Urbokida

Pernai metais maniau, kad buvo sunku. Tai buvo sudėtingi finansiškai metai, kai šeimos pajamos labai stipriai svyravo. Ir visgi įveikėm visas krizes. Metus baigėm su pliusu :]

Šie metai buvo sunkūs psichologiškai, nes visus metus jautėm siaubingą spaudimą mūsų šeimai, kaip mes turim gyventi, ko turim norėti ir kas mums turi patikti. Ir tik dabar radau sprendimą kaip iš šios situacijos išeiti. Juk ne visada gali tiesiog uždaryti duris ir atsidaryti langą (pasižiūrėkit „Howl’s Moving Castle“, puiki pasaka ir vakams, ir suaugusiems). Kad ir kaip norėtųsi, bet ne visada gali. Todėl bandau daryti taip, kaip moku. Noriu padėkoti ir pasidžiaugti tais, kuriuos myliu ir gerbiu. Noriu papasakoti, kokie buvo ŠIE metai :]

Šiais metais sugrąžinom daug skolų. Labai mažai sau leidom, bet labai stipriai sumažinom savo įsiskolinimus. Užsibrėžėm šiems metams tris rimtus tikslus ir juos įgyvendinom su kaupu. Labai gera prie visų eilučių padėt po pliusą ir žinoti, jog turim stiprią valią. Jog galim net daugiau nei iš savęs tikėjomės.

Šie metai sugrąžino mums žmones, su kuriais kuriam laikui buvom pasimetę minioj. Tai draugai, kurie išgirdę Tavo liūdną balsą telefonu būtinai užsuks nors penkioms minutėms, tiesiog pasakyti, kad viskas bus gerai. Nesvarbu, kad jie skuba į susitikimą, jie randa laiko toms penkioms minutėms. Tai draugai, kurie vietoj „Ar Tu sugebėsi?“ sako „Aš Tavim tikiu, aš Tave palaikau“. Tie draugai, kurie žodžių „kad tik Tu nepaspringtum“ niekada nesupainios su „Skanaus“. Tai žmonės, kurie Kalėdų rytą gerdami metadoksilą neskaitys lekcijos apie Kūčių tradicijas. Esu dėkinga, kad jie yra savimi ir džiaugiasi mumis tokiais, kokie esam.

Esu be galo dėkinga tiems, kurie gal visus metus ir neturėjo laiko su mumis susitikti, bet kai jo rado, tai paskambina nepapriekaištauti, o tiesiog paklausti – „kaip laikotės? Pasiilgau. Man gera, kad vis dar norit susitikti :)“. Būtent tai noriu pasakyti, atsiliepus į skambutį.

Šiems metams dėkinga už naujus žmones mūsų gyvenime. Už tai, kad jie palaikė mus ypač skype :D Už tai, kad valgė tortą iš kepsninių lėkščių ir jiems patiko :] Dėkinga, kad neskaitė pamokslo, kai man reikėjo palaikymo ir parodė, kad pati per dažnai patariu, kai reikėtų tik išklausyti. Tai žmonės, kurie leido man būti vegetare ir dar prie viso to patys išbandė ir rado skanių dalykų sau. Jie nuoširdžiai mėgaujasi mėsa ir aš džiaugiuos, kad jie valgo skanų maistą.

Dėkinga Jogos mitybai už nuostabią pažintį su prieskoniais. Nesvarbu ar norit užsiimti joga ar ne, siūlau paragauti. Soją galima pakeisti mėsa (siaubingai nemėgstu sojos :] net dabar), arba vegetarišką patiekalą pasirinkti ne kaip pagrindinį, o kaip garnyrą kepsniui. Tai nuostabus naujų skonių pasaulis. Kol valgiau mėsą, galvojau, kad vegetarai valgo nuobodžiai, dabar nesuprantu kaip galėjau apsiriboti vos keliais patiekalais: kiauliena, vištiena, kalakutiena ir jautiena :D Neskatinu tapti vegetarais. Siūlau paragauti :D Ačiū Jogos mitybai. Receptai puikūs :]

Dėkinga už atostogų kompanjonus. Nepykit už apartamentus :D Tai didžiausias šių metų nuotykis, ko gero :D Atleiskit, kad buvau suirzus, suvargus ir be nuotaikos. Jei dar norit kitąmet važiuot kartu su mumis, pažadu grąžinti skolą su kaupu :] Mums labai gera su Jumis susitikti. Kiekvienas susitikimas – galimybė iš naujo pažvelgti į savo santykius su vyru. Mes žavimės kaip Jūs sugebat tiek laiko būdami kartu išsaugoti pagarbą vienas kitam, būti viens kitam įdomūs, mandagūs, draugiški. Patikti vienas kitam. Labai gera susitikti :]

Dėkinga už netikėtus Kalėdinius sveikinimus. Net jei juos gaunu kiekvienais metais. Kiekvienais metais jie mane nustebina kaip netikėti. Dėkinga, kad sustojom ir labai kritiškai pažvelgėm į savo gyvenimą. Kiek nuostabių žmonių turim šalia. Dėkinga už laiškus iš už jūrų marių. Atsiprašau, kad taip retai rašau. Taip užsiėmiau savimi, jog pamiršau, kad daug svarbiau duoti nei gauti.

