Kažkaip analitikai labai daug šneka apie vertes. Tik apie vertes. Kiek butų kainos kilo, kiek nukrito. Jie kalba taip, tarsi butas/namas būtų akcijos. Apskritai ar gali būti investicija į nekilnojamąjį turtą, jei nežadi jo naudoti komerciniais tikslais? Jei būste žadam gyventi… tai tik išlaidos. Išlaidos paskolai, jeigu ją ėmėm, išlaidos komunaliniams mokesčiams, išlaidos remontui, išlaidos draudimui ir t.t. O kur pajamos? Kur įgijama vertė? Kokia vertė? Jei butas neparduodamas, tai koks skirtumas kiek jis kainuoja popieriuje? Jei nuo būsto vertės priklauso mokesčiai (kas ir vėl yra tik išlaidos), tuomet svarbu, bet jei – ne? Išlaidos nėra investicija. Tai lyg ir darosi aišku, kad jei norit daryti investicijas, būsto, gyvenimui jame, pirkti nevalia. Geriau nuomotis, jei jau reik kažkur gyventi.

Kodėl nuomotis? Juk tiek daug problemų sukelia nuomotojas. Pvz.: norit pasikabinti paveikslą ir negalit. Reikia klausti nuomotojo ar galima. Kiek kartų žadat kabinti paveikslus? Kasdien du metus iš eilės? Pasieškokit konstrukcijų, kurios puikiai atrodo ir tik su dviem skylėm sienoje leidžia pakabinti dešimtis paveikslų. Nuomotojas gali bet kada ateiti pas Jus? Turiu informuoti – Jūsų prasta nuomos sutartis. Norėjot sutaupyti per mokesčių neturėjimą? Va ir turit – jokios apsaugos. Išsinuomokit brangiau, bet su galimybe veikti bute, ką norite. Sutvarkyti 4 skyles sienoje … juokų darbas. Jei sugebėsit susitarti, tai bute galėsit pasidaryti remontą, kokio norit. Jau nekalbu apie kelis paveikslus. Jei negalit sau to leisti, tai kurių galų išvis galvojat apie dar didesnias išlaidas ir prievoles?

Kodėl niekada neverta skolintis pinigų, jei ruošiatės juos išleisti? Pats klausimas diktuoja atsakymą. Kiek teko girdėti, stipriausias argumentas, kodėl verta pirkti būstą net ir su paskola, yra geriau mokėti sau, nei mokėti kitam. Jūs gal juokaujat? Jūs mokat bankui, o ne sau :] Sakot paskui Jums lieka butas? Ar tas butas vertas dvigubos kainos? Retais atvejais galima išlošti, bet išlošti, o ne uždirbti. Geriau nusipirkit loterijos bilietą – loterija reikalauja mažiau pradinio kapitalo. Kiek Jūsų manymu Jūsų būstas kainuos po 40 metų? Gal turit krikštolinį rutulį? Jei jis sako tiesa, gal galėčiau pasiskolinti?

O dabar apie tai, kodėl nuoma yra daug geriau negu pirkimas. Anksčiau vasarą važiuodavom į sodus savaitgaliui. Guli ant pievutės tarp obelų, smagu. Nebevažiuojam. Sodas nuosavybės nepakeitė. Tiesiog, kaimynai už keturių sklypų pirtį nuomoja. Dabar ten nei dieną, nei naktį neįmanoma išbūti. Nuomininkai klausosi muzikos. Vietiniai, kurie greta gyvena nuolatos, vis kviečia policiją, bet tai nepadeda. Anksčiau norėjom gyventi name, dabar nebenorim. Grįžtam į miestą. Kai pirkom butą – džiaugiamės iki ausų. Puikus vaizdas. Aukštai. Patogi vieta. Dabar protas važiuoja. Jei kada visgi pirksit butą, siūlau rimtai pagalvoti apie paskutinį aukštą. Reikia dėl viso pikto kišenėj turėti pinigėlių stogo remontui. Bet kas negyveno paskutiniame aukšte, tas nesupras. Tai tokia ramybė. Kad nebūtų karšta, reikia susitvarkyti stogą. Naujoji danga taupo šilumą žiemą, bet neleidžia stogui įkaisti vasarą. Kodėl namie nesinori būti? Mūsų viršutiniai kaimynai niekada nemiega. Balių jie nekelia. Na, porą per kelis metus. Tai dėl tiek, tikrai neverta net dejuoti. Bet yra kita problema. Jie visą parą vaikšto ir nešioja kažkokius daiktus iš vieno kambario į kitą. Bet visą parą. Mes dažnai dirbam namie. Ir kai supranti, kad jie niekada nemiega, pavažiuoja protas. Grindys – senas parketas. Girgžda baisiausiai. Va taip nustojau miegoti, nes nespėju užmigti. Mane, tiesiog žadina, kas dešimt minučių pažadina. Tiesa, pernai jie grojo būgnais. Grojo dieną ir policijos neišsikviesi. Lyg ir anksti baigia, bet jei negali miegoti – neturi kada pailsėti… Būtų nuomojamas butas – išsikelčiau kitur ir viskas.

