Urbokida

Per pietų pertrauką užbėgau į vieną iš prekybos centrų nusipirkti, ko užkąsti, ir kartu prabėgau pro knygų skyrių. Pirmą kartą suvokiau, koks keista pasirinkimas formuojamas prekybos centruose. Knygas maždaug galima sudėlioti taip: romanai namų šeimininkėms, istorinės knygos II pasaulinio karo arba Lietuvos – Rusijos santykiai tema, knygos vaikams, receptų knygos, savianalizės/ saviugdos knygos. Pastarosioms priskiriu ir „Ko nori merginos“, ir „Sandėrio sudarymas“, ir „Galvok ir turtėk“.

Paskutinioji grupė realiai yra knygos apie tai, ką visi žino, ir nemoka pritaikyti sau. Skaityti toliau.

Ši knyga tai romanas, parašytas dialogo forma. Puiki istoriją apie harmoniją pačiam su savimi, kaip sugebėti atrasti pusiausvyrą ir ja mėgautis. Atrasti gyvenimo džiaugsmą ir nusistatyti vertybes ir jomis vadovautis.

Iš knygos:

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“

Per 21 dieną galima susikurti naują įprotį. Galima pakeisti esamą. Išmok įsigilinti į save, pažinti ir valdyti. Skaityti toliau.

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]

… jei tik tam yra noro :]

Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.

Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.

Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras).  Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.

Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.

Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.

Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.

Kažkaip labai paprastai :]

Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia  – yra.

Kas juokingiausia, visą tai galima lengvai pasiekti. Kažkaip natūraliai gaunasi, kad susikoncentravus į tikslą iš pradžių iš lėto, tačiau vis su didėjančiu pagreičiu, aplinka padeda jo siekti. Atsidaro reikiamos durys, sutinki reikiamą žmogų, kartais tiesiog laimi loterijoj. Pradžioj žinoma situacija rutuliojasi vangiai, tačiau kuo daugiau įdedama pastangų, tuo sklandžiau tikslas pasiekiamas.

Sugalvoji, jog nori naujo darbo. Pradžioj tik skaitinėji. Gal gerų pasiūlymų nerandi… Arba randi gerų, bet kažkaip nedrąsu iš karto siųsti savo CV. Paskui pradedi siuntinėti. Jei ilgai negauni atsakymo, nuotaika krenta ir ateina nusivylimas. Jei žmogus tuomet mąsto jau apie bet kokį darbą, tuomet tokį ir gauna. Tačiau jei užsispyręs siekia savo norimos pozicijos, jis išlaukia reikiamo momento ir gauna su kaupu, ko buvo siekta. Kartais reikia šiek tiek daugiau laiko, nei pačiam atrodo.

Kartais atvirkščiai, bandai pasiekti ir nesiseka. Manau, kad tereikia sustoti ir kritiškai peržvelgti situaciją. Jei žmogus dar nėra pasirengęs priimti pasiekimo, tikslo įgyvendinti nepavyksta. Gyvenimas – kelionė, todėl – pirmyn. Juk marios laiko prieš akis tampti šaunesniu, kad pasiekimas pats į glėbį įšoktų. Kuo labiau stengies, tuo labiau pripranti prie minties, jog sugebėsi, jog esi vertas.

Puikiausias pavyzdys – vienišas žmogus. Kodėl vienas žmogus turi krūvą draugų, artimą žmogų, lengvai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis.  Kodėl? Šis žmogus tiesiog priima bendravimą ir juo džiaugiasi. Džiaugiasi aplinkiniais, priima juos. Atiduoda dalį savęs kitiems, už ką yra apdovanojamas dėmesiu ir draugyste. Vienišiai dažnai arba nemoka parodyti savo dėmesio, arba nemoka jo priimti. Mokantys priimti ir duoti turi puikias šeimas, gražius santykius. Dažniausiai yra labai mėgiami darbe. Bet kokia veikla yra menas, norint realizuoti ją puikiai.