Dėkinga už tai, kad laiku atsitokėjom ir visas savo dovanas vienu pavedimu pervedėm Maisto bankui. Iš tikrųjų nepažįstu (bent to nežinau) žmonių iš savo artimųjų rato, kuriems reikia finansinės pagalbos. Todėl dovanas šiemet nešim labai simbolines, bet šiltas ir kalėdines. Gal todėl, kad visiškai nesvarbu kokia dovana, svarbu, kad esi įtrauktas į VIP (gaunančių dovanas) sąrašą :D

Ir svarbiausia esu dėkinga savo šeimai. Ypatingai savo vyrui. Šie metai man suteikė nuostabią galimybę iš naujo pamatyti, koks jis stiprus, kiek daug jis gali dėl manęs padaryti. Kokia svarbi jam esu. Ačiū, kad parodei, jog gali visa tai dėl manęs. Parodei, kad savo gyvenimą turiu susitvarkyti pati. Tai puiki pamoka ir man labai gera, kad taip subtiliai mane palaikai. Padedi susivokti savyje. Dėkinga vaikams, kad jie taip stipriai pakeitė gyvenimą nepriklausomai nuo mano protestų. Dėkinga, kad mane mokot gerbti kito nuomonę. Priverčiat mane elgtis taip, kaip noriu, kad elgtųsi kiti. Tai taip sunku :]

Ir sugrįžtant į realybę – labai didelis ačiū BLOGR komandai. Jūs šaunuoliai. Į kiekvieną klausimą atsakėt, visada kai tik reikėjo padėjot. Priklausyti BLOGR buvo labai malonu! Tik Urbokida nori pabėgti, nes nori pradėti kitą etapą, todėl simboliškai išsikraustau :] Be galo noriu rašyti, noriu rašyti geriau, įdomiau, daug dažniau :] RSSininkai labai lengvai numigruos, o visi kiti – tikrai neverks praradę :] BLOGR, jei ko nors norit iš manęs, tik parašykit :] AČIŪ!!!

Kai žiūriu atgal, matau labai daug išgyvenimų ir patirties. Begalę pamokų ir atradimų. Kai žiūriu į priekį, matau galimybių platybes. Kas neatradot, linkiu atrasti. Kas nemylėjot, linkiu pamilti. Kas buvot laimingi, linkiu, kad tai tęstųsi amžinai :]

Visiems linkiu gražių švenčių :] Linkiu atrasti ir išdrįsti daryti tai, ko nori :] Linkiu kiekvienam išdrįsti būt laimingu :]

Pasaulį slegia badas, neturtas. Gresia klimato atšilimas, dėl kurio kils dar aibė kitų problemų. Pasaulio mokslininkai vieningai sutaria, kad svarbiausia šių problemų priežastis yra žmogus ir jo veikla Žemėje. Jei būtų mažiau žmonių, tuomet ir bado problema taptų nebe opi. Visa virtinė argumentų, dėl ko žmonių populiacijos sumažėjimas yra naudingas Žemės gamtai ir išlikimui.

Žmogus turi ir kitų interesų be Žemės gamtos išsaugojimo. Pavyzdžiui tautybės išsaugojimas. Jei lietuvių mažės, tai į Lietuvą emigruos žmonės iš kitų šalių. Asimiliuosis ir ilgainiui jie taps nei lietuviais, nei savo šalies tautiniais atstovais. Juk šiandienos Lietuvos lenkai, rusai jau nebekalba tokia kalba kaip ja kalbama Maskvoje ar Varšuvoje. Čia daug niuansų, kodėl taip yra, bet visgi Lietuvoje gyvenantys kai kuriuos dalykus perima iš vietinių, o kai kuriuos vietiniai perima iš atvykėlių. Bet dabar ne apie tai.

Senstant populiacijai ir turint tokią socialinės apsaugos sistemą kaip mūsų, iškyla rimta problema, jog nebėra kam išlaikyti šiandien remtinų asmenų. Juk didelis skirtumas kiek pensininkų turi išlaikyti vienas dirbantis – penkis, dešimt, šimtą. Kuo greičiau mažėja populiacija, tuo ji greičiau sensta. Vadinasi santykis didėja. Kaip elgiasi valstybė? Siūlo didinti gimstamumą. Va čia, aš be žado. Valstybė siūlo prisigimdyti vaikų, kad jie ateityje išlaikytų savo tėvus. Kuo gims daugiau vaikų ir išgyvens iki pensijinio amžiaus, tuo reiks daugiau jų išlaikyti. Ar tai logiška?

Nepamenu pavadinimo, tačiau yra apysaka ar romanas iš mokslinės fantastikos žanro, kuriame pasakojama apie tai, kaip žmonės sugalvojo stabdyti nusikalstamumą. Buvo sukurtas robotas-paukštis, kuris sulaikydavo žmogų, kuris pavyzdžiui norėdavo nužudyti kitą. Ilgainiui situacija pasikeitė taip, kad šie robotai neleido nė piršto pajudinti, nes tuomet būtų užmuštas koks nors mikrobas. Tada Žmonės sukūrė robotus, kurie naikintų ankstesniuosius. Naujieji irgi priėjo iki absurdo, tada buvo sukurti dar naujesni robotai ir taip pasaka be galo… Valstybė siūlo lygiai tokį patį sprendimą. Didinkime populiaciją, kad šiandien būtų lengviau, o rytoj didinsim, kad ryt būtų lengviau. Ar tikrai sprendimas yra geras, jei jis kuria naujas dar didesnes problemas? Iš serijos: pasiskolink, kad skolas atiduotum :]

Kodėl nesiūloma patiems žmonėms spręsti problemų? Juk sodra ne krikštamotė fėja ir visų norų neišpildys. Kodėl žmonės nemokinami ir neskatinami patys rūpintis savimi?

