Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Kažkaip paskutiniu metu tiek daug ekspertų (keli iš jų…. recesija piniginėje, sandėlininkams nepasisekė, skelbimų portalo patarimai ),  pataria kaip išgyventi krizę, kad negaliu  susilaikyti ir nepasiūlyti savo recepto :D

Labiausiai iš visų pamokymų man patinka šis – TAUPYKITE. Straipsniai dažniausiai kalba apie tai, kad žmogus jau yra ištiktas krizės ir lyg ir norėtųsi, kad kas pasakytų kaip iš tos krizės išlipti ar bent ją pralaukti. Šiuo atveju, taupymas nebesvarbus, nes pinigų išgyvenimui nebeužtenka.

Klausimas, kas yra taupymas? Asmeniškai taupymą suprantu, kaip nebūtinų prekių atsisakymą (bendrąja prasme). Jei atsisakoma vandens ir maisto (to, kuris fiziologiškai reikalingas, o ne kepsnio restorane), tai nėra taupymas, o greičiau badavimas.

Žodžiu, žmogus nežino kaip išgyventi šiandien, o jam siūlo susitaupyti bent 50 000Lt, kad krizė nebūtų baisi. Jei negalėdamas išgyventi, gali susitaupyti 50 000Lt, tai gal ne tokia krizė ir baisi? Gal ir straipsnis yra apie pasiruošimą galimai krizei, apie tai, ką daryti, kad nauja krizė neištiktų?.. o ne kaip išgyventi?..

Bodo Schafer sako, reikia turėti nemažiau kaip pusės metų išlaidų sumos krepšelį atsargai ir dar bent 10-20 000 grynais (čia krizei dar neprasidėjus). Grynais tam atvejui, jei Jums už skolas bankai užblokuoja sąskaitas. Iš pažįstamų žinau, kad LT dėl sistemos klaidos sąskaitas gali užblokuoti net neturint skolų, o dėl to, kad diegiant banko sistemos pakeitimus, buvo nuspręsta, kad yra nesumokėta paskolos, kurios niekas neėmė, įmoka. Spėju gali ne tik LT bankai… Istorija nutiko pernai per Kalėdas, tai žmogui tris savaites sėdėti su šimtu litų ir dviem mažais vaikais buvo „smagu“. Na, bet viskas įmanoma :]

Teigiamų minčių apie krizės pralaukimą pasisėmiau iš čia -> Jovitos idėjos. Verta bent nuotraukas peržiūrėt :]

Patarimas: mažiau skundų, daugiau sprendimų ir realios veiklos. Pats paprasčiausias būdas – pasiduoti.

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Ir vėl W.Buffett’as pasirodo visam gražume (skaityti vz.lt).  Labai dažnai, užsiminus apie Warren’ą, išgirstu atsakymą – tai senas šykštuolis su 100$ kostiumu ir 10$ batais. Kiek kainuoja jo kostiumas – nežinau. Nelabai man ir įdomu, jo kostiumo tikrai nenešiosiu.

Mane žavi tai, kad šis „šykštuolis“ nuolatos aukoja, kuria darbo vietas ir būdamas aštuoniasdešimt kelių metų yra aktyvus ir labai daug uždirbantis.  Reiktų patikrinti kiek metų iš eilės jis yra antroj-pirmoj turtingiausių žmonių dešimtuko vietose… Jei jo amžiaus būčiau nors pusę tiek nuovoki (nesvarbu sritis, svarbu veiklos aktyvumas), tai būtų puikus pasiekimas :]

Taip nutinka ir darbo nebetenki… Atrodė, kad tai tas darbas, kurio ieškojai, kad tai darbas, kuris padeda išgyventi ir… jo nebėra.