Magnetizmas yra žmogaus savybė sugebėti ne tik duoti, bet ir priimti. Juk vienas magneto galas stumia, kitas traukia. Stumti ir reiškia perleisti kitam. Pritraukti  reiškia priimti. Visos genialios idėjos glūdi paprastume, todėl kartais užtenka tiesiog leisti sau pajusti ir džiaugtis. Pabūti tuo, kuris traukia, ir leisti sau tokiu būti.

Verta užsirašyti ir po metų kitų priminti Algirdui Karaliui 2009 balandžio 29 dieną ištartus žodžius, cituoju:

„Pasibaigus šiai krizei

80% Lietuvos žmonių gyvens prasčiau negu prieš krizę;

17% Lietuvos žmonių gyvens panašiai kaip ir prieš krizę;

3% Lietuvos žmonių bus laimėtojai.“

Vakar buvau nemokamam seminare, kuris realiai yra reklaminis ir skirtas pareklamuoti gegužės 1-2 dienomis vyksiantį seminarą. Iš tikrųjų mačiau Algirdą pirmą kartą. Buvau prisiklausiusi būtų ir nebūtų dalykų apie jį. Kad hipnozės meistras, kad vulgarus, kad sugebėjo užsidirbti milijoną per metus dirbdamas kitiems ir … be galo. Pamačius nuomonė – gera :]

Ištisai nepapasakosiu, bet trumpai:

1. Visiems žinomos tiesos, kurias kažkodėl supranta ne visi. Algirdas buvo Maximos parduotuvėj kai buvo Apsipirkimų naktis – 40% nuolaida visoms ne maisto prekėms. Sako, klausiu moteriškės, kam ji tiek daug perka. Ji atsako, aš sutaupiau 4000Lt. Algirdas klausia – o kiek išleidot? Atsako: 12 000Lt. Juokinga, bet pro ašaras. Algirdas klausia auditorijos: O kam jai tualetinio popieriaus už 8000Lt? Ką ji valgys po metų kai krizė įsivažiuos? Gal geriau neišleisti?

2. Visa aplinka stengiasi sugniuždyti. Žiniasklaida nieko daugiau neskelbia: Jūs bejėgiai, Jums nesigaus, Jūs mirštat, Jūs paralyžiuoti. Netiesa. Kas mes esam? Mes esam tie, kurie patys priima sprendimus. Nori išgyventi – išgyvenk. Kuo daugiau dirbsi, kuo daugiau ieškosi, tuo daugiau bus progų sėkmei ateiti pas Tave. Juk sėkmingiausi žmonės per savo gyvenimą išgyvena daug daugiau krizių nei kiti. Atitinkamai šie žmonės yra daug labiau pasirengę išgyventi krizes.

3. Ciklas. Kaip pasitinkam ir išgyvenam krizę? Seka maždaug tokia:

Atkaklumas (viskas bus gerai) → Šokas (kaip tai galėjo atsitikti?) → Pyktis  (kodėl tai atsitiko man?) → Derybos (po pykčio stadijos dažniausiai būna per vėlu) → Depresija (aš nieko nesugebu) → Apatija (aš nieko nenoriu) → Susitaikymas (prisitaikau prie to, ką turiu) → Eksperimentai (išgyvenimo paieškos) → Atradimai (naujų būdų, veiklų, tikslų atradimas) → Integracija (džiaugsmas naujuoju gyvenimu).

4. Kaip savo atkaklumą atblokuoti?

Pirma STOP. Atėjo bloga mintis. STOP. Gana baimių. Reikia ne bijoti, bet ieškoti atsakymų kaip spręsti problemas. Esmė nesileisti būti paralyžiuotam baimės.

Antra Pakeisk. Pakeisk blogas mintis teigiamomis. Padaryk, ką nors kvailo, kad organizmas nukreiptų mintis į save patį, o ne į baimę. Kam netinka šokis Arkikatedros aikštėj, galima tiesiog pasileisti muziką visu garsu. Kiekvienam pagal skonį, bet turi būti pakankamai stipru, kad nukreipti dėmesį nuo blogų minčių į teigiamas.