Šiandien be galo populiaru skatinti kaupti pensiją fonduose. Tai tikrai geriau negu nieko nedaryti, nes sėkmės atveju bent kažką žmogus turėtų. Nesėkmės atveju ir taip tų pinigų nebūtų sukaupęs… Tai realiai galutiniam variante pralošusių nėra. Tie, kurie nori kažką daryti, turėtų būti skatinami rūpintis savimi. Kodėl pasiėmus paskolą, t.y. prisiėmus didelę riziką, buvo kompensuojamos palūkanos? Kodėl tiems, kurie patys užsidirbo ir be paskolos nusipirko butą nebuvo kompensuojamos išlaidos? Kodėl tiems, kurie nuomojasi nemokama kompensacija? Juk nuoma yra verslas, nuo kurio mokami mokesčiai, kodėl nėra kompensacijų? PS: jei kažkas nemoka mokesčių valstybei tai kriminalas, o ne ekonomika.

Tai grįžkim prie pensijų. Jei žmogus per visą savo gyvenimą kiekvieną mėnesį atsidėtų po 10lt nuo savo 18-ų iki 62-ųjų metų imtinai, tai 63 gimtadienį jis turėtų sukaupęs 5400Lt. O jei po 100lt? 54 000Lt. Jau ir neblogai :] Čia kalbam tik jei pasidėtų ir nieko neveiktų. Net jei paprasčiausiai pasidėti metinį indėlį, jau suma didėtų, ką jau kalbeti apie investavimą. Žinoma, kad visi nebus investavimo asais. Gal ne visiems ir reikia tuo užsiimti, bet užtenka tik atsidėti po nedidelę sumą kiekvieną mėnesį ir jau matosi rezultatas. Kodėl tai nėra siūloma kaip sprendimas? Užauginti vaiką reikia daug daugiau nei 100lt per mėnesį.

Yra tokia pasaka apie varną. Jis turėjo tris vaikus ir po vieną nešė juos per ežerą. Skrenda varnas su vyriausiuoju varniuku per ežerą ir klausia:

– Sūnau, kai Tu užaugsi, o aš pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu dabar Tave?

– Nešiu, nešiu, – atsako mažasis.

Varnas ėmė ir išmetė varniuką į vandenį, grįžo atgal ir pasiėmė vidurinįjį sūnų.

– Sūnau, kai pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu Tave?

– Nešiu, nešiu, – atsako vidurinysis.

Ir vėl varnas ėmė ir išmetė į vandenį varniuką. Grįžo atgal ir pasiėmė jauniausiąjį sūnų.

– Sūnau, kai pasensiu ir nebepajėgsiu skraidyti, ar neši mane taip, kaip aš nešu Tave?

– Ne, Tėve, kai užaugsiu nebegalėsiu tavęs nešti, nes turėsiu savo vaikus nešti taip, kaip Tu dabar mane neši.

Moralas: žiaurūs vaikų ir tėvų santykiai? Manau, kad ne. Tiesiog, nemanau, kad tėvai norėtų užkrauti tokią naštą savo vaikams. Juk tokiame amžiuje labiausiai norėtųsi turėti nepriklausomybę elgtis taip kaip nori, daryti tai ką nori ir už kiek nori.

Todėl nemanau, kad Kinija turėtų leisti savo gyventojams turėti daugiau nei vieną vaiką argumentuojant, jog kažkam reikia išlaikyti ateities pensininkus. Tai ne argumentas. Jei jaudinamasi dėl visuomenės sugebėjimo išlikti, tai jau kita kalba. Įdomu būtų patyrinėti kaip pasikeistų valstybės ir visuomenės vystymasis, jei absoliučią jos daugumą sudaro vienturčiai. Kokios bus pasekmės? Daugiau nesantuokinių vaikų? Daugiau abortų? Savižudybių? Ar daugiau savimi besirūpinančių, sveikų žmonių? Bet kuriuo atveju ar gimstamumas didės ar mažės, populiacijos kitimo kryptis neišspręs pensijų mokėjimo klausimo. Kiekvienas pasirūpinti savimi galime tik patys.

