Pasaulį slegia badas, neturtas. Gresia klimato atšilimas, dėl kurio kils dar aibė kitų problemų. Pasaulio mokslininkai vieningai sutaria, kad svarbiausia šių problemų priežastis yra žmogus ir jo veikla Žemėje. Jei būtų mažiau žmonių, tuomet ir bado problema taptų nebe opi. Visa virtinė argumentų, dėl ko žmonių populiacijos sumažėjimas yra naudingas Žemės gamtai ir išlikimui.

Žmogus turi ir kitų interesų be Žemės gamtos išsaugojimo. Pavyzdžiui tautybės išsaugojimas. Jei lietuvių mažės, tai į Lietuvą emigruos žmonės iš kitų šalių. Asimiliuosis ir ilgainiui jie taps nei lietuviais, nei savo šalies tautiniais atstovais. Juk šiandienos Lietuvos lenkai, rusai jau nebekalba tokia kalba kaip ja kalbama Maskvoje ar Varšuvoje. Čia daug niuansų, kodėl taip yra, bet visgi Lietuvoje gyvenantys kai kuriuos dalykus perima iš vietinių, o kai kuriuos vietiniai perima iš atvykėlių. Bet dabar ne apie tai.

Senstant populiacijai ir turint tokią socialinės apsaugos sistemą kaip mūsų, iškyla rimta problema, jog nebėra kam išlaikyti šiandien remtinų asmenų. Juk didelis skirtumas kiek pensininkų turi išlaikyti vienas dirbantis – penkis, dešimt, šimtą. Kuo greičiau mažėja populiacija, tuo ji greičiau sensta. Vadinasi santykis didėja. Kaip elgiasi valstybė? Siūlo didinti gimstamumą. Va čia, aš be žado. Valstybė siūlo prisigimdyti vaikų, kad jie ateityje išlaikytų savo tėvus. Kuo gims daugiau vaikų ir išgyvens iki pensijinio amžiaus, tuo reiks daugiau jų išlaikyti. Ar tai logiška?

Nepamenu pavadinimo, tačiau yra apysaka ar romanas iš mokslinės fantastikos žanro, kuriame pasakojama apie tai, kaip žmonės sugalvojo stabdyti nusikalstamumą. Buvo sukurtas robotas-paukštis, kuris sulaikydavo žmogų, kuris pavyzdžiui norėdavo nužudyti kitą. Ilgainiui situacija pasikeitė taip, kad šie robotai neleido nė piršto pajudinti, nes tuomet būtų užmuštas koks nors mikrobas. Tada Žmonės sukūrė robotus, kurie naikintų ankstesniuosius. Naujieji irgi priėjo iki absurdo, tada buvo sukurti dar naujesni robotai ir taip pasaka be galo… Valstybė siūlo lygiai tokį patį sprendimą. Didinkime populiaciją, kad šiandien būtų lengviau, o rytoj didinsim, kad ryt būtų lengviau. Ar tikrai sprendimas yra geras, jei jis kuria naujas dar didesnes problemas? Iš serijos: pasiskolink, kad skolas atiduotum :]

Kodėl nesiūloma patiems žmonėms spręsti problemų? Juk sodra ne krikštamotė fėja ir visų norų neišpildys. Kodėl žmonės nemokinami ir neskatinami patys rūpintis savimi?

Šiandien be galo populiaru skatinti kaupti pensiją fonduose. Tai tikrai geriau negu nieko nedaryti, nes sėkmės atveju bent kažką žmogus turėtų. Nesėkmės atveju ir taip tų pinigų nebūtų sukaupęs… Tai realiai galutiniam variante pralošusių nėra. Tie, kurie nori kažką daryti, turėtų būti skatinami rūpintis savimi. Kodėl pasiėmus paskolą, t.y. prisiėmus didelę riziką, buvo kompensuojamos palūkanos? Kodėl tiems, kurie patys užsidirbo ir be paskolos nusipirko butą nebuvo kompensuojamos išlaidos? Kodėl tiems, kurie nuomojasi nemokama kompensacija? Juk nuoma yra verslas, nuo kurio mokami mokesčiai, kodėl nėra kompensacijų? PS: jei kažkas nemoka mokesčių valstybei tai kriminalas, o ne ekonomika.

Tai grįžkim prie pensijų. Jei žmogus per visą savo gyvenimą kiekvieną mėnesį atsidėtų po 10lt nuo savo 18-ų iki 62-ųjų metų imtinai, tai 63 gimtadienį jis turėtų sukaupęs 5400Lt. O jei po 100lt? 54 000Lt. Jau ir neblogai :] Čia kalbam tik jei pasidėtų ir nieko neveiktų. Net jei paprasčiausiai pasidėti metinį indėlį, jau suma didėtų, ką jau kalbeti apie investavimą. Žinoma, kad visi nebus investavimo asais. Gal ne visiems ir reikia tuo užsiimti, bet užtenka tik atsidėti po nedidelę sumą kiekvieną mėnesį ir jau matosi rezultatas. Kodėl tai nėra siūloma kaip sprendimas? Užauginti vaiką reikia daug daugiau nei 100lt per mėnesį.

Yra tokia pasaka apie varną. Jis turėjo tris vaikus ir po vieną nešė juos per ežerą. Skrenda varnas su vyriausiuoju varniuku per ežerą ir klausia:

– Sūnau, kai Tu užaugsi, o aš pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu dabar Tave?

– Nešiu, nešiu, – atsako mažasis.