Kodėl dar už nuomą? O kas jeigu Jūs prarasit darbą? Nesvarbu ar butas pirktas už paskolą ar ne, yra komunaliniai mokesčiai, kurie priklauso nuo buto ploto. Yra skirtumas kur mokėti už šildymą 600lt, o kur 150lt. Sakysit nereikia pirkti senos statybos buto? O kas jei žmogus nori gyventi senamiestyje ir šiuo metu gali sau tai leisti? Jam vistiek pirkti naujos statybos butą? o gal geriau gyventi taip, kaip jis nori ir šiuo metu ramiai gali sau tai leisti?

Žadat pirktą butą palikti savo vaikams? Ko vertas palikimas, jei jis užkrauna prievolę? Tikrai nesiruošiu mirti, kai vaikams sukaks pilnametystė. Tai kurių galų jiems dar vienas butas, kurį reiks dalintis keliems vaikams ir kuriame, ko gero, nei vienas (ne)norės gyventi? Nenorėčiau gyventi nei vieno iš savo pažįstamų bute, bet žinau butą, kuriame norėčiau gyventi. Deja, jau turiu butą, ir žinant šiandienos kainas, tiesiog negaliu sau leisti turimo parduoti.

Svarstantiems ar imti paskolą, siūlau susižinoti kokia bus banko įmoka ir už tokią sumą išsinuomoti butą bent metams. Pamatysit kaip jausitės, kiek tai (ne)ribos Jūsų kitų pasirinkimų – atostogų skaičiaus per metus bei kelionių ilgio ir šalies, galimybės pirkti drabužius, knygas, automobilius ar etc… Galimybės kaupti pinigus sau. Čia kiekvienas savo pomėgius turėtų vardinti. Paskaičiuoti su meistrais kiek kainuos tokio buto, kurį žadat pirkti remontas. Padauginkit tą sumą iš dviejų, gal tuomet ir tilpsit. Kiek kainuoja apstatyti butą naujais baldais. Nesvarbu, kad butas dabar atrodo puikiai ir galbūt netgi su naujais baldais. Po kiek laiko reiks daryti remontą, jei norėsit atsinaujinti? Po 10 metų? Jei turit mažų vaikų arba žadat jų turėti, dalinkit šį laikotarpį bent per pusę. Nenorit vaikų? Puiku, bet ar nelaikysit jokio gyvūno? Ar žaidžiat pokerį ir nei vienas iš Jūsų draugų neturi poreikio bent kartą per mėnesį aplieti sienas šampanu? ir t.t. PS: jei išsinuomoti už šią sumą galit daug geresnį butą, klausimas, kurių galų už tokią kainą pirkti prastesnį butą? Dar pamenu laikus, kai butą išsinuomoti buvo labai sudėtingą. Laikus kai vieno kambario buto nuoma kainavo virš 1000lt (čia Vilniuje). Paskaičiavus kie būtų kainavusi net brangi nuoma šiam laikotarpiui, vistiek gaunasi mažiau nei mokėti palūkanas bankui. Pasidomėkit kiek skolos atiduosit per 10 metų ir kiek sumokėsit bankui palūkanų. Šita dalis dažniausiai pamirštama. Juk butas turi puikią vertę :]

Vienareikšmiškai – pirkti niekada neverta, jei nėra stipraus argumento, kodėl reiktų. Turiu kilometrinį sąrašą priežasčių, kodėl neverta prisirišti ir tuščiai įsipareigoti. Niekas negali išpirkti laisvės. Niekas negali kompensuoti galimybės rinktis. Gal po metų norėsiu gyventi Prancūzijoj, gal iš Vilniaus kelsiuos į Klaipėdą (rimtai svarstoma tema). Gal gal gal…Šiandien tai ribojama klausimu, o ką veiksim su butu? Ar galim leisti sau išnuomoti šitą butą ir nuomotis kitą? Banko paskola nebus padengta nuoma. Vietoj klausimo „ko nori?“ atsiranda klausimas „ar gali?“. Va ko gaila labiausiai.

Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

Turėjau tokią laimę, kai vieną dieną įsijungi kompiuterį, o jis nebeįsijungia… Mirė kietasis diskas. Ir kažkaip nebuvo laiko kada užsiimti naujo hardo paieškom, nes atostogos buvo ant nosies, o prieš jas reikėjo daug dalykų nuveikti… Žodžiu, gal mėnesį, gal daugiau gyvenau be kompiuterio namuose. Mano kompe yra viskas. Ir televizija, ir DVD ir kas tik nori. Ta prasme, mirė kompas, mirė beveik visa elektronika mano namuose. Tik radiją atskirai dar turiu :D

Tai vienas gražiausių mėnesių, kuriuos pamenu. Vakarai tapo labai ilgi ir turiningi. Baigiu skaityti knygą, kurią seniai pavartydavau ir niekaip nesugebėdavau užbaigti. O kas smagiausia – jokių neigiamų emocijų. Pasaulis toks gražus pasidarė :D Va, kultūros ministras pasikeitė, aš po mėnesio ir sužinojau. Kiek dalykų praleidau – nė įsivaizduoti nenoriu. Tiesiog, kažkaip gyvent smagiau pasidarė.

Bet ėmiau ir sugalvojau vakarui darbinį kompą parsinešinėti… Vakarai sutrumpėjo…. Dar gerai, kad jame TV tunerio nėra. Džiugu, kad bent parsisiuntinėt vakarykštes žinias nesinori, o spaudos naujienas galima tiesiog „Mark as read“ padaryti.

Per vieną iš tų ilgų vakarų, sugalvojau spintas susitvarkyti… Ir visą lobyną radau – dėžę su mažais lapeliais, kuriuose visokias mintis užsirašynėdavau. Kadangi prie kompo vis sėdėdavau, tai mesdavau tuos lapelius į pirmą stalo stalčių, o va dabar sugalvojau sutvarkyti viską ir įsigijau užrašų knygutę. Toks geras dalykas. Nei nuluš, nei išsikraus :] o pamesti viską galima… Idėjas pamesti lengviausia :]

Tik va kantrybė neatlaikė spaudimo ir naujas hardas parkeliaus už poros dienų… Ir vėl pasaka iš naujo :D

Ar nėra buvę tokio jausmo, kad klausimas aiškus, bet niekur nėra atsakymo? Ir staiga gyvenimas susidėlioja taip, kad būtent tuomet, kai aiškiausiai suvoki, ko nežinai, atrandi atsakymą? Gal atrandi pats. Gal susipažįsti su žmogum, kuris pateikia atsakymą. Tiesiog, po ilgų ieškojimų atrandi. Svarbu, nesėdėti užsidarius.

O kartais būna, leki leki ir esi priverstas stipriai pakeisti savo aplinką. Tiesiog, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom (tarkim būdamas darboholiku, netenki darbo…). Tai, ką turėjai, prarandi. Atrandi visiškai naują. Turi visą savo kasdienybę susidėlioti naujai. Oi, kaip iš tikrųjų žmonės nenori keistis… Ateina momentas kai gali naujai pažvelgti į savo ansktesnes galimybes, įvertinti pasiekimus. Gali vakar dienos motyvus ir tikslus palyginti su tuo, ką gali šiandien, ko norisi šiandien. Ankstesni siekiai atrodo visiškai kitokie. Sustojimas suteikia galimybę išsikelti naujus tikslus. Ne visada toks virsmas yra malonus, tačiau tai visada yra stipri patirtis, brandinanti asmenybę. (PS: dar mokykloj sakė, geriau nevartoti „visada/niekada“… per stipru ).

Lėkiau lėkiau. Sustojau. Pastovėjau. Ir akys atsivėrė. Gal reikia iš naujo vienuolio istoriją perskaityt? Išsimiegot per penkias-šešias valandas išmokau (čia vienas iš penkių gyvenimo tikslų, ir D.Mockus taip gali, ir Napaleonas galėjo ), gal galima pasiekti dar daugiau?

Skaitau beveik kasdien naujienas, žiūriu žinias bent per vieną TV kanalą, perverčiu blogus , kartais net randu laiko knygoms (gaila, kad tiek ne daug). Tuščia. Mintys, idėjos kyla, tačiau jomis nesinori dalintis. Gal tai tik etapas? O gal tiesiog sugriuvo rutina, kurioje blogo rašymas buvo gardus kaip rytinė kava?

PS: po kiekvieno įrašo sulaukiu pažįstamų reakcijos. Visus raminu – nesugalvojau keisti vyro, nesugalvojau tapti budiste ar etc, aš sveika kaip niekada, vis dar dirbu ten pat. Tik į gyvenimą sugrįžo įdomūs laikai :]

Tik šiaip mintis, bet gal pravers:

Kuo labiau sensti, tuo labiau supranti, kad mažai išmanai. Darai išvadas ir mokaisi. Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau sensti :]

PS: kažkaip šiais metais pasidariau filosofiška… Gal nieko tokio ? :]

Per TV vis sukasi laidos reklama: …“Kaip susirasti tinkamą vyrą ir padaryti svaiginančią karjerą?..“. Galiu sutaupyti Jūsų laiko – nereiks žiūrėti laidos :]

Tikslą lengviausią pasiekti tada, kai jo sieki. Todėl jei norit padaryti svaiginančią karjerą, užsiimkit jos siekimu, o ne žiūrėkit laidas apie tai :]

Kažkaip tyčia neieškojau, tai netyčia atradau. Dainius Kreivys pasirodo turi savo blogą.