Valdovų rūmai sudarkė Arkikatedros aikštę Vilniuje. Ir nesvarbu, ar palaikot jų idėją ar ne, tačiau aikštė pasikeitė. Neįsivaizduoju kaip jie su gaisrininkais susitarė, kad tarp pastatų būtų vos apie metrą atstumas (su liniuote tikrai nematavau, iš akies skaičiuoju, tai nepykit už paklaidą). Ko gero šitas klausmas dar tik bus sprendžiamas…

Valdovų rūmams išleista jau labai daug. Ir krizė atėjo. Berods jau ir išeina. Ir nesu aš didelė jų gerbėja, nes man labiau patiko ankstesnis aikštės vaizdas, o parodų sales buvo galima ant Taurakalnio pastatyti. Gal buvo įmanoma sugalvoti ir kitokį būdą išsaugoti per kasinėjamus atrastus archeologinius radinius. Nemanau, kad Luvro piramidė šaunus variantas, nes mačiau ją ir iš arti, ir iš toli… Arba Merkinės kupolas, klausmas į ką labiau panašus… Tiesiog gražios gamtos apsuptas kosmodromas? Bet jau nuspręsta statyti rūmus. Jie jau gerokai įsibėgėję ir, kiek suprantu,  jie jau beveik baigti. O tada kai lieka vos keli žingsniai iki tikslo, atsiranda gudruolis (?), kuris sugalvoja pakelt bangas. Tai ir yra baisiausia, kad išleidus šitiek pinigų, dar galvojama, ar verta užbaigti… Apie kokį tęstinumą Lietuvoje galima kalbėti? Latviai sugebėjo išsirinkti tą pačią daugumą antrą kartą tam, kad ji baigtų savo pradėtus darbus.

Tai ar verta užbaigti valdovų rūmus? Ar tikrai yra manančių, kad verta atidėti? Šiurpas nuo tokio klausimo per nugarą eina. Ar yra kas nors pastovesnio už laikiną? Vilnius jau turi vieną nuostabų laikinai sustabdytą projektą – stadioną.  Esu labai didelė futbolo fanė, ir kiekvieną kartą važiuojant į Akropolį skauda žiūrėti. Stadioną vis pradeda ir nebaigia, nes verta paskaičiuot, kas labiau apsimoka… Turim nuostabiai gražią utopiją… rūdija. Tvarkingai rūdija. Patikrinau šį penktadienį.

Tai ar verta pabaigti rūmus? Ar tikrai norit sostinės lankomiausioje vietoje turėti milžiną vaiduoklį? Ar tikrai norisi projekto, kuris atidėjus užbaigimą vėliau kainuos dar daugiau? Nemanau. Sukišus tiek pinigų, norisi pamatyti rezultatą. Ir jei tam reiks įdėti dar šiek tiek, verta :]

Kažkaip analitikai labai daug šneka apie vertes. Tik apie vertes. Kiek butų kainos kilo, kiek nukrito. Jie kalba taip, tarsi butas/namas būtų akcijos. Apskritai ar gali būti investicija į nekilnojamąjį turtą, jei nežadi jo naudoti komerciniais tikslais? Jei būste žadam gyventi… tai tik išlaidos. Išlaidos paskolai, jeigu ją ėmėm, išlaidos komunaliniams mokesčiams, išlaidos remontui, išlaidos draudimui ir t.t. O kur pajamos? Kur įgijama vertė? Kokia vertė? Jei butas neparduodamas, tai koks skirtumas kiek jis kainuoja popieriuje? Jei nuo būsto vertės priklauso mokesčiai (kas ir vėl yra tik išlaidos), tuomet svarbu, bet jei – ne? Išlaidos nėra investicija. Tai lyg ir darosi aišku, kad jei norit daryti investicijas, būsto, gyvenimui jame, pirkti nevalia. Geriau nuomotis, jei jau reik kažkur gyventi.

Kodėl nuomotis? Juk tiek daug problemų sukelia nuomotojas. Pvz.: norit pasikabinti paveikslą ir negalit. Reikia klausti nuomotojo ar galima. Kiek kartų žadat kabinti paveikslus? Kasdien du metus iš eilės? Pasieškokit konstrukcijų, kurios puikiai atrodo ir tik su dviem skylėm sienoje leidžia pakabinti dešimtis paveikslų. Nuomotojas gali bet kada ateiti pas Jus? Turiu informuoti – Jūsų prasta nuomos sutartis. Norėjot sutaupyti per mokesčių neturėjimą? Va ir turit – jokios apsaugos. Išsinuomokit brangiau, bet su galimybe veikti bute, ką norite. Sutvarkyti 4 skyles sienoje … juokų darbas. Jei sugebėsit susitarti, tai bute galėsit pasidaryti remontą, kokio norit. Jau nekalbu apie kelis paveikslus. Jei negalit sau to leisti, tai kurių galų išvis galvojat apie dar didesnias išlaidas ir prievoles?

Kodėl niekada neverta skolintis pinigų, jei ruošiatės juos išleisti? Pats klausimas diktuoja atsakymą. Kiek teko girdėti, stipriausias argumentas, kodėl verta pirkti būstą net ir su paskola, yra geriau mokėti sau, nei mokėti kitam. Jūs gal juokaujat? Jūs mokat bankui, o ne sau :] Sakot paskui Jums lieka butas? Ar tas butas vertas dvigubos kainos? Retais atvejais galima išlošti, bet išlošti, o ne uždirbti. Geriau nusipirkit loterijos bilietą – loterija reikalauja mažiau pradinio kapitalo. Kiek Jūsų manymu Jūsų būstas kainuos po 40 metų? Gal turit krikštolinį rutulį? Jei jis sako tiesa, gal galėčiau pasiskolinti?

