Urbokida

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Rinkimai. Media. Blogai. Žiniasklaida plačiąją prasme šiuolaikinėje visuomenėje.

Labai norisi ieškoti teigiamų dalykų mūsų šalyje, bet paskutinės savaitės išgąsdino, o sekmadienis – pirmadienis šokiravo.

1. Visa rinkiminė agatacija skirta vieno kandidato prastūmimui. Ar kandidatas(ė) yra gera(s) nevertinu, tiesiog konstatuoju rinkiminės agitacijos niuansus.

2. Rinkimų naktį TV išjungiau apie 23val. Toliau žinias bandžiau gaudyti internete ir spaudoj jau pirmadienio rytą.  Oponentai, kad ir pakritikuodami, tačiau  sveikino D.Grybauskaitę su pergale (V.Mazuronis, A.Butkevičius), siūlė remtis savo (V.Tomaševski) programa. Moterys oponentės, gal kiek ilgiau nesusitaikė su pralaimėjimu, tačiau neradau nieko, kas įžeistų D.Grybauskaitę. (PS: praleidau K.Prunskienę, gal kas jos komentaruose yra, tiesiog neskaičiau). Nei vieno oponento porinkiminiuose interviu neradau nepagarbos, nemandagumo D.Grybauskaitės atžvilgiu. Net A.Butkevičiaus pastaba dėl aštrios frazės iš D.Grybauskaitės, kad kiti dabar meldžiasi, jog būtų antras turas, man atrodo labai subtilus ir pataikantis į dešimtuką. Spauda jau prieš 10val ryto pradėjo pilstytis purvais. Kaip viskas blogai, kokia ji bloga ir pan. Ir žinoma vėl pavojus iš Rusijos. Ar įmanoma, kad šalis pradėtų kada nors veikti, jei žmogui dar nestartavus jis jau juodinamas? D.Mockus gerai atsakė - „kiek gali padaryti vienas žmogus?“.

3. Teisė balsuoti slaptai. Kas radot V.Adamkaus nors kokią reakciją į jo pasirinkimo paviešinimą, įdėkit į komentarus. Mane gąsdina tiek interpretacijos šia tema, kad pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, tiek pagarbos klausimas.  Manau, kad kiekvienas turim teisę patys išreikšti savo nuomonę. Jei būtų norėjęs, būtų garsiai pasakęs už ką balsavo….

Neįsivaizduoju kuo reikia būti, kad LT sugebėti suvaldyti šią košę.

Yra minčių kurti LT judėjimą su konkrečiom, aiškiai išreikštom idėjom ir vertybėm. Kažką panaušaus į „Pilietis draugiškas savo šaliai“ ar pan. turit idėjų rašykit idėja@dirbusau.lt

Citata iš animacinio filmuko „Atlantida“ – „Pasiekus dugną, nieko nebelieka – tik kilti“. Pasakykit, kad jau dugnas …

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Labai dažnai net neišbandoma galimybė patenkinti savo norą. Iš anksto galvojama, kad nepasiseks. Žmogus paprasčiausiai sugalvoja, kad atsakymas bus NE, net neturėdamas jokių argumentų, kodėl taip turėtų būti.

Norėdama tuo įsitikinti, nusprendžiau padaryti bandymą. Kiekvieną kartą, kai pastebiu, jog sakau NE dar neišgirdus atsakymo, privalau klausti ir sužinoti realų atsakymą. Ką Jūs manot? Dar nė karto negavau atsakymo NE :]

Ankstesniame straipsnyje rašiau, kaip SENUKAI grąžino man pinigėlius už prekes. Jos jau buvo išpakuotos ir tikrai neatrodė kaip naujos prekės. Parduotuvėj stengčiausi surasti kitas prekes. Senukai vis tiek priėmė. Jei būčiau klausiusi savęs, būčiau praradus 500lt. Tai labai konkretus rezultatas.