Varnas ėmė ir išmetė varniuką į vandenį, grįžo atgal ir pasiėmė vidurinįjį sūnų.

– Sūnau, kai pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu Tave?

– Nešiu, nešiu, – atsako vidurinysis.

Ir vėl varnas ėmė ir išmetė į vandenį varniuką. Grįžo atgal ir pasiėmė jauniausiąjį sūnų.

– Sūnau, kai pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu Tave?

– Ne, Tėve, kai užaugsiu nebegalėsiu tavęs nešti, nes turėsiu savo vaikus nešti taip, kaip Tu dabar mane neši.

Moralas: žiaurūs vaikų ir tėvų santykiai? Manau, kad ne. Tiesiog, nemanau, kad tėvai norėtų užkrauti tokią naštą savo vaikams. Juk tokiame amžiuje labiausiai norėtųsi turėti nepriklausomybę elgtis taip kaip nori, daryti tai ką nori ir už kiek nori.

Todėl nemanau, kad Kinija turėtų leisti savo gyventojams turėti daugiau nei vieną vaiką argumentuojant, jog kažkam reikia išlaikyti ateities pensininkus. Tai ne argumentas. Jei jaudinamasi dėl visuomenės sugebėjimo išlikti, tai jau kita kalba. Įdomu būtų patyrinėti kaip pasikeistų valstybės ir visuomenės vystymasis, jei absoliučią jos daugumą sudaro vienturčiai. Kokios bus pasekmės? Daugiau nesantuokinių vaikų? Daugiau abortų? Savižudybių? Ar daugiau savimi besirūpinančių, sveikų žmonių? Bet kuriuo atveju ar gimstamumas didės ar mažės, populiacijos kitimo kryptis neišspręs pensijų mokėjimo klausimo. Kiekvienas pasirūpinti savimi galime tik patys.

Valdovų rūmai sudarkė Arkikatedros aikštę Vilniuje. Ir nesvarbu, ar palaikot jų idėją ar ne, tačiau aikštė pasikeitė. Neįsivaizduoju kaip jie su gaisrininkais susitarė, kad tarp pastatų būtų vos apie metrą atstumas (su liniuote tikrai nematavau, iš akies skaičiuoju, tai nepykit už paklaidą). Ko gero šitas klausmas dar tik bus sprendžiamas…

Valdovų rūmams išleista jau labai daug. Ir krizė atėjo. Berods jau ir išeina. Ir nesu aš didelė jų gerbėja, nes man labiau patiko ankstesnis aikštės vaizdas, o parodų sales buvo galima ant Taurakalnio pastatyti. Gal buvo įmanoma sugalvoti ir kitokį būdą išsaugoti per kasinėjamus atrastus archeologinius radinius. Nemanau, kad Luvro piramidė šaunus variantas, nes mačiau ją ir iš arti, ir iš toli… Arba Merkinės kupolas, klausmas į ką labiau panašus… Tiesiog gražios gamtos apsuptas kosmodromas? Bet jau nuspręsta statyti rūmus. Jie jau gerokai įsibėgėję ir, kiek suprantu,  jie jau beveik baigti. O tada kai lieka vos keli žingsniai iki tikslo, atsiranda gudruolis (?), kuris sugalvoja pakelt bangas. Tai ir yra baisiausia, kad išleidus šitiek pinigų, dar galvojama, ar verta užbaigti… Apie kokį tęstinumą Lietuvoje galima kalbėti? Latviai sugebėjo išsirinkti tą pačią daugumą antrą kartą tam, kad ji baigtų savo pradėtus darbus.

Tai ar verta užbaigti valdovų rūmus? Ar tikrai yra manančių, kad verta atidėti? Šiurpas nuo tokio klausimo per nugarą eina. Ar yra kas nors pastovesnio už laikiną? Vilnius jau turi vieną nuostabų laikinai sustabdytą projektą – stadioną.  Esu labai didelė futbolo fanė, ir kiekvieną kartą važiuojant į Akropolį skauda žiūrėti. Stadioną vis pradeda ir nebaigia, nes verta paskaičiuot, kas labiau apsimoka… Turim nuostabiai gražią utopiją… rūdija. Tvarkingai rūdija. Patikrinau šį penktadienį.

Tai ar verta pabaigti rūmus? Ar tikrai norit sostinės lankomiausioje vietoje turėti milžiną vaiduoklį? Ar tikrai norisi projekto, kuris atidėjus užbaigimą vėliau kainuos dar daugiau? Nemanau. Sukišus tiek pinigų, norisi pamatyti rezultatą. Ir jei tam reiks įdėti dar šiek tiek, verta :]

Kažkaip analitikai labai daug šneka apie vertes. Tik apie vertes. Kiek butų kainos kilo, kiek nukrito. Jie kalba taip, tarsi butas/namas būtų akcijos. Apskritai ar gali būti investicija į nekilnojamąjį turtą, jei nežadi jo naudoti komerciniais tikslais? Jei būste žadam gyventi… tai tik išlaidos. Išlaidos paskolai, jeigu ją ėmėm, išlaidos komunaliniams mokesčiams, išlaidos remontui, išlaidos draudimui ir t.t. O kur pajamos? Kur įgijama vertė? Kokia vertė? Jei butas neparduodamas, tai koks skirtumas kiek jis kainuoja popieriuje? Jei nuo būsto vertės priklauso mokesčiai (kas ir vėl yra tik išlaidos), tuomet svarbu, bet jei – ne? Išlaidos nėra investicija. Tai lyg ir darosi aišku, kad jei norit daryti investicijas, būsto, gyvenimui jame, pirkti nevalia. Geriau nuomotis, jei jau reik kažkur gyventi.