O dabar apie tai, kodėl nuoma yra daug geriau negu pirkimas. Anksčiau vasarą važiuodavom į sodus savaitgaliui. Guli ant pievutės tarp obelų, smagu. Nebevažiuojam. Sodas nuosavybės nepakeitė. Tiesiog, kaimynai už keturių sklypų pirtį nuomoja. Dabar ten nei dieną, nei naktį neįmanoma išbūti. Nuomininkai klausosi muzikos. Vietiniai, kurie greta gyvena nuolatos, vis kviečia policiją, bet tai nepadeda. Anksčiau norėjom gyventi name, dabar nebenorim. Grįžtam į miestą. Kai pirkom butą – džiaugiamės iki ausų. Puikus vaizdas. Aukštai. Patogi vieta. Dabar protas važiuoja. Jei kada visgi pirksit butą, siūlau rimtai pagalvoti apie paskutinį aukštą. Reikia dėl viso pikto kišenėj turėti pinigėlių stogo remontui. Bet kas negyveno paskutiniame aukšte, tas nesupras. Tai tokia ramybė. Kad nebūtų karšta, reikia susitvarkyti stogą. Naujoji danga taupo šilumą žiemą, bet neleidžia stogui įkaisti vasarą. Kodėl namie nesinori būti? Mūsų viršutiniai kaimynai niekada nemiega. Balių jie nekelia. Na, porą per kelis metus. Tai dėl tiek, tikrai neverta net dejuoti. Bet yra kita problema. Jie visą parą vaikšto ir nešioja kažkokius daiktus iš vieno kambario į kitą. Bet visą parą. Mes dažnai dirbam namie. Ir kai supranti, kad jie niekada nemiega, pavažiuoja protas. Grindys – senas parketas. Girgžda baisiausiai. Va taip nustojau miegoti, nes nespėju užmigti. Mane, tiesiog žadina, kas dešimt minučių pažadina. Tiesa, pernai jie grojo būgnais. Grojo dieną ir policijos neišsikviesi. Lyg ir anksti baigia, bet jei negali miegoti – neturi kada pailsėti… Būtų nuomojamas butas – išsikelčiau kitur ir viskas.

Kodėl dar už nuomą? O kas jeigu Jūs prarasit darbą? Nesvarbu ar butas pirktas už paskolą ar ne, yra komunaliniai mokesčiai, kurie priklauso nuo buto ploto. Yra skirtumas kur mokėti už šildymą 600lt, o kur 150lt. Sakysit nereikia pirkti senos statybos buto? O kas jei žmogus nori gyventi senamiestyje ir šiuo metu gali sau tai leisti? Jam vistiek pirkti naujos statybos butą? o gal geriau gyventi taip, kaip jis nori ir šiuo metu ramiai gali sau tai leisti?

Žadat pirktą butą palikti savo vaikams? Ko vertas palikimas, jei jis užkrauna prievolę? Tikrai nesiruošiu mirti, kai vaikams sukaks pilnametystė. Tai kurių galų jiems dar vienas butas, kurį reiks dalintis keliems vaikams ir kuriame, ko gero, nei vienas (ne)norės gyventi? Nenorėčiau gyventi nei vieno iš savo pažįstamų bute, bet žinau butą, kuriame norėčiau gyventi. Deja, jau turiu butą, ir žinant šiandienos kainas, tiesiog negaliu sau leisti turimo parduoti.

Svarstantiems ar imti paskolą, siūlau susižinoti kokia bus banko įmoka ir už tokią sumą išsinuomoti butą bent metams. Pamatysit kaip jausitės, kiek tai (ne)ribos Jūsų kitų pasirinkimų – atostogų skaičiaus per metus bei kelionių ilgio ir šalies, galimybės pirkti drabužius, knygas, automobilius ar etc… Galimybės kaupti pinigus sau. Čia kiekvienas savo pomėgius turėtų vardinti. Paskaičiuoti su meistrais kiek kainuos tokio buto, kurį žadat pirkti remontas. Padauginkit tą sumą iš dviejų, gal tuomet ir tilpsit. Kiek kainuoja apstatyti butą naujais baldais. Nesvarbu, kad butas dabar atrodo puikiai ir galbūt netgi su naujais baldais. Po kiek laiko reiks daryti remontą, jei norėsit atsinaujinti? Po 10 metų? Jei turit mažų vaikų arba žadat jų turėti, dalinkit šį laikotarpį bent per pusę. Nenorit vaikų? Puiku, bet ar nelaikysit jokio gyvūno? Ar žaidžiat pokerį ir nei vienas iš Jūsų draugų neturi poreikio bent kartą per mėnesį aplieti sienas šampanu? ir t.t. PS: jei išsinuomoti už šią sumą galit daug geresnį butą, klausimas, kurių galų už tokią kainą pirkti prastesnį butą? Dar pamenu laikus, kai butą išsinuomoti buvo labai sudėtingą. Laikus kai vieno kambario buto nuoma kainavo virš 1000lt (čia Vilniuje). Paskaičiavus kie būtų kainavusi net brangi nuoma šiam laikotarpiui, vistiek gaunasi mažiau nei mokėti palūkanas bankui. Pasidomėkit kiek skolos atiduosit per 10 metų ir kiek sumokėsit bankui palūkanų. Šita dalis dažniausiai pamirštama. Juk butas turi puikią vertę :]

Vienareikšmiškai – pirkti niekada neverta, jei nėra stipraus argumento, kodėl reiktų. Turiu kilometrinį sąrašą priežasčių, kodėl neverta prisirišti ir tuščiai įsipareigoti. Niekas negali išpirkti laisvės. Niekas negali kompensuoti galimybės rinktis. Gal po metų norėsiu gyventi Prancūzijoj, gal iš Vilniaus kelsiuos į Klaipėdą (rimtai svarstoma tema). Gal gal gal…Šiandien tai ribojama klausimu, o ką veiksim su butu? Ar galim leisti sau išnuomoti šitą butą ir nuomotis kitą? Banko paskola nebus padengta nuoma. Vietoj klausimo „ko nori?“ atsiranda klausimas „ar gali?“. Va ko gaila labiausiai.

Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

Turėjau tokią laimę, kai vieną dieną įsijungi kompiuterį, o jis nebeįsijungia… Mirė kietasis diskas. Ir kažkaip nebuvo laiko kada užsiimti naujo hardo paieškom, nes atostogos buvo ant nosies, o prieš jas reikėjo daug dalykų nuveikti… Žodžiu, gal mėnesį, gal daugiau gyvenau be kompiuterio namuose. Mano kompe yra viskas. Ir televizija, ir DVD ir kas tik nori. Ta prasme, mirė kompas, mirė beveik visa elektronika mano namuose. Tik radiją atskirai dar turiu :D

Tai vienas gražiausių mėnesių, kuriuos pamenu. Vakarai tapo labai ilgi ir turiningi. Baigiu skaityti knygą, kurią seniai pavartydavau ir niekaip nesugebėdavau užbaigti. O kas smagiausia – jokių neigiamų emocijų. Pasaulis toks gražus pasidarė :D Va, kultūros ministras pasikeitė, aš po mėnesio ir sužinojau. Kiek dalykų praleidau – nė įsivaizduoti nenoriu. Tiesiog, kažkaip gyvent smagiau pasidarė.

Bet ėmiau ir sugalvojau vakarui darbinį kompą parsinešinėti… Vakarai sutrumpėjo…. Dar gerai, kad jame TV tunerio nėra. Džiugu, kad bent parsisiuntinėt vakarykštes žinias nesinori, o spaudos naujienas galima tiesiog „Mark as read“ padaryti.

Per vieną iš tų ilgų vakarų, sugalvojau spintas susitvarkyti… Ir visą lobyną radau – dėžę su mažais lapeliais, kuriuose visokias mintis užsirašynėdavau. Kadangi prie kompo vis sėdėdavau, tai mesdavau tuos lapelius į pirmą stalo stalčių, o va dabar sugalvojau sutvarkyti viską ir įsigijau užrašų knygutę. Toks geras dalykas. Nei nuluš, nei išsikraus :] o pamesti viską galima… Idėjas pamesti lengviausia :]

Tik va kantrybė neatlaikė spaudimo ir naujas hardas parkeliaus už poros dienų… Ir vėl pasaka iš naujo :D

Po gana ilgo maratono po Lietuvą, turiu prisipažinti – niekur nerasi gražesnės šalies, nei numylėta, apkeliauta, apžiūrėta Lietuva. Šiemet išnaršėm Lietuvos pajūrį labai nuoširdžiai. Ventės ragas su paukščių gaudyklėmis, Neringa su žaviu smėlio pliažu, Preila su pasakiška kava ant marių kranto (kavinė į kairę nuo įvažiavimo į miestelį), Nida su kopom, Juodkrantė su Raganų kalnu, Palanga su tiltu į jūrą, Klaipėda su atsigaunančiu kruizinių laivų terminalu, Šventoji… Čia tik dalelė gražios šalies, kurioje žmonės pradėjo masiškai tukti.

Pati tikrai nesu grožio etalonas. Kita vertus masės indeksą nuolatos stebiu. Jau beveik pusę metų nebevalgau mėsos. Negaliu valgyti ir tiek. Buvo skanu, o dabar jau nebe… Žodžiu, galiu pasakyti kuriose dešrelėse yra mėsos, o kuriose ne. Tik pastarasias galiu valgyti :D Skonis kiek primena čiužinį… bet ką darysi. Lietuvoj striuka su maistu kavinėse, ypač kaimo vietovėse. Žuvis šiaip man nelabai, tai likusi pasiūla – labai neaiškios išvaizdos salotos ir/ arba bulvytės fri. Žodžiu, savaitę maitinantis tik kava su pienu ir pieniškomis dešrelėmis be mėsos (valio, maisto pakaitalams),  pradedi stebeilytis į aplinkinius, kodėl jie viską kemša sau į burną.

Tai štai. Sėdžiu pajūryje ir suprantu, kad visos merginos-manekenės dingo. Jų kelios liko, tačiau dauguma atostogaujančių prie Lietuvos jūros yra apkūnios merginos ir moterys. Ir ne tos, kur šiek tiek apvalainos ir tiek :) Maža, kas kam gražu. Studentės juokaudavom, kad bernai ne šunys, į kaulus nežiūri. Kaip ten yra iš tikrųjų, istorija nutyli. Bet tos merginos iš pajūrio, jos tokios amerikietiškos. Kur ne pilvas užaugęs, o kūnas ištysta ir tampa liuliuojančiu balionu. Tada pradėjau ir gatvėse akį atidžiau užmesti.  Gal tai tapo norma? Tik aukštose pareigose mažai apkūnių moterų, bet kitur… Jų apstu.