Gal šie tiek pompastikos, bet daug geriau tokios mintys nei nuolatinis inkštymas, kad LT viskas negerai :] Komplimentai ministrui :]

Jau anksčiau užsiminiau apie sistemos apribojimus. Kuo jų daugiau, tuo daugiau galimybių apeiti sistemą. Netikit? Jei reguliuojama, kad visi negalėtų veikti kaip kas išmano vienodomis sąlygomis, tuomet atveriamos galimybės išnaudoti sistemą, kas kažkam gali pasirodyti neetiška.

Pvz.: jei įmonė gali gauti mokesčių lengvatas už tai, kad joje dirba tam tikras skaičius neįgaliųjų tam tikrą laiką. Ar etiška vardan mokesčių įdarbinti neįgaliuosius? Pati manau, kad labai gerai įdarbinti (realiai, o ne fiktyviai) neįgaliuosius, net jei tikslas yra susimažinti mokesčius. Gal tai ir neetiška, kad naudojamasi žmogaus negalia, kita vertus neįgalus žmogus, kuriam dažnai daug sudėtingiau įsidarbinti nei sveikam, gauna galimybę užsidirbti, kartu ir tobulėti. Todėl man tai atrodo labai į naudą abiems pusėms :]

Mamų pašalpos (ir vėl tas pats per tą patį). Jei dedami apribojimai: negalima užsidirbti papildomai, gauna kažkokį procentą nuo atlyginimo ir t.t, tuomet sukuriama sistema su „kabliukais“, kurie pasako kaip šią sistemą įveikti. Pavyzdžiui, pasididinti atlyginimą, kad gauti didesnę išmoką. Kaip nors „susiveikti“ dvynukus (nežinau ar techniškai įmonoma :] ), kad gauti dvigubą išmoka. O jei valstybė nieko nemokėtų? Tiesiog dabar sumokama mokesčio dalis būtų skirta draudimui pirkti realioje draudimo kompanijoje. Kaip Kasko automobiliui, kaip turto ir pastatų draudimas… Draudimo suma yra fiksuojama priklausomai nuo įmokos dydžio (šiuo atveju „turto vertė“ – būsimas kūdikis- neįtakoja draudimo sumos) ir būtų ramu. Draudimo kompanija siūlo savo produktą ir arba jį perki, arba ne. Jokių apgaudinėjimų, jokių sistemos apėjimų, nes sistemos nėra…

Lygiai kaip ir su darbo kodeksu. Gal ir gerai kuomet nustatytas minimalus darbo užmokestis. Bet gal geriau 300Lt negu nieko? Dabar darbdaviai linkę sudaryti tik terminuotas darbo sutartis, kad ateityje būtų paprasčiau atsisakyti darbuotojo paslaugų. Žinoma pirmiausia tam, kad nereiktų mokėti išeitinių. Nepulkit šaukti, kad darbdavys kraujasiurbys… Jeid darbuotojas būtų toks nepralenkiamas ir tiek daug uždirbtų įmonei, niekas nebandytų atsisakyti jo paslaugų. Ir vėl sistema su daug apribojimų, vadinasi apribojimuose yra ir sprendimas kaip juos išnaudoti savo tikslams.

Išvada: ant sistemos apribojimų pyksta tik tie, kurie nemoka jų išnaudoti savo tikslams.

Mažiau apribojimų, daugiau galimybių. Skanaus :]

Žiūrėjau filmą apie Antarktidą. Labai gražus filmas. Kaip suprantu, jame norėta papasakoti apie žmones-menininkus, kurie tyrinėja ir rūpinasi gamta. Kita vertus kyla klausimas, kokia žinojimo kaina? Ar visada mūsų žinojimas yra vertas kitų nerimo ir diskomforto?

Vienoje iš filmo scenų, mokslininkai užmauna žindančiai ruonei ant galvos maišą, kad ši nesipriešintų, ir paima jos pieno mėginį. Paskui maišas nuimamas ir toliau seka mokslininkų komentaras: gyvūnams tai nesukelia streso, po kelių minučių ruoniukas ir vėl pradės žysti. Bet ar tikrai?

Kas bent šiek tiek žino apie nanotechnologijas, supranta, kad bet koks temperatūros svyravimas net labai nežymus, gali sutrikdyti gamybos procesą. Atitinkamai vibracija ar kiti trikdžiai. Net kai buvo statomi valdovų rūmai, kuriems labai toli iki nanotechnologijų, Vilniuje, buvo užsakytas tyrimas – ar Arkikatedros pastato sienos trūkis neplatėja. Buvo bijoma, kad statybų keliama vibracija tiesiogiai daro įtaką Arkikatedros pastato stabilumui. O Antarktidoje (epizodas iš filmo), sprogdinamos eketės, kad būtų galima panerti į vandenį po ledų, dugnui tyrinėti. Ar tikrai žinom kokios pasekmės? Gal verta pasidomėti chaoso teorija (kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji), kuri teigia, kad vienam pasaulio krašte drugeliui mostelėjus sparnais, kitam krašte kyla cunamis?