Kas tokiu atveju nutinka pirmiausia – ištinka panika. Apie krizės etapus labai puikiai yra pasakojęs A.Karalius savo seminare. Po ilgo laikotarpio savijauta keis fazes ir žmogus susitaikys su netektimi, pradės judėti pirmyn. Kokiu greičiu ir kryptimi žmogus keliauja, tai jau jo apsisprendimas, visgi laikas eina ir paprasčiausiai pats gyvenimas neleidžia nesikeisti. Vieni ritasi žemyn, kiti palūžta ir sustingsta, o treti atranda naujas sferas ir galimybes. Daugiau skaitykite Dirbusau.lt

Ar verta klausytis kiekvieno patarimo?

Kaip tai gali įtakoti mano tolesnį pasirinkimą?

Jei žmogui nepavyko, ar jis žino daugiau už tą, kuriam pavyko?

Plačiau skaityti Dirbusau.lt

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys „akademikai“ visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už „akademinio pasaulio“ ribų? O žmonės, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų „zubrinti“. Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki „Turtingas vaikas – protingas Vaikas“ ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis „aukštąją“ matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?

Naujas startas – gyvenamąją vietą galima deklaruoti internetu. Gal čia jau senai taip, bet aš tik šiandien radau.  Kol kas puslapis atrodo maždaug taip (epaslaugos.lt):

„Dėmesio! Šiuo metu vykdomi naujo portalo tinkinimo darbai.
Naujajame portale galite užsisakyti gyvenamosios vietos deklaravimo bei su tuo susijusias paslaugas (atvykimo deklaracija, išvykimo deklaracija, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą).“

Idėja puiki ir  sveikintina. Žinoma portalas nebaigtas, bet tegu įsivažiuoja ir  išpopuliarėja. Sėkmės !

Kodėl amerikiečiai (ir ne tik) rašo labai lengvai suprantamus vadovėlius? Jei vadovėlis bus nesuprantamas, tai niekas jo nepirks. Kaip taip nutiko, kad mūsų mokyklose dėstomi dalykai ir jų apimtys gerokai viršyja kitų šalių praktiką ir kartais net viršyja užsienio aukštųjų mokyklų programą, bet mūsų aukštųjų mokyklų diplomų nenori pripažinti užsienis? Kaip taip yra, kad amerikietis asocijuojasi su MacDonaldu, nutukimu, džinsais ir absoliučiu nežinojimu apie išorinį pasaulį (už JAV ribų), bet turintingiauis pasaulio žmonės yra būtent amerikiečiai?

Vakar dar kartelį teko pasižiūrėti Wall-e. Ir į galvą šovė tokia mintis – kam reikalingas sudėtingumas, jei galutiniam variante iš to nieko nelaimi? Filme laivo kapitonas džiaugiasi, kad galės auginti picos medį. Skamba absurdiškai, kita vertus, jei jau pasitaiko žmonių, kurie mano, kad makaronai yra auginami ant medžių, tai gal ir visai normalu? Kiek iš mūsų žino kaip veikia procesorius arba kas tai yra? O monitorius? Ne abstrakčiai, o konkrečiomis detalėmis? Šis nežinojimas netrukdo naudotis kompiuteriu, tiesiog apsaugo nuo informacijos pertekliaus. Atliekant tyrimus atsiribojama nuo didelės dalies galimų faktorių ir tiriama tik kelių iš jų įtaka galutiniam rezultatui. Jei faktorių bus per daug, nebus galima nustatyti kiek viena ar kita įtakoja rezultatą.
Jei sugrįžtumėm į laikus iki garvežio atradimo, tai norint, kad laiškas pasiektų adresatą prireiktų kelių savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo atstumo. Žmogų pasiekiantis ifnormacijos kiekis gana ribotas. Traukiniai gerokai pagreitina informacijos perdavimo procesą ir gyvenimo tempą. O telegrafo atsiradimas? Informacijos perdavimas įgauna labai stiprų pagreitį, atitinkamai išauga ir informacijos kiekis. Klausimas ar jis toks reikalingas? Juk realiai žmogus domisi tam tikra sritimi ar keliomis. Papildoma informacija jį pasiekia netyčia: papasakojo pažįstamas, užšokai ant įtaigios reklamos…
Klausimas ar daug yra gerai? Jei vadovėlis yra paprastas, lengvai suprantamas, vadinasi tikslas pasiektas. Skaitovas lengvai įsisavins informaciją. Kita vertus jei išmimamas sudėtingumas, tuomet susiaurinamas pažinimo plotis, galimybė rinktis į ką gilintis ir į ką ne. Pvz mokykloj galima rinktis ar mokytis fizikos, ar chemijos, ar abu dalykus. Trys pasirinkimai ir trys skirtingos galimybės. Jei žmogus niekada neperskaitys nei vieno fizikos vadovėlio, tuomet tikrai ir nesidomės (nebent netyčia užklystų į susijusios informacijos paieškas)…
Kiekvieno daug pasiekusio žmogaus paklausus kaip pasiekti aukštumų, atsakymas vienas – žinot ko nori ir daug dirbti. Tokiu atveju pažinimo plotis gali tapti didele kliūtimi arba rimtu privalumu.