Kodėl nuomotis? Juk tiek daug problemų sukelia nuomotojas. Pvz.: norit pasikabinti paveikslą ir negalit. Reikia klausti nuomotojo ar galima. Kiek kartų žadat kabinti paveikslus? Kasdien du metus iš eilės? Pasieškokit konstrukcijų, kurios puikiai atrodo ir tik su dviem skylėm sienoje leidžia pakabinti dešimtis paveikslų. Nuomotojas gali bet kada ateiti pas Jus? Turiu informuoti – Jūsų prasta nuomos sutartis. Norėjot sutaupyti per mokesčių neturėjimą? Va ir turit – jokios apsaugos. Išsinuomokit brangiau, bet su galimybe veikti bute, ką norite. Sutvarkyti 4 skyles sienoje … juokų darbas. Jei sugebėsit susitarti, tai bute galėsit pasidaryti remontą, kokio norit. Jau nekalbu apie kelis paveikslus. Jei negalit sau to leisti, tai kurių galų išvis galvojat apie dar didesnias išlaidas ir prievoles?

Kodėl niekada neverta skolintis pinigų, jei ruošiatės juos išleisti? Pats klausimas diktuoja atsakymą. Kiek teko girdėti, stipriausias argumentas, kodėl verta pirkti būstą net ir su paskola, yra geriau mokėti sau, nei mokėti kitam. Jūs gal juokaujat? Jūs mokat bankui, o ne sau :] Sakot paskui Jums lieka butas? Ar tas butas vertas dvigubos kainos? Retais atvejais galima išlošti, bet išlošti, o ne uždirbti. Geriau nusipirkit loterijos bilietą – loterija reikalauja mažiau pradinio kapitalo. Kiek Jūsų manymu Jūsų būstas kainuos po 40 metų? Gal turit krikštolinį rutulį? Jei jis sako tiesa, gal galėčiau pasiskolinti?

O dabar apie tai, kodėl nuoma yra daug geriau negu pirkimas. Anksčiau vasarą važiuodavom į sodus savaitgaliui. Guli ant pievutės tarp obelų, smagu. Nebevažiuojam. Sodas nuosavybės nepakeitė. Tiesiog, kaimynai už keturių sklypų pirtį nuomoja. Dabar ten nei dieną, nei naktį neįmanoma išbūti. Nuomininkai klausosi muzikos. Vietiniai, kurie greta gyvena nuolatos, vis kviečia policiją, bet tai nepadeda. Anksčiau norėjom gyventi name, dabar nebenorim. Grįžtam į miestą. Kai pirkom butą – džiaugiamės iki ausų. Puikus vaizdas. Aukštai. Patogi vieta. Dabar protas važiuoja. Jei kada visgi pirksit butą, siūlau rimtai pagalvoti apie paskutinį aukštą. Reikia dėl viso pikto kišenėj turėti pinigėlių stogo remontui. Bet kas negyveno paskutiniame aukšte, tas nesupras. Tai tokia ramybė. Kad nebūtų karšta, reikia susitvarkyti stogą. Naujoji danga taupo šilumą žiemą, bet neleidžia stogui įkaisti vasarą. Kodėl namie nesinori būti? Mūsų viršutiniai kaimynai niekada nemiega. Balių jie nekelia. Na, porą per kelis metus. Tai dėl tiek, tikrai neverta net dejuoti. Bet yra kita problema. Jie visą parą vaikšto ir nešioja kažkokius daiktus iš vieno kambario į kitą. Bet visą parą. Mes dažnai dirbam namie. Ir kai supranti, kad jie niekada nemiega, pavažiuoja protas. Grindys – senas parketas. Girgžda baisiausiai. Va taip nustojau miegoti, nes nespėju užmigti. Mane, tiesiog žadina, kas dešimt minučių pažadina. Tiesa, pernai jie grojo būgnais. Grojo dieną ir policijos neišsikviesi. Lyg ir anksti baigia, bet jei negali miegoti – neturi kada pailsėti… Būtų nuomojamas butas – išsikelčiau kitur ir viskas.

Kodėl dar už nuomą? O kas jeigu Jūs prarasit darbą? Nesvarbu ar butas pirktas už paskolą ar ne, yra komunaliniai mokesčiai, kurie priklauso nuo buto ploto. Yra skirtumas kur mokėti už šildymą 600lt, o kur 150lt. Sakysit nereikia pirkti senos statybos buto? O kas jei žmogus nori gyventi senamiestyje ir šiuo metu gali sau tai leisti? Jam vistiek pirkti naujos statybos butą? o gal geriau gyventi taip, kaip jis nori ir šiuo metu ramiai gali sau tai leisti?

Žadat pirktą butą palikti savo vaikams? Ko vertas palikimas, jei jis užkrauna prievolę? Tikrai nesiruošiu mirti, kai vaikams sukaks pilnametystė. Tai kurių galų jiems dar vienas butas, kurį reiks dalintis keliems vaikams ir kuriame, ko gero, nei vienas (ne)norės gyventi? Nenorėčiau gyventi nei vieno iš savo pažįstamų bute, bet žinau butą, kuriame norėčiau gyventi. Deja, jau turiu butą, ir žinant šiandienos kainas, tiesiog negaliu sau leisti turimo parduoti.

