Kas geriau? Skaičiuot svetimus pinigus ar savus? Man labiau patinka savi. Tokie, kur atsidarai sąskaitą ir matai – mano. Atveri piniginę – mano. Uždarai ir tegu būna :] Kažkam egoizmas, kažkam gyvenimo būdas. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi su pinigais, sprendžiu apie jo asmenybę. Pvz.: jei žmogus gauna minimumą, bet nusiperka dar vienus batus už 700Lt, man sudėtinga patikėti, kad toks žmogus yra atsakingas už save ir suvokia, ką daro. Jei žmogus uždirba tik tiek, man irgi sunku patikėti, kad jis viską daro teisingai. Kartais nesiseka visiems ir nereikia kabinėtis prie smulkmenų, bet kryptingumas yra labai svarbu. Judama link susinaikinimo ar link svajonės įgyvendinimo?

Koks šefas yra geriausias? Toks, kuris nori uždirbti ir leidžia užsidirbti savo pavaldiniams. Jei šefas neleidžia užsidirbti, su juo kažkas negerai ir  jei nėra papildomų verčių (įgyjama patirtis, darbo vieta/ pareigos labai puošia CV ar etc), pats laikas ieškotis kito darbo.

O kaip su valstybe? Kas geriau atimti ar duoti? Jei skaičiuoti svetimus pinigus, tada man gaila, kai kažkas važiuoja taksi iš Vilniaus į Kauną  (koks taškas A, ir koks taškas B nesvarbu, svarbu atstumas tarp jų). Bet jei skaičiuoti savus pinigus… Tada mąstymas susidėlioja kiek kitaip. Valdininkija nori didelių algų ir priedų? Jokių problemų, bet pradėkim skaičiuoti iš kito galo.

Koks pensininkas geresnis? Tas, kuris dirba, ar tas, kuris sėdi namie? Man – tas, kuris dirba. Kodėl? Aktyvus žmogus visada yra sveikesnis (išimtys tik patvirtina taisyklę), vadinasi dirbantis susimoka Sodrai (iš kurios gauna pensiją) ir mažiau naudojasi gydymo įstaigų paslaugomis, rečiau ima biuletenį. Taip, jis gauna pensiją (jis juk mokėjo mokesčius), tačiau net ir ją gaudamas moka mokesčius Sodrai.

Kas geriau dirbanti ar nedirbanti jauna mama/ tėtis? Man geriau dirbanti(s). Tik nepersistenkim. Trūksta pinigų? Galvokim, kaip užsidirbti. Jei stipriai numažinsim išmokas, kas nutiks? Visi puls slėptis po juoda antklode (realiai manau, kad jau seniai slepiasi ir nebesikuklina). O ko reikia? Reikia, kad mamai/ tėčiui būtų naudinga susimokėti mokesčius. Nesvarbu, kokios bendros šeimos pajamos. Ar verta skaičiuoti už kiek įmanoma išgyventi? Juk ne dėl to gyvenam.  Svarbu, kad ji(s) sumokėtų kuo daugiau mokesčių. Tarkim mažinam išmokas 10proc, tačiau tuomet antrus metus išmokos mažinamos tik toms (tiems), kurios(ie) nedirba bent dalinai. Pvz.: Jei moteris/ vyras, prižiūrintis vaiką (nuo vienerių iki dvejų metų),  jam išmoka nemažinama, bet žmogus turi dirbti bent 4 valandas per dieną arba gauti didesnes nei 10proc išmokos papildomas pajamas (tikslius skaičius reik konkrečiai sužiūrėt, tiesiog idėją aprašau) . Kodėl? Nes ji(s) solidarus ir moka mokesčius valstybei. Jis sukruia papildomas pajamas Sodrai. Kartu žmogus nepraranda kvalifikacijos, vadinasi ateityje jam reiks mažiau skirti pinigų mokymams ir pan. Jo perkamoji galia auga. Be to, tam, kad jis galėtų dirbti, reiks samdyti auklę, vadinasi toks žmogus sukurs darbo vietą kitam (pasistenkim, kad ji būtų legali), jam reiks nuvykti į darbą (pajamos viešajam transportui arba degalinių tinklams), reiks pavalgyti mieste (kavinės, valgyklos ar mikrobangų krosnelė, t.y. mokesčiai už elektrą…). Jam reiks apsirengti, jam reiks rašymo priemonių ir t.t. Juk pajudinom tik vieną žmogų keturioms valandoms, o paaiškėjo, kad jam aptarnauti reikia visos virtinės darbo vietų. O čia jau ir BVP augimą atkapstyti galima :]  Sunku dabar darbą susirasti? O kam dabar lengva?