Va Tau ir dilema, ką rinktis… Visgi sveikas protas sako, jei žmogus kažką daro ir jam nesiseka, o šalia esančiam sekasi gal verta atkreipti dėmesį į tai, ką antrasis daro kitaip?

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Netyčia į rankas pakliuvo pirmoji D.Trump’o knyga „Kaip tapti turtingu“. Klausiausi Eugrimas leidyklos išleistos sutrumpintos knygos versijos. Skaityti toliau.

Lipam į trijų kryžių kalną. Diskutuojam apie šiandienos laisvos rinkos batalijas, apie sugebėjimą pasiekti tikslus. Idėjų daug, įsijautę. Pagaunu ritmą ir suprantu, kad jau pagavau antrą kvėpavimą ir kopti pasidaro lengva. Atsisuku ir klausiu vyro:

– Jei visi yra sprinteriai ir maratoninkai, kas esi Tu?

– Aš mėgstu pagulėti, – atsako vyras.

Per pietų pertrauką užbėgau į vieną iš prekybos centrų nusipirkti, ko užkąsti, ir kartu prabėgau pro knygų skyrių. Pirmą kartą suvokiau, koks keista pasirinkimas formuojamas prekybos centruose. Knygas maždaug galima sudėlioti taip: romanai namų šeimininkėms, istorinės knygos II pasaulinio karo arba Lietuvos – Rusijos santykiai tema, knygos vaikams, receptų knygos, savianalizės/ saviugdos knygos. Pastarosioms priskiriu ir „Ko nori merginos“, ir „Sandėrio sudarymas“, ir „Galvok ir turtėk“.

Paskutinioji grupė realiai yra knygos apie tai, ką visi žino, ir nemoka pritaikyti sau. Skaityti toliau.

Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.

Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį.  Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.

D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi  pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius  mėnesinių pajamų.

Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.

Susimąsčiau…. Einu dirbti :]

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?

Pavyzdžiai iš praktikos. Pavogei kaimyno vištą ir sėdi porai metų į kalėjimą. Nužudei savo 2 vaikus – kalėjimas iki gyvos galvos. Nužudei svetimus 3 vaikus, būdamas neblaivus policininkas – 10 metų laisvės atėmimas. Arba turėdamas mažmeninės prekybos tinklą, prekiauji maistui skirtais indais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų ir gauni 300Lt baudą, tai kad PVM susigrąžini dešimtim milijonų nėra svarbi detalė. Paskutinė gera naujiena – prekiauji alkoholiu po 22val., pardavėjui – 75lt bauda. Antrą kartą pagavo, jau įmonei 1000-1500 Lt bauda.