Svarstantiems ar imti paskolą, siūlau susižinoti kokia bus banko įmoka ir už tokią sumą išsinuomoti butą bent metams. Pamatysit kaip jausitės, kiek tai (ne)ribos Jūsų kitų pasirinkimų – atostogų skaičiaus per metus bei kelionių ilgio ir šalies, galimybės pirkti drabužius, knygas, automobilius ar etc… Galimybės kaupti pinigus sau. Čia kiekvienas savo pomėgius turėtų vardinti. Paskaičiuoti su meistrais kiek kainuos tokio buto, kurį žadat pirkti remontas. Padauginkit tą sumą iš dviejų, gal tuomet ir tilpsit. Kiek kainuoja apstatyti butą naujais baldais. Nesvarbu, kad butas dabar atrodo puikiai ir galbūt netgi su naujais baldais. Po kiek laiko reiks daryti remontą, jei norėsit atsinaujinti? Po 10 metų? Jei turit mažų vaikų arba žadat jų turėti, dalinkit šį laikotarpį bent per pusę. Nenorit vaikų? Puiku, bet ar nelaikysit jokio gyvūno? Ar žaidžiat pokerį ir nei vienas iš Jūsų draugų neturi poreikio bent kartą per mėnesį aplieti sienas šampanu? ir t.t. PS: jei išsinuomoti už šią sumą galit daug geresnį butą, klausimas, kurių galų už tokią kainą pirkti prastesnį butą? Dar pamenu laikus, kai butą išsinuomoti buvo labai sudėtingą. Laikus kai vieno kambario buto nuoma kainavo virš 1000lt (čia Vilniuje). Paskaičiavus kie būtų kainavusi net brangi nuoma šiam laikotarpiui, vistiek gaunasi mažiau nei mokėti palūkanas bankui. Pasidomėkit kiek skolos atiduosit per 10 metų ir kiek sumokėsit bankui palūkanų. Šita dalis dažniausiai pamirštama. Juk butas turi puikią vertę :]

Vienareikšmiškai – pirkti niekada neverta, jei nėra stipraus argumento, kodėl reiktų. Turiu kilometrinį sąrašą priežasčių, kodėl neverta prisirišti ir tuščiai įsipareigoti. Niekas negali išpirkti laisvės. Niekas negali kompensuoti galimybės rinktis. Gal po metų norėsiu gyventi Prancūzijoj, gal iš Vilniaus kelsiuos į Klaipėdą (rimtai svarstoma tema). Gal gal gal…Šiandien tai ribojama klausimu, o ką veiksim su butu? Ar galim leisti sau išnuomoti šitą butą ir nuomotis kitą? Banko paskola nebus padengta nuoma. Vietoj klausimo „ko nori?“ atsiranda klausimas „ar gali?“. Va ko gaila labiausiai.

Jau anksčiau užsiminiau apie sistemos apribojimus. Kuo jų daugiau, tuo daugiau galimybių apeiti sistemą. Netikit? Jei reguliuojama, kad visi negalėtų veikti kaip kas išmano vienodomis sąlygomis, tuomet atveriamos galimybės išnaudoti sistemą, kas kažkam gali pasirodyti neetiška.

Pvz.: jei įmonė gali gauti mokesčių lengvatas už tai, kad joje dirba tam tikras skaičius neįgaliųjų tam tikrą laiką. Ar etiška vardan mokesčių įdarbinti neįgaliuosius? Pati manau, kad labai gerai įdarbinti (realiai, o ne fiktyviai) neįgaliuosius, net jei tikslas yra susimažinti mokesčius. Gal tai ir neetiška, kad naudojamasi žmogaus negalia, kita vertus neįgalus žmogus, kuriam dažnai daug sudėtingiau įsidarbinti nei sveikam, gauna galimybę užsidirbti, kartu ir tobulėti. Todėl man tai atrodo labai į naudą abiems pusėms :]

Mamų pašalpos (ir vėl tas pats per tą patį). Jei dedami apribojimai: negalima užsidirbti papildomai, gauna kažkokį procentą nuo atlyginimo ir t.t, tuomet sukuriama sistema su „kabliukais“, kurie pasako kaip šią sistemą įveikti. Pavyzdžiui, pasididinti atlyginimą, kad gauti didesnę išmoką. Kaip nors „susiveikti“ dvynukus (nežinau ar techniškai įmonoma :] ), kad gauti dvigubą išmoka. O jei valstybė nieko nemokėtų? Tiesiog dabar sumokama mokesčio dalis būtų skirta draudimui pirkti realioje draudimo kompanijoje. Kaip Kasko automobiliui, kaip turto ir pastatų draudimas… Draudimo suma yra fiksuojama priklausomai nuo įmokos dydžio (šiuo atveju „turto vertė“ – būsimas kūdikis- neįtakoja draudimo sumos) ir būtų ramu. Draudimo kompanija siūlo savo produktą ir arba jį perki, arba ne. Jokių apgaudinėjimų, jokių sistemos apėjimų, nes sistemos nėra…

Lygiai kaip ir su darbo kodeksu. Gal ir gerai kuomet nustatytas minimalus darbo užmokestis. Bet gal geriau 300Lt negu nieko? Dabar darbdaviai linkę sudaryti tik terminuotas darbo sutartis, kad ateityje būtų paprasčiau atsisakyti darbuotojo paslaugų. Žinoma pirmiausia tam, kad nereiktų mokėti išeitinių. Nepulkit šaukti, kad darbdavys kraujasiurbys… Jeid darbuotojas būtų toks nepralenkiamas ir tiek daug uždirbtų įmonei, niekas nebandytų atsisakyti jo paslaugų. Ir vėl sistema su daug apribojimų, vadinasi apribojimuose yra ir sprendimas kaip juos išnaudoti savo tikslams.