Juk realiai nežinom, kokios mūsų tyrinėjimų pasekmės. Ir galbūt, jei nesikištumėm, gamta pati susitvarkytų? Neseniai per Discovery kanalą žiūrėjau laidą apie Čekijos gamtos draustinį, per kurį praūžė uraganas. Jis išlaužė labai didelį plotą miško. Ir čekai dabar tyrinėja ar žmogaus įsikišimas padeda atželtinti sveikesnį mišką. Tyrimo rezultatas – jei žmogus nesikiša ir palieka išlaužytus medžius, nepriklausomai nuo to, kad jie tuojau pat užpuolami kenkėjų, neliestuose plotuose miškas atauga greičiau ir yra sveikesnis, nei tas plotas, kurį prižiūrėjo žmogus (išvežė išlaužytą medieną, purškė medžius nuo kenkėjų, atsodino mišką ir pan).

Žemės dienos proga organizuojamos akcijos – išjunk elektros prietaisus. Bėda, kad niekas neprideda: buto apšiltinimui nesugalvok užsidegti židinio, nedegink žvakių. Elektros energijos gamyba yra viena iš mažiausiai teršiančių aplinką (pasaulyje vyrauja atominės elektrinės). Man labiau priimtinas požiūris pirmiau pasverti ar yra nauda, o tik tada strimgalviais rėkti, jog naudinga. Juk kiek pamenu, labiausiai anglies dioksidu teršia ne automobiliai ir ne elektrinės, o galvijai (jei reikia įrodymo pabandykit pagooglinti: world warming and cattle). Jei žmonės mažiau judėtų ir mažiau eikvotų energijos, jiems reiktų mažiau valgyti ir dėl to būtų auginama mažiau galvijų. Vadinasi bet koks pasivaikščiojimas kenkia gamtai. Geriau sėsti į automobilį, kad tik suvartotum mažiau energijos. Ar visada žinom, ką darom? Kiek laiko matuojami ledynų tirpsmas ir vandenyno lygis? 30 metų?50 metų? Ar planetos atžvilgiu jau galima teigti, kad apie ją kažką žinom? Nesiūlau mėtyti šiukšlių pro langą. Tiesiog, gal ne visada žinom geriausią atsakymą? Gal nevisada matom geriausią pasirinkimą problemai spręsti?

Kiekvienais metais svarstoma, ar reikia tvarkyti paplūdimį? Ar reikia pilti smėlį Nerijoje? Ar reikia statyti užtvarus, kad pakeisti sroves ir jūra nebeišplautų smėlio?.. Juk mes kišamės į gamtos reikalus. Stengiamės užkonservuoti gamtą, kad ji būtų mums patogi, o ne tokia, kokia jai norisi būti. Šiuo atveju erozija yra natūralus gamtos procesas.

Kuo daugiau sistema turi apribojimų, tuo lengviau ją apeiti. Kodėl? Nes kiekvienas apribojimas parodo erdvę, kurioje galima veikti. Norit patikrinti? Pasiūlykit žmogui praleisti savaitgalį kartu ir į klausimą „Ką veiksime?“ pabandykit atsakyti dvejopai. Galim veikti bet ką. Kompanjonui iš karto kyla problemą sugalvoti, ką konkrečiai veiksite (vieni tokias problemas sprendžia akimirksniu, kiti iki savaitgalio pabaigos taip ir neišsprendžia). Arba Galima rinktis tik iš dviejų dalykų: puiki švedų komedija arba koncertas. Pastaruoju atveju daug greičiau sulauksite atsakymo, ką veiksite savaitgalį :]

Kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau galimybių ir tuo daugiau skatinimo mąstyti. Geros savaitės :]

Sekmadienio rytą užkliuvau už straipsniuko.

Baltai pavydžiu. Nerealu šitaip sugebėti išnaudoti savo laiką. Pati antrą mėnesį nesugebu knygos užbaigti, nors man pačiai atrodo, kad kiekvieną laisvą minutę jai skiriu :D Vadinasi, galėčiau daugiau :]

Nebuvo tokios situacijos? Dovanų gauni kalną čekių ar kuponų, o paskui negali jų išleisti, nes parduotuvėje nerandi nieko reikalingo, o pirkti bet ką nėra prasmės?

