Urbokida

Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Ar verta klausytis kiekvieno patarimo?

Kaip tai gali įtakoti mano tolesnį pasirinkimą?

Jei žmogui nepavyko, ar jis žino daugiau už tą, kuriam pavyko?

Plačiau skaityti Dirbusau.lt

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

… jei tik tam yra noro :]

Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.

Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.

Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras).  Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.

Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.

Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.

Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.

Kažkaip labai paprastai :]

Kai Keistuolių teatras pradėjo gyvuoti, iš jų net buvo juokiamasi, kad jie nėra teatras :] Kadangi Lietuva dar buvo socialistinė valstybė, vienintelė legali individuali (ar kt verslo) veikla buvo galima tik per kooperatyvą. Taip jie ir pradėjo – įkūrė Keistuolių teatro kooperatyvą :] Bent man jų „Mėlynas autobusiukas“ iki šiol skamba ausyse.

Jie augo ir žiūrovai augo. O spektakliai gerėjo (asmeninė autoriaus nuomonė). Pradėjo suaugusiems spektaklius statyt. Populiarumas augo. Bilietai brango ir vis tiek jų gauti nebuvo įmanoma. Bet kaip ir visur, atėjo krizė ir žmonės pradėjo leisti mažiau pinigų kultūrinėms pramogoms. Bet ir čia sugalvojo kaip išsisukti. Jeigu spektaklyje vaidina 10 aktorių, bendra honorarų suma yra didesnė negu kai spektaklyje vaidina tik 3 aktoriai. Ypač kai vienas jų yra scenaristas, kitas režisierius, o trečias kompozitorius.

Gal kooperatyvo praeitis, gal tiesiog šviesios galvos sėdėjo ir sugalvojo, kaip padaryti, kad bilietai į teatrą atpigtų :]

Kas yra gera prekė? Kokybiška? Pasiekiama? Pigi? Reta?

Perskaičiau mintį, kad tai kas nemokama sukuria įspūdį, jog yra prasta. Bet jei manęs paklaustų, kas man yra kokybiškiausia prekė, atsakyčiau – Google (Gmail). Juk net posakis yra „Nežinai? Paguglink :]“

Kai išgirdau, kad paštas (Gmail) neveikė kelias valandas – negalėjau patikėti. O svarbiausia, reakcija buvo – kažkas labai rimto atsitiko. Ne, kad komanda nesugeba susitvarkyt su nesklandumais, kad kaip visada neveikia sistema ar pan. Tiesiog,  nuoširdus susirūpinimas – kas galėjo atsitikti, kad galėtų neveikti Gmail? (Pasaulio pabaiga artėja?) Nežinau nei vieno daugiau tokio produkto, kuris būtų taip aukštai vertinamas. Iki šiol nesuprantu, kodėl jie neapmokestina savo paslaugų.

Todėl manau, kad geriausią įspūdį sukuria keliami nuolatiniai reikalavimai gamybai (paslaugų teikimui). Galima kiek nori reklamuotis su naujienomis, bet jei produktas (paslauga) jau yra kokybiškas, atitinkantis (viršijantis) lūkesčius, jokia reklama nepaskatins nuklysti į naujienų žabangas.

Šeštadienį teko pabūvoti Trakuose. Kadangi buvo visuotinė darbo diena, žmonių buvo labai mažai ir liko labai daug erdvės pasidžiaugti puikiais peizažais.

Taigi turiu puikią mintį kaip pagyvinti Lietuvos turizmą, duoti užsidirbti vietiniams Lietuvoje.

Užutrakis atrodo puikiai. Jei šiuose nameliuose man kas leistų paatostogauti savaitę su šeima. Atneštų man pusryčius į terasą, galėčiau vasarą skaityti rytinį laikraštį su kava ant ežero kranto. Tam reikia interneto… bet manau kad šiais laikais ir Antarktidoj galima būtų susitvarkyti su tokia užduotimi. Tiesiog būtų pasaka.

O jei čia vyktų koncertai? Būtų raudonas kilimas, kuriuo liptų puikiai pasipuošę žmonės, juos fotografuotų Stilius :] Kodėl gi ne? Jei kažkas nori būti ant viršelio, tai kodėl gi nepradėjus organizuoti pobūvių Trakuose. Juk galima net samdyti limuzinus, svečiams atvežti. Tai irgi uždarbis visiems.

Apie realybę: tai valstybinis sektorius ir jei neklystu – viskas priklauso Valstybei. Tai kodėl jai neišnuomavus šių pastatų už dalį pelno ir neleidus statybos bendrovei, kuri restauruotų namelius, elektrikams, komunalininkams, baldžiams ir valstybinei administracijai, Trakų seniunijai, aptarnaujančiam personalui užsidirbti? Manau, kad ir vietinėms kibininėms tai labai patiks.

Sakot neįdomu? Turiu draugus, kurie važiuoja kas metus į Slovakijos kolybas (troba, užeiga, karčema) išgert alaus ir padainuot su „vestuvių“ muzikantais. Man ten net maistas baisus, o jie važiuoja, jiems taip smagu….Trakuose galima suorganizuot daug įdomiau nei kolyba.

Užšalo ežeras. Ar galima išsinuomot sniego roges nemačiau, bet manau, kad tokia galimybė yra. Labai smagu ežere važinėtis sniego rogėmis. Žmonės važiuoja į Laplandiją, kad pasivažinėtų elniais tempiamomis rogėmis. Tai kodėl pas mus ant Galvės ežero nesuorganizavus lenktynių? Ne elniais, arkliukais kinkytumėm vežimaičius,bet nesakykit, juk smagu. Jei vokiečių ekskursijos važiuoja į Vilniaus senamiestį, tai kodėl neturėtų važiuot į žiemos turistinius žygius į Trakus? Po tokių pasivažinėjimų, vakare į kibininę karšto vyno, alaus ar ko stipriau. Kiekvienam pagal skonį :] kažkam ir prieskonių kibinuose užteks. O jei sniego nėr? Organizuokim žaidimus lauke, orientacinį per miškus. Nuomokim žirgus, mokinkim jais jodinėt, mokinkim kalvystės. Mokinkim duoną kept.

Sakot draustinis? Neleis? Tai niekas ir nesiūlo, kad reikia griauti, o atvirkščiai sutraukim žmones, kad pinigų suneštų ir galėtumėm labiau prižiūrėt, tai kas mums rūpi. Gal ir valstybei reiktų pradėt galvot ne kaip vienintelį tundrinį berželį išsaugot (kuris nesaugomas būtų natūraliai sunykęs), bet kaip visiems draugiškai ir uždirbt, ir gamtai nepakenkt :]