Pavėlavau kaip reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]
Lenkiu galvą ir didžiausiais komplimentais palydžiu
Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.
Sėdžiu ramiai kamštyje, klausaus dar vienos audio knygos ir stebiu situaciją. Jaunas vyrukas praleidžia moteriškę iš šalutinio į Gedimino prospektą. Labai gražu viskas, laukiam visi kol šviesoforas žalias užsidegs. Moteriškė mašinoj rūko patenkinta. Baigėsi cigaretė ir ji švyst pro langą nuorūką.
Tada atsidaro už jos stovėjusio automobilio vairuotojo durys (to paties, kuris ją praleido). Išlipa vyrukas. Pakelia nuorūką, įmeta moteriškei pro langą atgal į automobilį ir be žodžių grįžta atgal. Moteriškė aišku puola gesinti cigaretę jau automobilio peleninėje ir uždarinėti langus.
Kažkaip tikėjaus, kad visi šoks iš mašinų santykių aiškintis, bet jie be žodžių vienas kitą suprato.
Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.
Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.
Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?
Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.
Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.
Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?
Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.
Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.
Sėkmingi žmonės žino, kur eina, ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.
Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]
Rinkimai. Media. Blogai. Žiniasklaida plačiąją prasme šiuolaikinėje visuomenėje.
Labai norisi ieškoti teigiamų dalykų mūsų šalyje, bet paskutinės savaitės išgąsdino, o sekmadienis – pirmadienis šokiravo.
1. Visa rinkiminė agatacija skirta vieno kandidato prastūmimui. Ar kandidatas(ė) yra gera(s) nevertinu, tiesiog konstatuoju rinkiminės agitacijos niuansus.
2. Rinkimų naktį TV išjungiau apie 23val. Toliau žinias bandžiau gaudyti internete ir spaudoj jau pirmadienio rytą. Oponentai, kad ir pakritikuodami, tačiau sveikino D.Grybauskaitę su pergale (V.Mazuronis, A.Butkevičius), siūlė remtis savo (V.Tomaševski) programa. Moterys oponentės, gal kiek ilgiau nesusitaikė su pralaimėjimu, tačiau neradau nieko, kas įžeistų D.Grybauskaitę. (PS: praleidau K.Prunskienę, gal kas jos komentaruose yra, tiesiog neskaičiau). Nei vieno oponento porinkiminiuose interviu neradau nepagarbos, nemandagumo D.Grybauskaitės atžvilgiu. Net A.Butkevičiaus pastaba dėl aštrios frazės iš D.Grybauskaitės, kad kiti dabar meldžiasi, jog būtų antras turas, man atrodo labai subtilus ir pataikantis į dešimtuką. Spauda jau prieš 10val ryto pradėjo pilstytis purvais. Kaip viskas blogai, kokia ji bloga ir pan. Ir žinoma vėl pavojus iš Rusijos. Ar įmanoma, kad šalis pradėtų kada nors veikti, jei žmogui dar nestartavus jis jau juodinamas? D.Mockus gerai atsakė – „kiek gali padaryti vienas žmogus?“.
3. Teisė balsuoti slaptai. Kas radot V.Adamkaus nors kokią reakciją į jo pasirinkimo paviešinimą, įdėkit į komentarus. Mane gąsdina tiek interpretacijos šia tema, kad pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, tiek pagarbos klausimas. Manau, kad kiekvienas turim teisę patys išreikšti savo nuomonę. Jei būtų norėjęs, būtų garsiai pasakęs už ką balsavo….
Neįsivaizduoju kuo reikia būti, kad LT sugebėti suvaldyti šią košę.
Yra minčių kurti LT judėjimą su konkrečiom, aiškiai išreikštom idėjom ir vertybėm. Kažką panaušaus į „Pilietis draugiškas savo šaliai“ ar pan. turit idėjų rašykit idėja@dirbusau.lt
Citata iš animacinio filmuko „Atlantida“ – „Pasiekus dugną, nieko nebelieka – tik kilti“. Pasakykit, kad jau dugnas …
Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.
Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.
Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras). Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.
Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.
Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.
Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.
Dažniausiai bet koks valstybinis užsakymas visuomenės yra suvokiamas kaip pinigų plovimas (iš asmeninės patirties archyvo), t.y. užsakymus vykdo draugai, dėdės ar kaimynai, nors ant kiekvieno kampo atsirastų po 100 anonimų, galėjusių padaryti geriau ir pigiau.
Jei viską galima padaryti pigiau (net už Maximą), kodėl tada pykstama, kad vyriausybė kelia mokesčius? Juk galim išgyventi ir už mažiau :] Norit?
Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.
Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir džiaugsmas.
Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?
Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.
Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.
O kaip su bankais? Ar skatinti žmogų skolintis yra gerai ar blogai? Beveik kiekvienas atsakys, kad ši pasaulinė krizė buvo sukelta JAV, nes ten bankai dalino paskolas bet kam.
Ir šiandien sulaukiu skambučio iš banko.
Bankas: Gal Jums reikia pinigų?
Atsakau: Ta prasme, paskolos?
Bankas: Taip. Suma iki 8000Lt.
Atsakau: Nereikia, bet norėčiau sužinot sąlygas.
Bankas: Paimat vartojamąjį 8000Lt kreditą trims metams, palūkanos būtų apie 19,9% ir vargo nematot.
Atsakau: Ačiū, bet kad man nelabai reikia.
Bankas: Tai Jūs imkit mažesnę sumą, na gal 6000Lt atostogoms.
Atsakau: Nenoriu skolintis, man nereikia.
Bankas: Tai imkit dar mažiau, imkit 1000Lt. Žiūrėkit ir įmoka bus dar mažesnė….. Apsimoka!
Kredito žinoma neėmiau, bet pagalvojau. Bankas iki birželio X dienos netikrins mano finansinės padėties, bet siūlys būtinai pasiimti kreditą. Darbdaviai siūlo apriboti greituosius kreditus, kad žmonės neprasiskolintų. Bankai pritaria, kad reikalinga kontrolė, jog reikia tikrinti rizikas, tačiau patys dar įkyriau savo įsipareigojimus siūlo.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded. Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?
Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.
Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.
Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.
Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.
Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.
Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.
Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.
Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.
Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.
Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!
Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?
Puikiai pamenu istorijos pamokas: Japonija po II pasaulinio karo robotizavo pramonę. Fabrikuose buvo ne tik įdiegiamos automatinės linijos, bet kartu su rytine mankšta buvo dainuojama apie tai, kaip robotas padeda žmogui, bet jo nepakeičia. Buvo ieškoma būdų, kaip neatleisti darbuotojų, bet juos perkvalifikuoti, kad žmogus turėtų darbo vietą. Tai buvo sisteminga politika, skirta išsaugoti visuomenės vertybes ir sukurti naujas, pagerinant žmogaus buitį ir gyvenimą. Valstybė stengėsi ir stengiasi integruoti aukštąsias technologijas į kasdienį gyvenimą, į darbo aplinką. Tradicijos nekeičiamos, bet technologijos yra pritaikomos prie tradicijų. Labai didelį įspūdį paliko filmukas apie tai, kaip yra bendraujama su mirusiaisiais, kokios atliekamos apeigos. Kadangi japonai kremuoja mirusiuosius, nelieka kapo, kur būtų galima atlikti apeigas mirusiąjam atminti. Tam sukurtos programėlės, kurios padeda atlikti apeigas. Stengiamasi ne žmogų įsprausti į kampą, o panaikintą galimybę pakeisti kita. Juk žmogus šiuo atveju prie kompiuterio sėda užsidegęs smilkalus ir apsirengęs tautiniais drabužiais. Svarbu, kad jis vykdo savo pareigą nuoširdžiai.
Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).