Kartais atrodo, jog jei galėtum palaukti dar savaitę, Tavo prekė atkeliautų  į lentynas. Arba gal čekio suma yra per didelė ir šiandien norisi nusipirkti tik už pusę čekio sumos. Tai ką daryt? Ogi išsikeisti čekį :]

Pati nebandžiau, bet manau turėtų suveikti. Už dovanų čekį reiktų pirkti kitą čekį. Automatiškai prasitesia galiojimo laikas. Jei kartu įsigijama prekė, galima pirkti mažesnės vertės čekį, tuomet gaunama „grąža“. Ne visos parduotuvės leidžia įsigyti bet kokios sumos čekį, bet čia galima pamodeliuoti.  Žodžiu reiks kada pabandyti. Idėja aiški.

PS: „Skonio ir kvapo“ parduotuvės šiuo atveju yra nedraugiškos, nes jos reikalauja cento tikslumu išpirkti visą čekį (Vilniaus Akropolis, priešais „Maxima“). Kas kvailiausia, arbatos už centą, jos man parduoti nenorėjo :]

Antradienį (2010-03-16)  žiūrėjau laidą „Pinigų karta“ ir ten svečiavosi Darius Čibonis. Ar jis geras ar blogas patarėjas vertinti nesiimsiu, nes ne apie tai ir tema. Bet jis pakišo puikią mintį. Bandysiu cituoti iš atminties:

Andrius Tapinas (laidos vedėjas): „Dažnas lietuvis sako: neturiu pinigų“.

Darius Čibonis: „O kiek Tau reikia?“.

Labai užsikabinau už šios minties. Labai dažnai gyvenime pamirštame matuoti ir dėl to nežinom ar mums sekasi ar ne. Nesvarbu ar pritaikysi minėtą situaciją pinigams ar žmonių santykiams. Tai kas pamatuojama, tai kas konkretu – gali būti įvertinta.

Kaip sužinoti ar esi laimingas? Tai nusistatyti kriterijus, kuriuos patenkinus, būsi laimingas. T.y. Jei turėti pinigų reiškia galėti susimokėti ateinančias kas mėnesį sąskaitas, tai pravartu žinoti, kokia bendra sąskaitų suma. Jei ta suma kiekvieną mėnesį yra Tavo kišenėje – Tu patenkintas ir kas svabiausia, Tu jau tai žinai. Jei būti mylimam reiškia kiekvieną savaitgalį gauti kavos puodelį į lovą, labai lengva patikrinti ar toks jau labai mylimas esi :] Bet jei Tau norisi kelionės, kuri kainuoja X, Tu turi X sumą, bet apsisprendi pinigėlius išleisti ne kelionei (kažkokiai kitai pramogai, o ne privalomosiom išlaidom kaip paskola, maistas ar etc), tai negali sakyti, kad esi nelaimingas…

Darius pasakė dar vieną dalyką : „link svajonės išsipildymo veda veiksmai. Neužtenka vien žinoti, ko nori. Reikia veikti.“

Turiu pažįstamų, kurie nuolatos skundžiasi kaip jiems sunku ir kaip jiems trūksta pinigų, nesiseka asmeninis gyvenimas, darbo paieškos ar dar kas nors… Kas juokingiausia tik iš tokių žmonių gaunu po kelis „juokelius“ į pašto dėžę kiekvieną dieną. Pajuokauti sveika, bet jei visas dėmesys sutelktas tik į juokus, ar ne nuostabu, kad svarbiausi tikslai lieka pamiršti? Dažnas pasakys, kad viskas priklauso nuo motyvacijos, nuo individualių aplinkybių… Žinau tik tiek, kad tie, kurie daro, jiems ir sekasi. Visko būna, bet jie sau sukuria progų, kad jiems pasisektų. O jei nuolatos energija yra eikvojama beverčiams dalykams… Negi gali tikėtis net pamatuotai būti laimingas?

Kai eini į darželį,visi klausinėja, kuo būsi užaugusi.

Kai eini į mokyklą, klausia, kur stosi (kai kurioms šio etapo nebūna).

Kai įstoji, klausia, kada ištekėsi.

Kai išteki, klausia, kada susilauksi vaikų.

Susilauki ir apie Tave daugiau nieko nebeklausia.

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Jei paprašyti praeivio gatvėje apibūdinti lietuvį, esu tikra, kad absoliuti dauguma atsakys: „lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno namas dega“. Galvoju, gal mes cinikų tauta?

Pagal atliktas apklausas, žmonėms pasidarė daug sunkiau gyventi, sudėtinga rasti pinigų apmokėti sąskaitas, nedarbas auga kaip ant mielių ir vis daugiau aukojama. Paradoksas? Jei esam tokie cinikai, kodėl taip neadekvačiai elgiamės?

Gal iš tikrųjų esam per daug kritiški savo paties atžvilgiu?