Išvada: ant sistemos apribojimų pyksta tik tie, kurie nemoka jų išnaudoti savo tikslams.

Mažiau apribojimų, daugiau galimybių. Skanaus :]

Pasirodo, jei turi įrankį, jau esi kaltas. Maniau, kad Lietuvoje galioja nuostata – kol kaltė neįrodyta, asmuo yra nekaltas. Juk turiu rankas, vadinasi galiu suduoti. Galiu kalbėti, vadinasi galiu apšmeižti. Kodėl nebaudžia?

LATGAA sugalvojo apmokestinti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir USB laikmenas. O kodėl telefoninėms atminties kortelėms, FLASH kortelėms ir etc nėra apmokestinimo? Ten irgi galima saugoti kažkieno kūrinius. Kodėl apmokestinamos tik Lietuvoje parduodamos laikmenos? Reikia ir kitur įsigytas apmokestinti. Įsiveži į Lietuvą, mokėk. Gal kol čia būsi, ką nors įsikopijuosi… Šengenas? Juokaujat. Pas mus reikia riboti, kad per daug laisvės nebūtų. Jei įstatymai priimami Prancūzijoj, tai jie iš ES direktyvų pasiima tik privalomus apribojimus. Jei Lietuva – privalomus, galimus ir dar savų prigalvoja.

Ar sumokėjus mokesčius jau turi teisę kaupti bet kokią svetimą kūrybą? Vadinasi, po apmokestinimo galima siųstis iš Linkomanijos, ką tik nori? Ne, bus bauda. Negalima. Anksčiau Microsoft’as leisdavo pasidaryti asmeniniam naudojimui instaliacijos CD (KIT’o) berods 5 kopijas. Dabar jau viską galima kopijuoti ir Microsoft net pasako kaip pasidaryti atsarginę kopiją. Net pardavėjas supranta, kad kompaktinės plokštelės dėvisi.

Juokingiausia, kad tik trečdalis surinktų pinigų pakliūna autoriams. Klausimas kaip jie nustato, kam pinigus pervesti? Gal ruletę žaidžia? Šiandien tau, rytoj jam, o poryt Marytei pervesim… Bėda tik, ką daryti tokiems kūrėjams, kaip dizaino agentūros, fotografai ir pan, kurie laikmenose (ypač didelių apimčių išoriniuose kietuosiuose diskuose) kaupia savo kūrybą? Pora litų menki pinigai. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo…

O labiausiai nesuprantama, kuo nusikalto mūsų prekybininkai, kuriems jau ir šiaip dienos nelengvos… Esu tikra (be statistikos departamento duomenų), kad IT įrangos pirkimai vis dažniau vyksta internetu ir vis didesnė jų dalis parkeliauja į Lietuvą iš užsienio. Tai tie keli žmonės, kurie vis dar perka Lietuvoje, gali sugalvoti nebepirkti. Juk kaina vėl pakils. Ir gal R.Vilkaičiui ir nerūpi, kas į kainą įeina, bet pirkėjui labai rūpi mokėti mažiau.

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Visi suprantam, kad Sodra nebegalinė ir ji negali padengti vis didėjančių išlaidų. Atitinkamai tokiai situacijai keisti buvo sumažintos pensijos, ruošiamasi sumažinti motinystės ir vaiko priežiūros pašalpas. Ir akibrokštas – pirmą kartą įdarbinami jaunuoliai nemokės Sodrai mokesčių arba juos kompensuos valstybė. Realiai, aš , Tu ir Tavo dirbantis kaimynas sumokės šiuos mokesčius. Mes visi ateityje mokėsim jiems pensiją, motinystės/ tėvystės pašalpas…. pasaka be galo.

Puikiai pamenu, kaip sunku įsidarbinti pirmą kartą, ypač jei esi visiškai žalias ir nelabai įsivaizduoji, ko iš gyvenimo nori. Gerai, jei tėvai verslininkai, tada gali būti, kad pasitaikė proga pamatyti, kas kokias funkcijas atlieka įmonėje, kas yra įmonės organizacinė kultūra. Pamatyti šiek tiek darbo santykių praktikos. Tačiau jei tėvai tėra samdomi darbuotojai, vargu ar jie turėjo galimybę atsivesti atžalas „gyvenimo“ parodyti.  Žinoma, visur yra išimčių. Visgi kuo daugiau žinai, tuo daugiau kozirių turi rankose.

Nepagaunu tik valstybės logikos. Jei jau biudžetas deficitinis, kam deficitą didinti labiau? Čia gal trūksta Sodros reformos reikalingumo įrodymų, todėl papildomus išlaikytinius organizuoja? Čia dėstau savo požiūrį, kaip Sodros finansuotoja.

Commonsense’as šitą situaciją apžvelgia iš jaunuolių pozicijos.

Gal juokinga, gal kvailoka, bet man kažkaip atrodo nenormalu. Klausimas ar tai kenkia, ar nedaro įtakos…

Istorija tokia – pasaulyje brangsta auksas. Šiandien nežiūrėjau, bet bent paskutinėmis dienomis jo kaina ėjo tik į viršų. Tai lyg ir natūralu, kad auksas bet kokia forma yra brangesnis. Bet juokingiausia yra kaip parduodama juvelyrika.