Šį savaitgalį teko būti „Jaunystės“ dviejų choristų vestuvėse. Žinoma, choras atėjo jų pasveikinti ir kelias valandas leido pasidžiaugti suimprovizuotu koncertu. Jie užburia savo puikiu dainavimu. Ir svarbiausia, jog buvo pasirinktos būtent tautinės dainos. Kai jos skamba iš profesionalų lūpų, mąstymas pasikeičia kardinaliai ir nebelieka abejonių, kokia puiki yra mūsų etno kultūra. Norisi ją išsaugoti ir puoselėti.
Manau, ir Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad etno muzika gali skambėti moderniai. Labai norėtųsi kuo daugiau projektų šia linkme. Gal šių metų dainų šventė dar labiau sustiprins šį požiūrį ir paskatins įsitraukti daugiau žmonių. Atsimerkim, juk mes galim dar daugiau.
Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia – yra.
Kas juokingiausia, visą tai galima lengvai pasiekti. Kažkaip natūraliai gaunasi, kad susikoncentravus į tikslą iš pradžių iš lėto, tačiau vis su didėjančiu pagreičiu, aplinka padeda jo siekti. Atsidaro reikiamos durys, sutinki reikiamą žmogų, kartais tiesiog laimi loterijoj. Pradžioj žinoma situacija rutuliojasi vangiai, tačiau kuo daugiau įdedama pastangų, tuo sklandžiau tikslas pasiekiamas.
Sugalvoji, jog nori naujo darbo. Pradžioj tik skaitinėji. Gal gerų pasiūlymų nerandi… Arba randi gerų, bet kažkaip nedrąsu iš karto siųsti savo CV. Paskui pradedi siuntinėti. Jei ilgai negauni atsakymo, nuotaika krenta ir ateina nusivylimas. Jei žmogus tuomet mąsto jau apie bet kokį darbą, tuomet tokį ir gauna. Tačiau jei užsispyręs siekia savo norimos pozicijos, jis išlaukia reikiamo momento ir gauna su kaupu, ko buvo siekta. Kartais reikia šiek tiek daugiau laiko, nei pačiam atrodo.
Kartais atvirkščiai, bandai pasiekti ir nesiseka. Manau, kad tereikia sustoti ir kritiškai peržvelgti situaciją. Jei žmogus dar nėra pasirengęs priimti pasiekimo, tikslo įgyvendinti nepavyksta. Gyvenimas – kelionė, todėl – pirmyn. Juk marios laiko prieš akis tampti šaunesniu, kad pasiekimas pats į glėbį įšoktų. Kuo labiau stengies, tuo labiau pripranti prie minties, jog sugebėsi, jog esi vertas.
Puikiausias pavyzdys – vienišas žmogus. Kodėl vienas žmogus turi krūvą draugų, artimą žmogų, lengvai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Kodėl? Šis žmogus tiesiog priima bendravimą ir juo džiaugiasi. Džiaugiasi aplinkiniais, priima juos. Atiduoda dalį savęs kitiems, už ką yra apdovanojamas dėmesiu ir draugyste. Vienišiai dažnai arba nemoka parodyti savo dėmesio, arba nemoka jo priimti. Mokantys priimti ir duoti turi puikias šeimas, gražius santykius. Dažniausiai yra labai mėgiami darbe. Bet kokia veikla yra menas, norint realizuoti ją puikiai.
Magnetizmas yra žmogaus savybė sugebėti ne tik duoti, bet ir priimti. Juk vienas magneto galas stumia, kitas traukia. Stumti ir reiškia perleisti kitam. Pritraukti reiškia priimti. Visos genialios idėjos glūdi paprastume, todėl kartais užtenka tiesiog leisti sau pajusti ir džiaugtis. Pabūti tuo, kuris traukia, ir leisti sau tokiu būti.
Pavėlavau kaip reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]
Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.
Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.
Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.
Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.
Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?
Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).
Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia – yra.