Na, nereikia apsivardžiuoti buratinais, kažkaip lyg ir nemandagu. Suprantu, kad socialdemokratai iššvaistę Sodros rezervus, dabar labai protingi, visgi…

LLRI paskelbė savo siūlymus kaip reformuoti Sodrą. Prisipažinsiu – detaliai visko neperskaičiau, bet tik dėl laiko trūkumo. Tikiuos prisėsti savaitgalį. Susipažinau su bendrąja idėja (perduoti pensijų kaupimą į privačias rankas), kurią ir noriu apginti. Socialdemokratai išsakė savo požiūrį į šią koncepciją.

Iš jų straipsnio suprantu, kad socialdemokratai bijo, kad dabartiniams pensininkams nebus iš ko mokėti pensijų. Bet iš vakar girdėto R. Vainienės interviu, suprantu, kad pereinamuoju laikotarpiu (pvz.: 10 metų) dirbantieji mokės mokestį, iš kurio bus išlaikomi dabartiniai pensininkai. Sakyčiau problemos kaip ir nėra. Visiems, kurie tuoj šauks, kodėl jų pinigai turi būti skiriami kitiems išlaikyti, siūlau nurimti ir susivokti, kad dabar visi pinigai atiduodami kitiems :]

Kita išsakyta socialdemokratų baimė – atidavus pensijų kaupimą į privačias rankas, žmonės liks be pinigų.  Va čia drįsčiau abejoti kuo stipriausiai. Pats geriausias pavyzdys – privalomasis civilinis transporto priemonių draudimas. Kas turit automobilį, tikrai žinot, kas tai yra. Jei per paskutiniuosius metus tris mėnesius buvot neapdraudę savo automobilio, tuomet turėjot gauti raštą, kuris įspėja, kad privalote drausti savo automobilį (galite sustabdyti draudimą, jei nesinaudojate automobiliu – plačiau papasakos bet kuris draudikas) ar kitą transporto priemonę. Štai čia privatus modelis veikia kuo puikiausiai. Draudimas (ir pinigai) yra privačiose rankose, kontrolė – valstybės. Jei įmonė bankrutuoja, ją perima kita. Visi privalo drausti transporto priemones, nesidraudžiantieji yra baudžiami. Tokiu atveju, užtikrinama, kad nesvarbu kiek uždirba avarijos kaltininkas, nukentėjusiąjam bus išmokėta draudimo išmoka.

Todėl nesuprantu, kodėl negalima atiduoti atsakomybės už savo ateitį žmonėms, kurie ta ateitimi gyvens? Tai asmeninė atsakomybė pačiam už save. Juk būtų nustytas privalomas dydis, kurį privalu atsidėti senatvei. Kas atliekamų turi, galės daugiau atsidėti. Šitų pinigų nepasieks jokie antstoliai (kas labai svarbu!!!). Tai daug didesnis saugumas nei Sodra, nes bet kada galima pasižiūrėti, kiek turi sukaupęs senatvei ir pasiskaičiuoti pagal savo įsivaizdavimą ar to užteks. Šiuos pinigus galės paveldėti sutuoktinis, vaikai, kaimynai …

Kam reikalinga apsauga nuo galimybės gyventi saugiau?

Dažniausiai įvertinam kokie aplinkiniai mums yra svarbūs kai jų netenkam. Dažnai žmogus nelinkęs vertinti to, ką turi, kuo gali laisvai naudotis. Kai atgauni tokią galimybę – užplūsta labai didelis entuziasmas ją išnaudoti. Svarbu nepraleisti šio momento, nes produktyvumas ir motyvacija šauna į viršų.

PS: Net neįsivaizduojat kaip smagu galėti pasiekti savo kojų pirštus :]

Diskusija labai sena, bet vėl užkliuvo beieškant vaikams dovanų. Su vaikais viskas gerai, net ir su šventėmis viskas gerai. Gal tik sniego trūksta. Bet tai smulkmenos. Einu per žaislų parduotuves ir silpna darosi. Berniukams skirtų žaislų skyriuose – viskas tvarkoje. Jie gali būti ir šnipais, ir dantistais, ir staliais… kalnai konstruktorių, elektriniai traukiniai ir per nuotolį valdomi malūnsparniai, loginiai žaidimai… O mergaitės?

Nesu prieš princeses ar plastmasinius deimantus (kam jie reikalingi???), bet gal vis dėl to galima kurti ir didesnį pasirinkimą? Amerika geria apelsinų sultis pusryčiams ne dėl to, kad jos ypatingos, kad jose itin gausu vitaminų… tai rinkodara. Lygiai tas pats, kaip vienkartinių indų imperija ir sukurtas mikrobų baubas. Kas yra Kalėdų senis raudonu kostiumu? Tai Coca cola simbolis. Pepsis šią kovą pralaimėjo.