Trečia Priminimai. Pasistenk, kad visas pasaulis Tau signalizuotų: Tu šaunus, Tu laukiamas, Tau sekasi, Tu sugebėsi. Tai realizuoti galima nuo geltono lapelio ant monitoriaus iki vyro rytinio pabučiavimo… Tegu fantazija liejasi laisvai :]

Ketvirta Fokusuoti. Nuolatos galvoti – KO TU NORI? Mesti pašalines bereikalingas mintis ir galvoti – KO TU NORI?. Gana skaityti beverčius straipsnius, daryk. Trūksta motyvacijos, ieškok, kas motyvuotų. Jau užsimotyvavę – siek savo tikslų. Dabar. Einam. Darom. Veikiam. DABAR.

Penkta Mokytis. Nuolatinė treniruotė. Visko galima išmokti iš karto. Jei nori, galima viskas. Ne kiti, ne kitaip, ne ką pagalvos. Koks skirtumas, ką gali kiti? Svarbu, ką gali pats. Svarbu, koks esi pats. Svarbu, kas aš esu.

5. Vienintelė problema, kuri trukdo siekti tikslų yra įsitikinimas. Galvoji, kad nesugebėsi? Tikrai nesugebėsi. Galvoji, kad nepavyks? Žinoma, kad nepavyks. Juk Tu to nori. Bet jei galvoji, kad pavyks, tai ir pavyks. Kas kada nors mokėsi vairuoti, spėju 95% pradedančiųjų pirmą kartą pajudėjus buvo be proto baisu ir vienintelė mintis buvo – aš nesugebėsiu. Bet juk vairuojam :] Tai toks stiprus malonumas – vairuoti, jausti, kaip automobilis paklūsta ir šauniai laviruoja pagal Tavo komandas. Pirmyn.

Mini nusivylimai: pastaba tiems, kurie eis į mokamą seminarą. Laikausi nuomonės, kad lektorius turi kelti publiką iki savęs, bet ne iki jos leistis. Tai mano asmeninė nuomonė, tačiau „chaliava“, „čmo“, „chrenova““ ir etc neatrodo vertingi žodžiai. Atitinkamai ir Algirdui padėjusi ir trumpai pasirodžiusi jo pagalbininkė Inga Krukauskienė (verslininkė, motyvatorė, rašytoja) manau, kad veltui eikvojo laiką, nes didžiausia laiko dalis buvo skirta ne auditorijai, bet savęs iškėlimui. Lygiai taip buvo keista iš jos išgirsti:  svarbu kovoti ir siekti tikslų; verta net sukelti sau krizes, kad paskui iš jų vėl pakilti stipresniam, o tada įvardinti, jog L.Pinkevičius (RANGA IV) bankrutuoja ir jo sėkmė yra netikra, kad jis nevertas. Manau atvirkščiai, jei jis sugebės išlipti iš krizės ir įsivažiuos iš naujo, jis bus laimėtojas. O kritimai – laikina, juk krizė tai tarpas tarp sėkmingų laikotarpių. PS: prašau atkreipti dėmesį, kad tai asmeninė nuomonė, kuri gali nesutampti su Jūsų nuomone :]

Labai gera buvo išgirsti patvirtinimą: krizė yra vitaminai ateičiai. Krizė yra šansas konkurencijai su tais, kurie prieš krizę buvo labai dideli. Dabar jų tuoj nebeliks. Problema – rytoj netapti vienu iš jų :]

Reziumuoju – amžinojo variklio žmoguje paslaptis yra malonumas. Jei sieki to, kas pačiam yra malonu, tuomet siekti yra lengva. Jei siekimo kelias yra malonus, na tada viskas kaip sviestu patepta :]

Dažniau girdimas šūkis „Jei galiu aš, gali ir Tu“. Kodėl tai neveikia? Labai paprastai. Bet kas gali atšauti: „Tai ne man“, „Aš kitoks“, „Tau lengva taip sakyti“, „Ne visi taip gali…“. Ką sudėtingiausia padaryti – prisimti atsakomybę už savo veiksmus, už savo sėkmę, už save.

