradžioj kiek per mažai apkrovos, paskui jų vis daugėja paskui ateina darbų pikas kai išvis nieko nespėji (darbų daug, įgūdžiai dar nesusiformavę). Na, žinoma, ateina laikotarpis kai viskas nusistovi ir ateina šiokia tokia pusiausvyra. Ir ups…. ateina nuobodulys. Lygiai kaip su mėgstamu patiekalu ar daina. Jei klausysies per dažnai, iškart atsibos. Man tam prireikia kokių pusantrų metų, kad jau pradėčiau dairytis ko nors įdomiau, bent naujų pareigų. Daina atsibosta per kokias tris savaites. LT žinių portalai su „nerealiom“ naujienom – per pusvalandį.

O štai vyras jau daugiau nei trejus metus kiekvieną darbo dieną neša man į lovą kavą. Pasaka. Iki šiol nepripratau! Kiekvienas rytas kaip dovana :]