Pirkom orkaitę. Ieškojom parduotuvėse. Mūsų išsirinkto modelio kaina svyravo 1600-1350Lt. Tada pradėjom žiūrėti e-parduotuvėse. Ten kaina nusileido 1099-1300Lt. Vyras pasiūlė parašyt laišką į e-parduotuves, kad parduotų už 1050Lt. Maniau, kad tikrai nepavyks ir tai tik laiko gaišimas. Ką Jūs manot, e-parduotuvė, kuri siūlė pirkti už 1300Lt nuleido iki 1050Lt ir dar atvežė nemokamai į namus. Sutaupėm tik 55Lt (palyginus su pigiause kaina + atvežimo 5Lt), bet tai vis tiek į kišenę. Bus galima interneto mėnesio sąskaitą susimokėt :]

Dirbu VVS kūrimo srityje. Ir su komanda turėjom sugalvoję sprendimą, kuris lyg ir naudingas klientams, bet dar naudingesnis mums patiems. Sprendimas stipriai palengvintų mūsų VVS kodą. Vieno telefoninio pokalbio metu su klientu netyčia pakrypo pokalbis ir paaiškėjo, jog klientams labai reikia mūsų sumanimo. T.y. mes ne tik sutvarkysim savo VVS kodą, atliksim refaktoringą, gausim atlygį, bet dar ir klientas gaus papildomos vertės. Visi patenkinti. O būtumėm tiesiog palaidoję stalčiuose ir pamiršę….

Čia tik keli pavyzdžiai. Ko ieškai, tą randi. Tegu kitas pasako NE, nereikia spręst už kitą. Jei nori sėkmės, jos reikia tiesiog siekti :]

Perskaičiau mintį, kad vaikai trukdo viešosiose erdvėse, nes labai nesmagu būti kavinėj, kai šeima su savo atžalomis pietauja už gretimo stalo. Esą jie per daug triukšmingi, o tėvai nė nemano jų raminti. Nesuprantu iš kur atsiranda nuomonė, kad jie privalo?

Demokratija yra laisvė rinktis. Demokratija yra ir teisė naudotis savo laisvėmis kol nepradedi riboti kito. Tai vaikų skleidžiamas triukšmas yra kito teisių ribojimas? Ar savęs išraiška? Kaip tuomet su per garsiai besijuokiančiais kavinėje esančiais vyresniaisiai – pilnamečiais? Kas turėtų nutildyti juos? Policija? Vien dėl to, kad noriu viešoje vietoje pabūti tyliai? Kodėl tada neužsidarius savo kambary? Gal problema, kad viešoji erdvė nėra segmentuota: šeimai, pasimatymams, vienišiams, verslininkams ir panašiai?

Iš kur atsiranda nuolatinis noras visus reguliuoti? Gal čia vaikystės trauma, jog žmogus buvo tiek reguliuojamas vaikystėje, jog suaugęs piktinasi bet kokiom individualumo apraiškom? Manau ne kartą teko girdėti piktos moteriškės repliką, kad būtų galima ir tyliau kalbėtis troleibuse. Turėti problemų mokykloje dėl aprangos (jei buvo nors kiek noro pankuoti). Ar realiai pasaulyje, ką nors keičia suplyšę džinsai? Vienas žmogus bus dėl to laimingas, manau tai jau pakankama priežastis dėl to nesikabinėti.

Dar rimtesnis klausimas, kaip žmogus, kuris visas pastangas deda pritapimui prie aplinkos, gali kurti? Ir kam pasauliui tokie žmonės reikalingi? ir dar vienas savaitgaliui: kodėl žmogus jaučiasi toks svarbus, jog mano, kad pagal jo nuomonę turėtų gyventi kitas?

Vyriausybė sugalvojo duoti verslui pinigų.

Visada palaikau verslą, pati noriu galėti uždirbti. Būtų dar geriau, jei pinigais lytų ir mokesčių mokėti nereiktų. Bet ką darysi :] Kita vertus, jei jau mokesčius moku, tai labai noriu žinoti kaip tie pinigėliai yra panaudojami. Kelis galimus variantus jau esu aprašius.

Labai bijau, kad šitaip bus ir su pinigais, kuriuos vyriausybė „atiduos“ verslui. Gal geriau tegu savivaldybės susimoka už kelių tiesimą? Šilumą? Vandenį ir kitas savo išlaidas? Prasidės dalybos. Jei Jonas gaus, o Petras – ne, tuomet paaiškės, kad Petras labai pyksta. Paduos į teismą. Teismas areštuos sąskaitas kol bus nagrinėjama…. Ir niekas negalės naudotis pinigais, kurie bus tiesiog užšaldyti.

O kaip dėl garantijų? Va žiūrėkit, pirkau butą. Ėmiau paskolą. Liepė padengti bent šimta procentų visos imamos sumos. Padengiau. Investavau į butą. Daviau darbo statybininkams, langininkams, parduotuvės IKi konditerijos skyriui (eidavom ten pusryčių nusipirkt, kol remontavomės), dar ir perkraustymo firmai sumokėjom. Net ir šiukšlynui pinigų davėm, kad buvusių šeimininkų turtą priimtų. Dabar buto vertė padengta gerokai daugiau nei 100proc net ir sprogus NT burbului. Valstybė negarantuoja paskolos nė cento. Verslui garantuoja iki 80 proc.