Prieš porą savaičių žiūrinėjau auksinius papuošalus parduotuvėse (juk Kalėdos) ir net susiradau, kas visai man tiktų. Pasižiūrėjau į kainas. „Netyčia“ vyrui parodžiau kaip gražu ir man tinka :] Ir vakar nueinam į tą pačią parduotuvę, kainos pakilę. Pakilo tai pakilo, bet juokingiausia, kad kainas pakėlė, o šalia pakabino plakatą – 30 procentų nuolaida. Kainos pakytis panašiai toks ir yra, tik suapvalinta, kad gražiau atrodytų.

Nueinam į kitą parduotuvę, jau ne papuošalų, o šiaip prekių. Ten ta pati situacija. Prieš porą savaičių kaina buvo 8Lt, o šiandien 40Lt. Nustebus dairaus, nebežinau kaip elgtis, o pardavėja mane ramina – pas mus 60 proc. nuolaidos…

Prekybininkai, kas Jums atsitiko? Aukštoji matematika lentynose? Genialumas glūdi paprastume :]

PS: laukiam švenčių, labai labai… savaitgalį jau gal ir eglutę puošim :]

Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Kažkaip paskutiniu metu tiek daug ekspertų (keli iš jų…. recesija piniginėje, sandėlininkams nepasisekė, skelbimų portalo patarimai ),  pataria kaip išgyventi krizę, kad negaliu  susilaikyti ir nepasiūlyti savo recepto :D

Labiausiai iš visų pamokymų man patinka šis – TAUPYKITE. Straipsniai dažniausiai kalba apie tai, kad žmogus jau yra ištiktas krizės ir lyg ir norėtųsi, kad kas pasakytų kaip iš tos krizės išlipti ar bent ją pralaukti. Šiuo atveju, taupymas nebesvarbus, nes pinigų išgyvenimui nebeužtenka.

Klausimas, kas yra taupymas? Asmeniškai taupymą suprantu, kaip nebūtinų prekių atsisakymą (bendrąja prasme). Jei atsisakoma vandens ir maisto (to, kuris fiziologiškai reikalingas, o ne kepsnio restorane), tai nėra taupymas, o greičiau badavimas.

Žodžiu, žmogus nežino kaip išgyventi šiandien, o jam siūlo susitaupyti bent 50 000Lt, kad krizė nebūtų baisi. Jei negalėdamas išgyventi, gali susitaupyti 50 000Lt, tai gal ne tokia krizė ir baisi? Gal ir straipsnis yra apie pasiruošimą galimai krizei, apie tai, ką daryti, kad nauja krizė neištiktų?.. o ne kaip išgyventi?..

Bodo Schafer sako, reikia turėti nemažiau kaip pusės metų išlaidų sumos krepšelį atsargai ir dar bent 10-20 000 grynais (čia krizei dar neprasidėjus). Grynais tam atvejui, jei Jums už skolas bankai užblokuoja sąskaitas. Iš pažįstamų žinau, kad LT dėl sistemos klaidos sąskaitas gali užblokuoti net neturint skolų, o dėl to, kad diegiant banko sistemos pakeitimus, buvo nuspręsta, kad yra nesumokėta paskolos, kurios niekas neėmė, įmoka. Spėju gali ne tik LT bankai… Istorija nutiko pernai per Kalėdas, tai žmogui tris savaites sėdėti su šimtu litų ir dviem mažais vaikais buvo „smagu“. Na, bet viskas įmanoma :]

Teigiamų minčių apie krizės pralaukimą pasisėmiau iš čia -> Jovitos idėjos. Verta bent nuotraukas peržiūrėt :]

Patarimas: mažiau skundų, daugiau sprendimų ir realios veiklos. Pats paprasčiausias būdas – pasiduoti.

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Taip nutinka ir darbo nebetenki… Atrodė, kad tai tas darbas, kurio ieškojai, kad tai darbas, kuris padeda išgyventi ir… jo nebėra.

Kas tokiu atveju nutinka pirmiausia – ištinka panika. Apie krizės etapus labai puikiai yra pasakojęs A.Karalius savo seminare. Po ilgo laikotarpio savijauta keis fazes ir žmogus susitaikys su netektimi, pradės judėti pirmyn. Kokiu greičiu ir kryptimi žmogus keliauja, tai jau jo apsisprendimas, visgi laikas eina ir paprasčiausiai pats gyvenimas neleidžia nesikeisti. Vieni ritasi žemyn, kiti palūžta ir sustingsta, o treti atranda naujas sferas ir galimybes. Daugiau skaitykite Dirbusau.lt

Filosofinis klausimas, kita vertus labai aktualus verlui. Pasaulinė krizė prašlavė gana daug įmonių. Daug įmonių tiesiog atleido žmones arba labai argumentuotai peržvelgė darbtuojo produktyvumo ir atlyginimo santykį.

Šiandien skaitau dar vieną straipsnį augimo tema. Skamba panašiai kaip 2006-2007 metų beveik kiekvienos įmonės tikslai – tapsim didžiausi. Ar negrįžtama prie tos pačios problemos?  Žmonių daug, o ką jie veikia – neaišku?