Tai kam reikalingi 3 metų mergaitei plastmasiniai deimantai? Būti gražiai? Išmokti džiaugtis šlamštu? Užaugus džiaugtis Svarovskio kristalais? Tiems, kas mano, jog tai kažkas super, siūlau pasidomėti jų istorija nuo pat pradžių. Sužinoti kuo  stiklas  skiriasi nuo stiklo su pavadinimu :] (pagarba žmonėms, kurie iš nieko sugebėjo sukurti kultą ir iš to labai gerai uždirba. ) Manot, kad gamta/ Dievas/ likimas/ etc sukūrė moterį būti gražia? Turiu nuvilti. Gamtoje vos kelios rūšys, kurių patelės yra dailesnės už patinus. Gamtoje puošiasi vyrai (liūtai, gaidžiai, gupijų patinėliai, antinai ir beveik visi kiti gyvūnų patinai), nes jie suinteresuoti patikti. Patelėms nėra prasmės. Jei netikit, tai pastebėkit balandžius. Patinėlis eina iš proto, kad įsiteiktų patelei, dažniausiai jie net keli vienu metu konkuruoja dėl jos… Tai vadinama natūralia atranka. Jos (patelės) susitiko, susitvarkė ir išvarė patinėlį arba liko kartu su juo šiam sezonui. Vorės našlės išvis suėda patinėlį po poravimosi. Nesakau, kad tai gerai, tiesiog taip yra. Nežinau koks procentas gyvūnų išlieka poromis ilgiau nei vienam sezonui ar bent vienam sezonui (pvz.: gulbės poruojasi visam gyvenimui ir likęs vienas iš poros dažniausiai miršta, nes nebesimaitina), tačiau dauguma gyvūnų mėgaujasi sezoniniu poravimusi, kuomet pora egzistuoja kol „daromas reikalas“, paskui patelė lieka viena. Taip patogiau :] Tai užtikrina, kad palikuonims per kiekvieną poravimosi sezoną bus galima pasirinkti stipriausią tėvą. Rūšis turės didesnį išlikimo potencialą. Žmogaus vaikas labai ilgai yra priklausomas nuo tėvų, todėl siekiant išlikti kaip rūšiai, tiesiog naudinga ilgą laiką būti kartu. Kita vertus tai jau irgi keičiasi, bet čia jau kita istorija. Jei kam idomu, verta paskaityti knygą Desmond Morris „Plikoji žmogbeždžionė“. Ten puikiai nagrinėjama tema, kaip turėjo pasikeisti žmogbeždžionė, kad susidėliotų (ne)patogų gyvenimą, kokį turi šiandien. Tiek, kad XXa. antra pusė gerokai pakeitė situaciją moterų ir vyrų profesinėje konkurencijos aplinkoje. Knyga sakyčiau yra apie ankstesnį laikotarpį. Pasidomėkit socialogija kaip grupių elgsena. Mokslas atranda nerealių dėsningumų mūsų elgsenoje, kuri yra daug paprastesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Grįžkim prie žaislų. Neverta gilintis į skandinavių feminizmą. Asmeniškai manau, kad jos gerokai perlenkė lazdą. Kita vertus, atvirkščias kraštutinumas – mergaitė, užauginta tarp plastmasinių deimantų kitčo ir W.Disnėjaus pasakų „susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Ar ji gali norėti, ko nors kito nei turtingo vyro?  Ji net nesupažindinama su kitokiomis vertybėmis, kitomis galimybėmis. Šeima yra gerai, maisto gaminimas yra gerai, bet turi būti pasirinkimo laisvė. Galimybė tapti ekonomiste, programuotoja, architekte…. Gyvenime yra daug daugiau dalykų nei turtingas vyras, virtuvė ir veidrodis. Tiems, kurie pasakoja pasakas apie tai, kad moteris sukurta būti motina, siūlau pasidomėti pogimdymine depresija … Jei moterys turi įgimtą motinystės pašaukimą, kodėl šitiek kūdikių yra nužudoma? Paliekama be globos? Šiaip sau? Kodėl šitiek moterų kovoja už abortų legalizavimą?

Praėjusią savaitę su taksistu diskutavom apie turizmą. Jis mano, kad dauguma jo užsieniečių klientų atvažiuoja į Lietuvą kaip pigaus sekso šalį. Pripažinkim, nebūtų pasiūlos, nebūtų paklausos. Visi žinom, ko važiuojama į Amsterdamą ir ko į Turkiją.

Dėl šventos ramybės. Juk Kalėdos. Leiskit savo dukroms būti ne tik Barbėmis, gydytojomis ir namų šeimininkėmis :]

Su pirmadieniu.  Nežinau.lt paskelbė puikų postą apie el. knygas. Tie kas skeptiškai žiūri į skaitymą ne iš popieriaus, manau, tai tik įpročio reikalas. Ilgainiui įpranti ir viskas sustoja į savo vietas. Šitoj vietoj reiktų pasimokyti iš studentų. Jie viską išmoksta labai greitai, nes jiems tiesiog reikia :]

Daug gerų knygų galima rasti ir čia: visagalis Google ir netBKS (ypač techninė IT literatūra, sertifikatų medžiaga).

Skanaus :]