Baudų dydis gal ir nebūtų tiek įdomus, jei ne viena smulkmena.  Jei alkoholio pardavimas draudžiamu laiku yra žala valstybei, tai ta žala turėtų būti ir atlyginama. Kas žalą sudaro? Žmonės vartoja alkoholį. Pardavimo apribojimu laike buvo siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Jei šis laiko apribojimas pažeidžiamas, vadinasi skatinamas vartojimas. Valstybei negerai, kai žmonės vartoja alkoholį, nes ji kasmet skiria pinigus alkoholizmo prevencijai, įvairioms pašalpoms, kurias gauna asocialios šeimos, atitinkamai alkoholikų gydymui, vaikų namų išlaikymui ir t.t…. Tai prie visos šios žalos dar reikia pridėti ir baudos administravimo išlaidas (finansininkai, IT atstovai, elektra…) bei policijos ekipažo (automobilis, du policininkai, jų soc draudimas ir t.t. Neduok die, jei kuris dar tėvystės/ motinystės atostogų išeitų ). Tai krizės akivaizdoj man toks klausimėlis, kiek kainuoja 75 litų administravimas ir aparato, kuris šią baudą išieškos (teismai, policija, seimas , kuris kuria įstatymus), išlaikymas. Gal geriau sumokėkim 75lt, kad tik nieko nubausti nereikėtų, nes man atrodo taip pigiau visom prasmėm?

Kam užklius šitoj vietoj vertybės, tai siūlau pasverti 75Lt ir pagalvoti, kiek procentaliai žmonių dėl tokios sumos labai graužtųsi… ar tie, kurie per 20min po 22val už didesnę sumą alkoholio parduoda? Ar tie, kruie už paskutinius centus dozę perka…

PS: užkliuvau už straipsnio apie 75Lt, todėl konkrečiai apie šį atvejį rašau, bet realybėj tiek daug yra baudų, kurios nei žalos atitinka, nei kokios naudos duoda, tiesiog papildomai biudžetui kainuoja. Būtų juokinga, jei verk nesinorėtų :]

Su kuo asociojuosi blondinė? Koks yra labiausiai paplitęs stereotipas? Ar jam ne laikas keistis?

Žiūriu sekmadienį Savaitę per LRT. Svečiuose mūsų finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė. Dvi žavios, puikiai atrodančios, mokančios argumentuotai diskutuoti… blondinės. I. Šimonytę pažystu mažai („pažįstu“ šiuo atveju tapatinu su „esu girdėjus“ arba „esu susipažinusi su veikla“), tik tiek, kiek ji eina finansų ministrės pareigas. Labai solidi, griežta, tačiau visada argumentuota. O Rūta Vainienė? Laisvosios rinkos institutą atradau dar kai R.Šimašius buvo jo prezidentas, nuo tada ir draugaujam. Rūta puikiai išmano teisinę bazę, iš atminties gali pasakyti kaip apskaičiuoti visas socialines išmokas, ji nuolatos domisi ir mokesčiais, ir jų surinkimo procentu, ir…. neišsenkantis sąrašas. Kompetencija tikrai neabejoju.

Pusvalandžiu anksčiau per žinias rodo mūsų prezidentę D.Grybauskaitę. Su visa pagarba – blondinė (kalbu tik apie plaukų spalva). Gal siužetas sudėliotas kiek kryptingai, nes po kalbos, cituoju: „jei seimui neužteks politinės valios, jos užteks man“, rodomi vaizdai, kaip per inauguraciją D.Grybauskaitė kelia Arkikatedros aikštėje vaiką ant rankų. Šiek tiek primena A.Lukašenka, bet čia gal tik mūsų sugadintai kartai, kam plius minus trisdešimt, taip atrodo :] gal…

Dar labai patiko žiūrėti kaip A.Pociui dvi moteriškės antpečius sega. A.Pocius stovi ir juokiasi (labai santūriai, bet iš akių matosi – valdosi vyrukas gerai). R.Juknevičienė ne blondinė, bet dar turi laiko susikurti naują įvaizdį….

Vyrai, atsargiai. Ne veltui, D.Grybauskaitė pirmo vizito į Skandinaviją važiavo… Prezidentės kadencija – 5 metai. Vyras juokiasi, kad po penkių metų Lietuvos kariuomenės vadas jau irgi bus moteris. Vienykitės, kol ne vėlu, ir nepasiduokit :]

PS: nieko nenorėjau įžeisti, jei kas norit, ką nors įžeidžiamo atrasti… Tiesiog, smagi įžvalga pirmadienio rytui. Geros savaitės :]