Žodžiu, užrišau su visokiom bulvytėm Fri ir panašiu maistu :] Su vyru po 19val nevalgom (vyras savo noru, aš jam tokiais klausimais įtakos nepadaryčiau :D ). Plusas – mus dabar labai patogu kviesti į svečius :]

PS: jei kas norit mažiau suvalgyti, bet prastai gaunasi, tai siūlau eiti bandelių į Minsko IKI Vilniuje (atitikmenų manau visur rasit). Čia bandelės sudėtos labai žemai į lentynas, todėl turi pasilenkti, kad paimtum/ išsirinktum. Nueinu. Pasižiūriu į milžiniškus moteriškių užpakalius ir nusprendžiu – tai ne man. Tas pats saldumynų skyriuje arba cukrainėse. Ne į lentynas reikia žiūrėti, į pirkėjus. Nėra geresnės dietos. Čia šiaip gyvenimo smulkmenos, kurios padeda išgyventi :D

Ar nėra buvę tokio jausmo, kad klausimas aiškus, bet niekur nėra atsakymo? Ir staiga gyvenimas susidėlioja taip, kad būtent tuomet, kai aiškiausiai suvoki, ko nežinai, atrandi atsakymą? Gal atrandi pats. Gal susipažįsti su žmogum, kuris pateikia atsakymą. Tiesiog, po ilgų ieškojimų atrandi. Svarbu, nesėdėti užsidarius.

O kartais būna, leki leki ir esi priverstas stipriai pakeisti savo aplinką. Tiesiog, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom (tarkim būdamas darboholiku, netenki darbo…). Tai, ką turėjai, prarandi. Atrandi visiškai naują. Turi visą savo kasdienybę susidėlioti naujai. Oi, kaip iš tikrųjų žmonės nenori keistis… Ateina momentas kai gali naujai pažvelgti į savo ansktesnes galimybes, įvertinti pasiekimus. Gali vakar dienos motyvus ir tikslus palyginti su tuo, ką gali šiandien, ko norisi šiandien. Ankstesni siekiai atrodo visiškai kitokie. Sustojimas suteikia galimybę išsikelti naujus tikslus. Ne visada toks virsmas yra malonus, tačiau tai visada yra stipri patirtis, brandinanti asmenybę. (PS: dar mokykloj sakė, geriau nevartoti „visada/niekada“… per stipru ).

Lėkiau lėkiau. Sustojau. Pastovėjau. Ir akys atsivėrė. Gal reikia iš naujo vienuolio istoriją perskaityt? Išsimiegot per penkias-šešias valandas išmokau (čia vienas iš penkių gyvenimo tikslų, ir D.Mockus taip gali, ir Napaleonas galėjo ), gal galima pasiekti dar daugiau?

Skaitau beveik kasdien naujienas, žiūriu žinias bent per vieną TV kanalą, perverčiu blogus , kartais net randu laiko knygoms (gaila, kad tiek ne daug). Tuščia. Mintys, idėjos kyla, tačiau jomis nesinori dalintis. Gal tai tik etapas? O gal tiesiog sugriuvo rutina, kurioje blogo rašymas buvo gardus kaip rytinė kava?

PS: po kiekvieno įrašo sulaukiu pažįstamų reakcijos. Visus raminu – nesugalvojau keisti vyro, nesugalvojau tapti budiste ar etc, aš sveika kaip niekada, vis dar dirbu ten pat. Tik į gyvenimą sugrįžo įdomūs laikai :]

Tik šiaip mintis, bet gal pravers:

Kuo labiau sensti, tuo labiau supranti, kad mažai išmanai. Darai išvadas ir mokaisi. Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau sensti :]

PS: kažkaip šiais metais pasidariau filosofiška… Gal nieko tokio ? :]

Po paskutinių poros savaičių diskusijų apie žmogaus teises, katalikybę ir tradicinę šeimą bei lietuvių tautos kultūrą, kilo įvairiausių minčių. Žmogus yra socialus. Net ir vienuoliams reikalinga bendruomenė, kurioje žmogus suvoktų save kaip narį. Nesugebėjimas pritapti bendruomenėje reiškia individo pasitraukimą iš bendruomenės arba tapimą atstumtuoju. Kiekviena bendruomenė turi tam tikras gyvensenos taisykles. Kuo griežtesnės taisyklės, tuo didesnė tikimybė išlikti. Kita vertus atsiradus naujam stipriam lyderiui su kitomis vertybėmis, tokia bendruomenė arba skils, arba pasikeis. Vadinasi, bendruomenė privalo keistis, bet tik tiek, kiek būtina, kad neskiltų.

Paimkim pavyzdžiu žydų bendruomenę. Tai tauta, kuri ilgą laiką neturėjo net savo valstybės, bet iki šiol išsaugojo kultūrą, religiją. Islamas kaip kultūra ypatingai stiprus. Tiesa, ši bendruomenė nėra uždara. Žydu netapsi vien panorėjęs, reikia juo gimti. Į Islamą galima atsiversti. Čigonai – klajoklių tauta (dabar jau sėslių klajoklių). Pavyzdžių daug.