Dažnas darbuotojas į klausimą, kodėl našumas yra mažas, dažniausiai atsako – nėra motyvacinės sistemos. Man svarbiau atrodo žinoti už kokias funkcijas ir užduočių atlikimą samdomas darbuotojas gauna atlyginimą. Jei darbutojas daro tai, dėl ko susiderėta priimant į darbą, vadinasi jis tik įvykdo jam paskirtas pareigas. Jei darbuotojas peržengė šią ribą, jis atlieka daugiau darbų, daro juos kokybiškiau ir greičiau, t.y. jo produktyvumas auga arba jis yra tam tikroje sferoje nepakeičiamas, tuomet taip, sutinku, tai turi būti atlyginama abiems pusėms tinkamu būdu: aukštesnis atlyginimas, naujos pareigos, bonusai, automobilis, kita…

Jei žiūrėti statistiką, Lietuvoje darbuotojai serga trumpiausiai per metus, tačiau toli gražu nepatenka į produktyviausių šalių dešimtuką. Kame problema? Atlyginimo dydis tai nulemia? Abejoju. Tie kas dirba produktyviai, taip dirba nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio. Iš asmeninės patirties: dažniausiai itin mažai arba itin brangiai apmokami žmonės padaro daug daugiau nei gaunantys vidutį ar aukštesnį nei vidutinį atlyginimą. Klausimas:  kodėl pernai Lietuvoje drabužių parduotuvėje dirbanti kasininkė gaudavo tokį pat atlyginimą kaip metų patirtį turintis programuotojas su aukštuoju išsilavinimu? Smulkmeniškiems: žinoma, kad ne kievienoj parduotuvėj ir ne kiekvienas programuotojas, tačiau ar pardavėja ir programuotojas tikrai verti tų pačių 2500Lt į rankas? Kieno sukuriama vertė yra didesnė? Kieno laikas parduodamas klientui brangiau? Kodėl Izraelyje 10 žmonių įmonė padaro daugiau nei Lietuvoje 25?

Štai mane ir užkabino – dar viena mintis plėstis… Gal plėstis reiktų ne dydžiu, o rinka? Gal geriau turėti 5 darbuotojus, kurie per tą patį laiką sugeba padaryti tiek, kiek kitoje įmonėje 15? Gal geriau įmonė su 10 darbuotojų, kurie sugeba kokybiškai aptarnauti 100 įmonių? Pagal rezultatus yra ir darbo užmokestis. Gal naudingiau nedidinant darbuotojų skaičiaus plėsti klientų ratą ir didinti užsakymų skaičių? Kam vėl pūsti naujus burbulus?

Šaunuolis dėdė! G.Steponavičius žada padengti studijų paskolų palūkanas, viršyjančias 5 procentus.  Tai fantazija, tai šaunuolis. Ar jam viskas gerai? Gal persikaitino per atostogas? Niekas artimiau nebendraujat? Žmogui gal pagalbos reik?

Klausimėliai pamąstymui: ar bet kas, kas pasiims paskolą, galės gauti kompensaciją? Bet kokia valiuta pasiėmus paskolą valstybė kompensuos? Ta prasme, jei susirasiu pačias brangiausias paskolos galimybes, valstybė vistiek kompensuos? O jei alui išleisiu visą paskolą irgi kompensuos? (paskolos suteikiamos tik studijų kainai), o jei…. Nežinau, rinkimai lyg ir ne kitąmet. Iš kur tokie pažadai? Bet maža ką…

Paskubėjau rašydama. Paskolų nebus galima pravalgyti, vadinasi galima tik apmokėti studijų kainą. Bėda, kad „teisėtų lūkesčių“ nėra. Jei valstybė sugalvojo, kad tie lūkesčiai šiandien yra kitokie, įsipareigojimus galima pakeisti. Kaip yra su tėvystės/ motinystės pašalpomis, pensijomis ir pan. Plačiau apie teisėtų lūkesčių realumą kalba mūsų teisingumo ministras.

Jei valstybė nori padėti bankams išgyventi krizę – smagu, bet kodėl už mano pinigus? Švietimas yra prioritetinė sritis. Vienareikšmiškai. Kita vertus gal reiktų nepriiminėt tokių greitų sprendimų neapsvarsčius situacijos? Jei per savaitę bus priimti pakeitimai, kertu lažybų, jog ir vėl bus pamiršta taisyti klaidas. Kodėl vietoj palūkanų grąžinimo negalima būtų įkurti dalinai apmokamų vietų? Pvz.: valstybė vietoj palūkanų padengimo bankui šiuos pinigus pervestų tiesiai universitetui ir tokiu būdu suteiktų X procentų nuolaidą studijoms tam tikram skaičiui studentų? Jei reikia imti mažesnę sumą, tuomet ir palūkanų mokama mažiau. Tarkim paraiškas pateikia 20 žmonių iš tam tikros studijų programos, iš jų pasižiūrim, kam sunkiausia su pinigais ir suteikiam nuolaidą. Kam neužtenko iš bendros skirtos sumos, teks mokėti visą kainą. Dabartinėj situacijoj, bankas suinteresuotas teikti kuo brangesnes paskolas, nes palūkanas apmokės valstybė…

Su tokia valstybės logika, reiktų būsto paskolas visiems apmokėt. Tokia socialinė akcija: „Sunku pragyvent? Prieš metus pasiėmei milijoninę paskolą beverčiam butui? Nesijaudink :] „. Vyriausybė pensijas sumažins, mamas su vaikais deportuos (nėščias ir vaisingas moteris už tą patį deportuokim, dėl viso pikto), bet už tai sumokam visas palūkanas už visas paskolas. Juk negaila, ne savo pinigus dalinam.

PS: studentai nepykit. Ir aš buvau studentė, ir kruvinom ašarom per sesijas verkiau. Ir be pinigų sėdėjau kol užsidirbti išmokau. Oi, kiek „chalturėlių“ per studijas nudirbta. Ir mokslus baigiau, ir gyvent išmokau. Studentams pinigų man negaila. Atvirkščiai noriu, kad mokyklos ir universitetai žinias duotų, įgūdžius formuotų, o ne dėstytojai lankomumą žymėtų ir iš pageltųsių 20 metų senumo lapų teoriją per paskaitas kaip diktantą skaitytų. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Juk tiesa :]

Baisu, tik kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Norėtųsi sužinoti į kurią pusę G.Steponavičius traukia? Kur šilčiau?