Labai puiku duoti verslui pinigų, bet visgi gal reiktų skolinti? Ką reiškia, kad 80proc skolos garantuoja valstybė? Tai reiškia, kad bankui tenka tik 20proc. rizikos. Jei verslas žlugtų, valstybė turėtų apmokėti 80procentų įsiskolinimo.  Ar Lietuva tikrai tokia turtinga, kad mėtytųsi šitaip pinigais. Ar mes, kurie mokam mokesčius, tikrai su tuo sutinkam? Ar taip elgtis valstybei yra teisinga?

Smagi idėja: tokius valstybės veiksmus suprantu kaip neatsakomybės skatinimą. Galvokit verslo planą ir pasiimkit tuos 80proc sau :]

PS: fizinis asmuo niekada neturės tokios laisvės, kokia turi juridinis. Svarbi pastaba atmintinėje ;]

Iš kur atsiranda požiūris, jog gyvenime svarbiausia pastebėti neigiamus dalykus? Ar tai nėra atsakomybės suvokimo problema?

Jei gyvenimo credo „Pasaulis skolingas man“, tuomet atsakomybė perkeliama kitam. Man pakėlė mokesčius, manim nesirūpina.  Valstybė nieko nedaro dėl manęs. Kodėl aš turiu rūšiuoti šiukšles, jei kiti nerūšiuoja? Aha, jam tai galima, o jau man tai ne. Kodėl jam algą pakėlė 20 procentų, o man nedavė premijos?

O jei atsakomybę suasmeninam ir perkeliam konkrečiam asmeniui, kas atsitinka tada? Nebereikia rūpintis kaip mokleivius surinkti į pavasarines talkas, nes nebebus, ką rinkti. Kiekvienas susitvarkys po savęs. Nebereiks jaudintis kaip padalinti premijas, nes kiekvienas stengsis padaryti kuo daugiau ir naudingiau.  Ir parduotuvėse žmonės prie kasos nebepaliks greitai gendančių produktų.  Labai daug smulkmenų, kurios ilgainiui sukuria dideles problemas, išsispręstų tiesiog savaime.

Klausymas. Kaip tokią atsakomybę išsiugdyti sau pačiam? Kaip išmokti atsiriboti nuo aplinkinių „Juk visi taip daro, vadinas galima“ požiūrio? Nuo ko pradėti? Gal susirašyt „gyvenimo taisykles“ į užrašų knygutę (taip berods A.Linkolnas darė, jei klystu, pataisykit), kurią bent kartą per dieną reiktų pavartyt :]

Per šių naujųjų šventimą su draugais diskutavom įvairiom temom, kol pamiršę krizes prisiminėm teisėsaugą. Apie tai, kad žmonės, turintys daug pinigų, išsisuka nuo bausmės dėl netobulos teisėsaugos sistemos – tiesa. Liūdna, bet tiesa. Tačiau kaip pagerinti sistemą? Bet kuri lazda turi du galus… Draugas pasiūlė, kad reiktų žmogaus, kuris būtų … pavadinkim „Dievo pirštas“. Jis imtų ir nurodytų – šitas kaltas. Ir tada tyliai tyliai įvykdom teisingumą be teismo. Kaltasis nubaustas. Auka, jei dar gali, džiaugiasi įvykdytu teisingumu. Tačiau „Dievo pirštas“ tik žmogus. Kas jei jis suklys?

Esu labai arši kovotoja už žmogaus teises. Mano manymu, geriau nenubausti kalto, negu nuteisti visiškai nekaltą. Žinoma iškart stojau prieš. Jei kas matėt „Deivido Geilo gyvenimą“, manau sutiksit. O šiandien perskaičiau verslo žiniose straipsnį apie tai, kad britų teisėsauga jau galės skaityti savo gyventojų kompiuteriuose esančią informaciją, el. laiškus, pokalbius ir pan.  Natūralu, kad visuomenė negerbia žmogaus teisių, nes išmoksta to iš mažens. Jei valstybė gali perskaityt mano laiškus, kaip galiu sakyt kitiems, kad nelystų į mano asmeninį gyvenimą? Kad gerbtų kitą žmogų? Jo nuomonę ir požiūrį? Maniau, kad demokratija – ne ribojimas, o savo paties laisvės ribų pažinimas, dalinimasis laisve.

Manau, kad daugumai valstybių reiktų pasiredaguoti savo santvarkos apibrėžimą.