Jei klausti žmogaus, ar jis nori būti nevykėlis, manau retas atsakytų, kad nori. Jei siūlai veikti, prisiimti atsakomybę, staiga visi tampa nevykėliais. Nejaugi ne gėda pačiam save pripažinti nesugebančiu? Pripažinti yra gerai, jei po to sieki sugebėti, žinoti, mokėti, veikti. Suvokimas, kad nemoku važiuoti dviračiu, ragina išmokti. Tai puiku. Bet jei pripažinimas reikalingas tik tam, kad pabėgti nuo atsakomybės…. Nejaugi nesinori daugiau? Sugebėti, norėti, turėti? Negi nesinori šeimos ir namų, pas kuriuos grįžti džiaugtis? Nejaugi nesinori atostogų kalnuose, prie jūros, oro balionu aplink pasaulį? [čia žinoma, kiekvienam pagal skonį, bet manau suprantat apie ką kalbu]. Nejaugi nesinori būti kietesniam?

Kontra argumentas – jei patinki sau, tai esi laimingas. Galima patikti sau ir siekti dar daugiau. Juk žmoniją į šiandieną atvedė smalsumas (optimistus) arba tingėjimas (pesimistus). Kažkas tingėjo skaičiuoti pats ir sukūrė elektroninį skaičiuotuvą. Kažkam buvo tiesiog įdomu ir aprašė sunkio jėgą, kuria kažkas kitas būdamas smalsus arba tingus panaudojo savo reikmėms. Esmė, koncentruotis į tikslus.

Studentaujant teko organizuoti renginius. Ir nori nenori, tekdavo lipti ant scenos. Žinoma, teko nugalėti visas baimes, nes tiesiog reikėjo. Tada save įtikinėdavau, kad bijau bijoti. Iš tikrųjų nusiteikdavau, kad bijoti galima tik iki scenos, ant jos užlipus reikia veikti – vesti renginį. Jei bijosiu ant scenos – nesugebėsiu ir žodžio pasakyti, tiesiog apsijuoksiu. Kai tik tai supratau, visos scenos baimės baigėsi. Jaudulys visuomet išlieka, tai natūralu, bet nuo jo keliai nelinksta :]

Ta dalis ar sugebėsiu, ar pavyks…. Ji smugdo žemyn. Dvejones reikia kuo greičiau vyti lauk. Jei kažkas kitas gali užsidirbti milijoną, kodėl negaliu aš? Tiesiog perorientuoti visatą nuo kažko, prie savęs centro. Aš pats esu atsakingas. Aš pats galiu. Nekalbu apie perdėtą meilę sau. O apie sveiką meilę sau. Ar galima mylėti nelaimingą žmogų? Galima, bet tik kurį laiką. Ilgainiui nebeliks jėgų jam duoti ir negauti atsako atgal. Žmogus pats turi būti laimingas, kad galėtų laime dalintis su kitais :]

Susiradau puikų motyvacijos filmukų rinkinį. Peržiūrėjau ir taip patiko. Labai daug idėjų pasisėmiau. Galvoju su kitais reikia pasidalinti. Juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Žmonės išsigąsta, kai jiems pasiūlai sėkmės. Gal jie mano, kad atrodo nelaimingi? Man jie atrodo kaip žmonės, kurie ieško.

Pernai per olimpines žaidynes buvo daug kalbama apie laimėtojus. Kaip psichologiškai leisti sau laimėti? Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio, bet paskutiniu metu pastebiu, jog labai dažnai kai žmogui tiesiai į rankas įkrenta galimybė, jis bėga nuo jos kuo toliau. Tiek ilgai buvo laukta ir svajota, gal net siekta, kad svajonė (noras) išsipildytų ir kai jau atėjo metas nusiimti derlių, žmogus deda į kojas. Kas gi atsitiko?

