Urbokida

Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys „akademikai“ visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už „akademinio pasaulio“ ribų? O žmonės, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų „zubrinti“. Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki „Turtingas vaikas – protingas Vaikas“ ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis „aukštąją“ matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?