„Kai kurie kolegos mane atkalbinėjo nuo šios naujovės. Neva geriau tegul valdininkai naršo internete ir būna darbo vietose negu trinasi koridoriuose. Bet manau, kad sumanymas turėtų pasiteisinti“, – sako Kauno meras.

Čia A.Kupčinskas pasakoja apie naujos programos, kuri užduoda klausimą „Ar jūsų darbui tikrai reikalinga ši interneto svetainė?“ įdiegimą Kauno savivaldybės kompiuteriuose.

Ir aš galvoju – gerai, kad vyriausybė sugalvojo socialines išmokas pjauti… Juk pensininkams nereikia trintis po koridorius ir internete „brausinti“, kam jiems pinigai? Nuo jų ir pjaukim :] Negi atleisi valdininką? Jį ir taip skriaudžia, neleidžia internete darbo metu straipsnių skaityti…

Šaltinis: VŽ.

Kai žmogus gerokai pasikelia savo pajamas virš vidutinės klasės vidurkio, jam atsiranda didelis noras pasirodyti tuo, ką turi. Kaip nebūtų keista, pajamas dar kartą padidinus ir perėjus prie šimtatūkstantinių, šis noras blėsta, o tapus multimilijardierium – dažniausiai išvis nustojama dalyvauti visuomenės „pasirodymuose“.

Ar žinot kokių sėkmės mokytojų yra daugiausiai? Tų, kurie uždirba kiek daugiau už vidurinės klasės vidurkį.  Žinot kurių mažiausiai? Milijonierių. Lektorių – milijardierių spėju išvis nėra.

D.Trumpas siūlo paskaičiuoti kiek knygų parašė patys turtingiausi  pasaulio žmonės – vienetus. Gal todėl, kad jie negaišta laiko aiškindami kitiems, ką daryti? Jie praktikoj įgyvendina tai, ko moko sėkmės mokytojai, gaunantys kelis tūkstančius  mėnesinių pajamų.

Pagal vieną iš D.Trump knygos „Kaip Tapti Turtingam“ idėjų.

Susimąsčiau…. Einu dirbti :]

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Jei žmogus nusižengia tam tikram įstatymui, už tai numatoma vienokia arba kitokia atsakomybė. Pavyzdžiui: bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas. Žiūrim koks nusižengimas ir pagal padarytą žalą turėtų būti atitinkama bauda. Kaip manot?

Pavyzdžiai iš praktikos. Pavogei kaimyno vištą ir sėdi porai metų į kalėjimą. Nužudei savo 2 vaikus – kalėjimas iki gyvos galvos. Nužudei svetimus 3 vaikus, būdamas neblaivus policininkas – 10 metų laisvės atėmimas. Arba turėdamas mažmeninės prekybos tinklą, prekiauji maistui skirtais indais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų ir gauni 300Lt baudą, tai kad PVM susigrąžini dešimtim milijonų nėra svarbi detalė. Paskutinė gera naujiena – prekiauji alkoholiu po 22val., pardavėjui – 75lt bauda. Antrą kartą pagavo, jau įmonei 1000-1500 Lt bauda.

Baudų dydis gal ir nebūtų tiek įdomus, jei ne viena smulkmena.  Jei alkoholio pardavimas draudžiamu laiku yra žala valstybei, tai ta žala turėtų būti ir atlyginama. Kas žalą sudaro? Žmonės vartoja alkoholį. Pardavimo apribojimu laike buvo siekiama sumažinti alkoholio vartojimą. Jei šis laiko apribojimas pažeidžiamas, vadinasi skatinamas vartojimas. Valstybei negerai, kai žmonės vartoja alkoholį, nes ji kasmet skiria pinigus alkoholizmo prevencijai, įvairioms pašalpoms, kurias gauna asocialios šeimos, atitinkamai alkoholikų gydymui, vaikų namų išlaikymui ir t.t…. Tai prie visos šios žalos dar reikia pridėti ir baudos administravimo išlaidas (finansininkai, IT atstovai, elektra…) bei policijos ekipažo (automobilis, du policininkai, jų soc draudimas ir t.t. Neduok die, jei kuris dar tėvystės/ motinystės atostogų išeitų ). Tai krizės akivaizdoj man toks klausimėlis, kiek kainuoja 75 litų administravimas ir aparato, kuris šią baudą išieškos (teismai, policija, seimas , kuris kuria įstatymus), išlaikymas. Gal geriau sumokėkim 75lt, kad tik nieko nubausti nereikėtų, nes man atrodo taip pigiau visom prasmėm?

Kam užklius šitoj vietoj vertybės, tai siūlau pasverti 75Lt ir pagalvoti, kiek procentaliai žmonių dėl tokios sumos labai graužtųsi… ar tie, kurie per 20min po 22val už didesnę sumą alkoholio parduoda? Ar tie, kruie už paskutinius centus dozę perka…

PS: užkliuvau už straipsnio apie 75Lt, todėl konkrečiai apie šį atvejį rašau, bet realybėj tiek daug yra baudų, kurios nei žalos atitinka, nei kokios naudos duoda, tiesiog papildomai biudžetui kainuoja. Būtų juokinga, jei verk nesinorėtų :]