Netikiu mistikomis. Viską stengiuos paaiškinti logika. Iš kur ta baimė? Manau, iš inercijos. Kaip bekalbėtumėm, kad norim permainų, jas priimam labai atsargiai. Galbūt nauja šukuosena ar automobilis – taip. Tačiau jeigu kartu pasikeičia gyvenamoji vieta, darbas, pareigos….. tuomet aplinka tampa nepažįstama. Atsiranda pavojaus signalas „Nežinau kaip elgtis“ ir žmogus traukiasi atgal, juk autopiloto neįjungsi nepažįstamoje aplinkoje. Psichologai tokias atvejais siūlo keistis ar keisti po truputi. Pvz.: pradžioj tik automobilis ir tik prie jo pripratus, keisti darbą. Čia kaip mažam šuniukui į guolį duoda šeimininko daiktą, kad šuniukas jaustų kvapą ir būtų ramus, kad turi „naują mamą“ :]

Ir atvirkščia situacija, kai žmogus gyvena nuolatinių permainų sukūryje. Tuomet rami aplinka erzina ir žmogus automatiškai ieškos judresnės aplinkos. Žmogus nenori keistis. Bet po truputi – galima.

Tuomet, kaip gi keistis? Kaip pasiekti savo tikslus, leisti jiems tapti realybe? Mokintis po truputi. Išmokti priimti komplimentus, tada išmokti priimti dovanas. Ir t.t. kol užaugsim iki milžiniškų dalykų, kurių atėjimas džiugins :]

Tikslą pasiekti galima įvairiausiais būdais. Skeptikai dažnai atmeta tai, kas jiems atrodo neracionalu, nelogiška.

Sutarkim, kad tikslo siekimo metodas telpa į rėmus : nekenkti sau ar kitam. Ir šiame straipsnyje būtent apsiriboju, jog leidžiama viskas, kol tai nekenkia.

Koks metodas yra geriausias? Užsispyrimas ir alinantis darbas? Lengvabūdiškas lošimas loterijoje? Siūlau puikų metodą: pilstyti vandenį iš vienos stiklinės į kitą. Jei tai gali padėti pasiekti tikslą, tai puikus metodas. Svarbu ne kaip, o kokia sėkmė. Jei padeda priklijuotas lapelis, tai puikus metodas.

Turiu draugę, kuri pati ilgai mokėsi kvėpuoti (rebreathing). Dabar to moko kitus. Jei kam reikia kontaktų, parašykit į komentarus, atsiųsiu į emailą. Ji labai tiki tuo, ką daro, ir manau būtent jos tikėjimas jai suteikia stiprybės pasiekti tikslą. Ar gali kvėpavimas padėti? Gali, jei to nori. Na bent netrukdo, tikrai.

Žmonės nusiperka pinigų medį ir pasistato ant palangės. Kilnoja vazoną iš vieno kambario į kitą, kol nepradeda sektis. Kiti turi raudonas pinigines, kad pinigai patys į kišenę šoktų. Pati nešioju skarabėjų ant kaklo, man jis tiesiog labai gražus. Bet yra kas tiki, jog jis pildo norus. Jei nuo pakabuko norai pradės pildytis, aš – už. Ar tai lengvabūdiška? Koks skirtumas, jei tai malonu ir jautiesi saugesnis, kad turi užnugarį?

Jei sudužus vazonui kyla mintys, kad nebesiseks, tuomet tai prastas metodas. Tačiau jei tikėjimas, kad ir vazono stiprybe, padeda uždirbti pinigų, sutarti šeimoje ar pasiekti savo tikslų, kodėl gi ne. Tegu tik vazonas ar pakabukas netampa svarbesnis už tikslą. Juk esmė tame, kad nori, jog sektųsi. Strimgalviais visi pirkti raudonų vazonų! Kuo didesnių :]

PS: nuotrauka pasiskolinta iš čia.