Verslas. Šeimyninis? Naujas? O gal jau 10 metų kartu? Algos nevėluoja ilgiau kaip po 10 dienų? Ir dar turit nors vieną užsakymą į ateitį? Valstybė Kalėdų proga dovanoja nuolaidėlę tokiai įmonei. Tegu pasidžiaugia ir gal žmonės Kalėdines premijas gaus, juk Kalėdos stebūklų metas. Kodėl ne? :] Jei mano kišenė yra valstybės biudžetas, noriu būti geras šefas. Geras šefas – reiklus, bet leidžiantis užsidirbti. Kuo daugiau užsidirba mano vadybininkas, tuo daugiau byra į mano kišenę. Kuo geriau gyvena jis, tuo geriau man. Prie viso to, dar ir šiaip žmogus tunelio gale šviesą mato. Malonu, tiesa? :]

Kai skaičiuoju savo pinigus, tuomet nekyla mintys, jog pas kitą per daug. Vienintelė mintis gali būti – tai pas mane per mažai. O kas dėl to kaltas? Visada tik pats :] Eikit dirbt, ko niekais užsiimat :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Kažkaip paskutiniu metu tiek daug ekspertų (keli iš jų…. recesija piniginėje, sandėlininkams nepasisekė, skelbimų portalo patarimai ),  pataria kaip išgyventi krizę, kad negaliu  susilaikyti ir nepasiūlyti savo recepto :D

Labiausiai iš visų pamokymų man patinka šis – TAUPYKITE. Straipsniai dažniausiai kalba apie tai, kad žmogus jau yra ištiktas krizės ir lyg ir norėtųsi, kad kas pasakytų kaip iš tos krizės išlipti ar bent ją pralaukti. Šiuo atveju, taupymas nebesvarbus, nes pinigų išgyvenimui nebeužtenka.

Klausimas, kas yra taupymas? Asmeniškai taupymą suprantu, kaip nebūtinų prekių atsisakymą (bendrąja prasme). Jei atsisakoma vandens ir maisto (to, kuris fiziologiškai reikalingas, o ne kepsnio restorane), tai nėra taupymas, o greičiau badavimas.

Žodžiu, žmogus nežino kaip išgyventi šiandien, o jam siūlo susitaupyti bent 50 000Lt, kad krizė nebūtų baisi. Jei negalėdamas išgyventi, gali susitaupyti 50 000Lt, tai gal ne tokia krizė ir baisi? Gal ir straipsnis yra apie pasiruošimą galimai krizei, apie tai, ką daryti, kad nauja krizė neištiktų?.. o ne kaip išgyventi?..

Bodo Schafer sako, reikia turėti nemažiau kaip pusės metų išlaidų sumos krepšelį atsargai ir dar bent 10-20 000 grynais (čia krizei dar neprasidėjus). Grynais tam atvejui, jei Jums už skolas bankai užblokuoja sąskaitas. Iš pažįstamų žinau, kad LT dėl sistemos klaidos sąskaitas gali užblokuoti net neturint skolų, o dėl to, kad diegiant banko sistemos pakeitimus, buvo nuspręsta, kad yra nesumokėta paskolos, kurios niekas neėmė, įmoka. Spėju gali ne tik LT bankai… Istorija nutiko pernai per Kalėdas, tai žmogui tris savaites sėdėti su šimtu litų ir dviem mažais vaikais buvo „smagu“. Na, bet viskas įmanoma :]

Teigiamų minčių apie krizės pralaukimą pasisėmiau iš čia -> Jovitos idėjos. Verta bent nuotraukas peržiūrėt :]

Patarimas: mažiau skundų, daugiau sprendimų ir realios veiklos. Pats paprasčiausias būdas – pasiduoti.

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Vakar buvau puikioj parodoj, labai siūlau užsukti ir Jums. Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu vyksta trys parodos. Jos chronologiškai pateiktos, todėl labai padeda įsijausti į kontekstą. Kadangi galerijoje buvau pirmą kartą, tai kiek sunku buvo suprasti, kur eiti. Būtų naudinga pridėlioti rodyklių, bet galerijos naujumas, modernas ir savotiškas „šaltumas“  irgi kruia tam tikrą kontekstą. Man patiko.