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Paskutines porą savaičių važinėdama mieste vis sutinku smart’ą išpuoštą spermatozoidais. Paskui netyčia aptikau A.Karaliaus berods vis dar būsimos knygos aprašymą, kurios viršelį puošė tas pats motyvas.

Ir štai čia ateina palaiminga mintis. Iš kur atsiranda vaikai? Jei pažvelgti į esmę, tai vaikas atsiranda iš dviejų: spermatozoido ir kiaušialąstės. Su pastarąja viskas aišku. Ji yra arba jos nėra, bet ji visada viena. Smagu, kad bent ji be konkurencijos.  Judriems „buožgalviukams“ tenka konkuruoti. Kuris iš jų bus sėkmingiausias, tas ir uždegs gyvybę.

Išvada: kiekvienas mūsų atsiradom iš laimėjimo. Kiekvieno mūsų gyvybė įsižiebė iš pergalės.

Labai greitai aplinka sulaužo sparnus. Užkrauna krūvas kompleksų ir problemų. Nenupulk. Tu nesugebėsi. Tu vėl purvinas. Tu visada… Tu niekada… Ar kada nors galvoji apie kitus? Viskas tik dėl Tavęs.

Tačiau juk tarp pažįstamų yra žmonių, kuriems sekasi. Jiems nereikia stengtis. Jiems nereikia persidirbti. Jie neturi kompleksų, bent tokių, kuriuos būtų paprasta pastebėti. Jiems viskas krenta į rankas iš dangaus. Manau, jie tiesiog prisimena, kad yra laimėtojai. Laimėtojai be konkurencijos. Jie gyvena savo laimėjimu.

O kur nukreiptos daugumos mintys? Į ką koncentruojamasi? Į problemas ar į jų sprendimą? Į siekiamybę ar vengiamybę?

Meilė sau, sugebėjimas save įvertinti, sugebėjimas nugalėti kompleksus ir iš jų užsiauginti privalumus. Štai į ką reikia orientuotis. Pradėti nuo savęs. Ieškoti teigiamos gyvenimo pusės. Pažinti ją ir mėgautis. Pastebėti pergalę, net jei tai tik kolegos šypsena kylant liftu.  Prisileisti sėkmę, leisti jai ateiti. Išmokti priimti dovanas. Tiesiog leisti sau būti laimingam.

Kas juokingiausia, dauguma saviugdos mokytojų vaikystėj ar paauglystėj buvo nemėgstami, kompleksuoti ir apvardžiuojami. Jei išmoko jie, vadinasi gali bet kas. Juk kiekvienas gimė iš pergalės. Tu gimei iš pergalės :]

Šiek tiek apie gyvenimo būdą. Pastaruosius 5-8 metus girdžiu įdomų dalyką. Sako, informacijos yra per daug ir krūviai gerokai per didelį, dėl to vaikai nespėja mokytis ir jiems krenta motyvacija. Bet kiek žinau, esam informacinė visuomenė, tai reiškia mokomės visą gyvenimą.

Ko gero ne visi, bet tam tikras procentas moksleivių absoliučiai didžiąją savo laiko dalį skiria namų darbams, mokymuisi po pamokų, kitai saviugdos veiklai. Kai šiandien jau būdama darbuotoja galiu savęs tobulinimui per dieną skirti bent 2-3 valandas, tai jaučiuos laimėjus loterijoje ir labai norėčiau tam galėti skirti bent 4 valandas. Nepameluosiu, bet mokykloj tam skirdavau bent 6 valandas (vidutiniškai, 16-22 valandos). Buvo laikai, kai studentaujant reikėdavo ir gerokai ilgiau prie mokslų pasėdėti. Kartais savo noru, kartais priverstinai, tačiau tai produktyvus laikas.

Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad kokybės reikalavimas skatina pasitempti, nuolatos save stebėti, mokytis, ugdyti, tobulėti. Jei tikslai pamirštami, tai jie nustoja būti tikslais. Kas toliau, egzistencija? Tuščias laiko stūmimas, kas tik demotyvuoja ir smukdo domėjimąsi gyvenimu, apatija. Todėl sielvartavimas, kad žmonės užversti per dideliais informacijos kiekiais, manau ištikrųjų yra skundas – „Ką man daryti? Nemoku  naudotis tuo, ką turiu“.

Manau, kad tai didelė problema žmonėms, kuriems reikia pereiti iš popierinio laikmečio į elektroninį arba nesugeba analizuoti ir apibendrinti. Mokykloj bandė įpiršti metodą „nuo pradžios iki pabaigos“. Kam skaityti visą knygą, jei man tėra reikalingas vienas skyrius (čia apie ne grožinę literatūrą)? Galbūt visą knygą ir būtų gerai perskaityti, bet jei man to šiandien nereikia, o turiu daugiau dalykų, ką turiu sužinoti šiandien, gal tuomet tuo ir reiktų užsiimti? Štai informacijos kiekis sumažėjo bent 200 puslapių :]

Manau, problema yra ne per dideliuose kiekiuose mokykloje. Palyginus vadovėlius, manieji buvo gerokai storesni ir su mažiau paveikslėlių nei dabartiniai. Prieš porą mėnėsių perskaičiau devintos klasės fizikos vadovėlį. Krūvis mažėja. Knygos mažiau mokslinės, mažiau koncentruotos. Gal tame ir bėda, kad paduodamas konspektas ir norint įsiminti esmę, lieka per mažai ką grynint? Pemažai informacijos, kad ją būtų galima koduojant įsiminti.

Labai norisi visos LT švietimo sistemos paklausti, kada ji paskutinį kartą mokėsi ir laikė egzaminus? Kur dingo klausimai: kaip išmokti greitai skaityti? Kaip greitai išmokti? Kaip įsisavinti? Kaip sudominti? Kaip susidomėti? Ar tikrai žaidimai mokykloje yra naudinga? Žaidimas visų pirma yra pramoga. Darbas suteikia informaciją ir suformuoja įgūdžius. Žaidimas atpalaiduoja atmintį. Leidžia pailsėti prieš naują darbą. Gal dokumentuose tiesiog supainiota kas kada turi būt naudojama? :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Ieškojau praktinių patarimų kaip mokytis greičiau, kaip tapti ypač kūribingu. Po visos dienos ieškojimų turiu pastebėti, kad beveik visi siūlo tą patį.

Pateikiu santrauką:

1. Išmok atskirti reikalingą informaciją nuo neesminės.

2. Galvoti apie save kaip apie genijų ir nuolatos stengtis juo būti.

3. Reikalauti iš savęs daugiau nei iš kitų.

4. Suvokti, kad pasiekimams nėra ribų ir visada galima sužinoti daugiau.

5. Klasikinis švietimas žlugdo kuriamąją galią.

6. Išsaugok kilusias idėjas net jei dabar jos atrado beprasmės. T.y., neleisk joms pasimesti tarp minčių. Tam puikiai tiktų užrašų knygutė ar pan.

7. Klausk. Kiekvienas klausimas kelia dar daugiau klausimų, todėl kiekvienas jų žadina vis daugiau idėjų.

8. Nuolatos mokytis. Ieškoti, tobulėti. Būk atviras naujovėms.

9. Naudokis abiem smegenų pusrutuliais, logika ir menu, vienu metu.

10. Išplėsk akiratį, išplėsk pasaulio ribas. Pakeisk savo kasdienį laikraštį. Jei esi bankininkas lankyk šokių pamokas… Įsigilink į tai, apie ką žinai labai nedaug. Pasuk nauju keliu važiuodamas iš darbo namo…

Beieškodama, atradau įdomų dalyką: beveik visi savo straipsniuose paminėjo Einšteiną ar bent įsidėjo jo nuotrauką :]