Trumpai apie ekspozicijas:

3-5 nuotraukos (Vilniaus sidabro atspaudai). Gal be meninio išsilavinimo sunku suprasti… Bet gal tik man :]

Bet kita dalis… Likom sužavėti. Pasirodo LT autoriai jau kokiais 1960 metais tokius modernus išdarinėjo, ką MTV savo animacijoj tik apie 2000 metus pradėjo naudoti. Iš tikrųjų reikia savo akimis pamatyti. Aprašyme radau, kad vyksta M.K.Čiurlionio paroda. Praktikoj radom, vos kelis jo darbus, bet labai daug kitų autorių įspūdingų darbų. Daug litografijos ir ofortų, medžio raižinių (kas labiau domisi grafika). Buvo ir tapybos darbai. Skluptūra. Sužavėjo sovietinis realizmas su rūsčiais traktorininkais :] D.Narkevičiaus batai „Per ilgai ant pakilos“.

Kas prajuokino? Šaltojo karo modernizmas. Vyresnieji gal atsimins „Likimo ironija arba po pirties“ (rus. Ирония судьбы, или С лёгким паром!). Ten įžangoje pasakoja apie Čeriomuškų kaimą. Kaip jis buvo nugriautas ir vietoj jo pastatytas gyvenamasis kvartalas (Maskva), o tada kiekviename socialistiniame mieste buvo pradėta statyti po tokį rajoną, kuriame būtų tokie patys namai, su tokios pačios spalvos laiptinėmis… ir pasaka be galo apie gražų rytojų. Tai NDG yra demonstruojamas reklaminis klipas šito rajono statyboms. Vien dėl šito verta nueiti į parodą.  Nežinau, ar vaikams būtų įdomu, bet paaugliai jau tikrai ras įdomių niuansų ypač Sovietinio bloko ir Amerikos „absurdų“ Šaltojo karo dailėje. Ir vieni, ir kiti gerokai persistengė.

Skanaus :]

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Sveikinimai Berlyno sienos griūties dvidešimtmečio proga. Baisu vien nuo minties, kad taip buvo, kad siena stovėjo, kad visa Europa buvo padalinta. Kaip kas nors galėjo sugalvoti, kad yra tiek svarbus, jog gali nuspręsti kito žmogaus gyvenimo būdą ar judėjimo laisvę? Linkiu daugiau pasitikėjimo kitu, tikėjimo, kad žmogus pats sugebės pasirinkti teisingai, pats žinos, ko nori ir pats sugebės pasirinkti savo vertybes.

Kaip sako Bono, mes visi viena didelė šeima.

Linkėjimai :]

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Ir vėl W.Buffett’as pasirodo visam gražume (skaityti vz.lt).  Labai dažnai, užsiminus apie Warren’ą, išgirstu atsakymą – tai senas šykštuolis su 100$ kostiumu ir 10$ batais. Kiek kainuoja jo kostiumas – nežinau. Nelabai man ir įdomu, jo kostiumo tikrai nenešiosiu.

Mane žavi tai, kad šis „šykštuolis“ nuolatos aukoja, kuria darbo vietas ir būdamas aštuoniasdešimt kelių metų yra aktyvus ir labai daug uždirbantis.  Reiktų patikrinti kiek metų iš eilės jis yra antroj-pirmoj turtingiausių žmonių dešimtuko vietose… Jei jo amžiaus būčiau nors pusę tiek nuovoki (nesvarbu sritis, svarbu veiklos aktyvumas), tai būtų puikus pasiekimas :]

Šiaip nedidelis. Programuotojas dirba ir gauna velnių nuo skyriaus vadovo. Jis jaučiasi nelabai vertinamas nors padaro nerealiai daug. Tada ateina savaitgalis, programuotojas išvažiuoja lapkričio pirmos proga į kapines arba tiesiog išjungia telefoną.

O skyriaus vadovas? Šiaip nieko neveikia. Jam tik kartais savaitgalį paskambina klientas(i) ir pasako, kad nauja programos versija nepasileidžia, su senąją dirbti irgi jau negalima, nes pakeistos trečiųjų šalių programos. Kas belieka? Nieko ypatingo, per pusvalandį iš naujo išmoksti programuoti, sužinai visus funkcionalumo subtilumus ir supranti, kad jeigu ką, CV bus galima įrašyti dar vien punktą… Išmokstu bet ką per trumpą laiką :]

Dzin tos krizės – išgyvensim :]