Žinoma, kiekviena bendruomenė, kultūra per laiką keičiasi. Bendruomenė prisitaiko prie naujų sąlygų. Čia ir iškyla dilema. Kas svarbiau: žmogaus teisės ar bendruomenės išlikimas? Jei aukščiau yra žmogaus teisės, tuomet kiekvienas esam laisvas tol, kol neapribojam kito žmogaus laisvių. Tai reiškia – kalbu, ką noriu, tikiu, ką noriu, miegu, su kuo noriu ir t.t., įstatymo ribose. Jei aukščiau yra bendruomenė, tuomet žmogaus teisės labai greitai bus pamintos, jei tik šios prieštarauja nusistovėjusiai bendruomenės gyvenimo tvarkai.

Pati asmeniškai esu kraštutinė liberalė. Man atrodo, kad turėtų būti leidžiama viskas, bet ieškoma kaip proteguoti vertybes. Pavyzdžiui, leisti daryti abortus, bet pasistengti, kad jų nereiktų daryti. Legalizuoti prostituciją, bet pasistengti, kad nebūtų paklausos (įdomu, kaip realizuoti?). Problema, jog šiuo atveju bendruomenė, kaip vienetas, tampa labai silpna. Ryšiai tarp žmonių šioje bendruomenėje susilpnėja, nes tradicijos nyksta. Jei gyvenam kaip norim, tuomet per Kūčias galima valgyti mėsą. Palaipsniui tradicijos tiesiog sunyks. O pradėjus nykti tradicijoms visada atsiras radikalų, kurie bet kokia kaina stengsis neleisti bendruomenei keistis. Tai ciklas, kuris išsaugo bendruomenę kaip vienetą ir permainų šalininkai yra arba palaužiami, arba jie atskyla ir sukuria naują bendruomenę.

Kaip atrodo  lietuvių tauta kaip bendruomenė? Manau labai stipriai :] Iš vienos pusės tautiškiausiu Lietuvos miestu save vadinantis Kaunas visa gerkle plyšauja rusiškomis dainomis, iš kitos radikalai per kovo 11-osios eisenas kiekvienas metais šaukia: „Lietuva lietuviams“.  Štai kalbininkas A.Smetona teigia, kad lietuvių kalba labai gaji ir nė nemano išnykti ar silpnėti. Ir aš esu tikra, kad mes išliksim tiesiog iš principo, net jei visi emigruosim (būtinai, kas nors liks Lietuvoj, vien dėl to, kad visi išvažiuoja :] ). Dar Gediminas susikvietė amatininkus iš viso pasaulio, Vytautas parsivežė totorius, buvo ir švedai pas mus, ir bajorija lenkėjo, kiek galėjo. Rusai irgi stengėsi savo pėdsaką Lietuvoje palikti. Ir kas nutiko? Pora lietuvių kartų puikiai kalba rusiškai, tačiau jaunimas jau nebe (jaunimas čia iki kokių 24metų…; jaunimas apie 30 – dar moka :]) . Turim mini kurortą Trakus, kur vietiniai iš savo paveldo versliuką suka. Šaunuoliai. Ir prie viso to dar esam ganėtinai tolerantiška tauta, bet tik tol, kol mums nesako atvirkščiai. Manau, kad kone kiekvienas lietuvis, išgirdęs, kad daro, ką blogai, piestų stos prieš. Visur yra nukrypimų nuo normos ir žmonės mano galį paaiškinti kaip kam atrodyti ar ką jie galvoja apie kitos spalvos, kultūros žmogų…, bet taip yra net ir senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse.  Kodėl manau, kad tolerantiška? Nes svarbiausius postus valstybės valdyme užima moterys: prezidentė, krašto apsaugos ministrė, finansų ministrė. Kai buvo prezidento rinkimai, net iš skeptikų, kurie nuolatos aiškina „boba yra boba“ (jokių aliuzijų į A.Valinską), negirdėjau jokių replikų ryšio tarp lyties ir sugebėjimų tema (čia gal tik man taip pasisekė?). Štai tada ir supratau, kad diskriminacija LT šiek kitokia. Pvz.: vadovas gali nuolatos aiškinti, kad moterys nieko nesupranta, bet tarpinės grandies vadovėmis paskirti būtent moteris. Kaip ir su gėjų paradu… Dažnas atsakymas: tegu daro, ką nori, tik manęs neliečia.

Reziumė: yra du keliai. Pirmas pasirinkti, kas mums svarbiau ir judėti šia kryptimi. Arba nesirinkti nieko ir plaukti pasroviui. Jei pasirinksim, bent žinosim, kur einam. Jei plauksim pasroviui, bet kas stipresnis gali srovę sukti taip, kaip jam reikia. Ir čia jau filosofinis klausimas, kas geriau ir ką pasirinkti. Gero pamastymo savaitgaliui :]

PS: nebandykit man pripaišyti antisemitizmo ar netolerancijos kitoms kultūroms. Aš liberalė ir gerbiu žmogų arba ne už tai koks jis yra nepriklausomai nuo odos spalvos, tautybės, amžiaus, svorio ar batų dydžio :]

PS2: visiškai nenoriu pasakyti, kad žydai, musulmonai ir čigonai yra kitokie arba yra vienodi. Šios kultūros turi panašių savybių siekiant išsaugoti savo tradicijas ir kartu kiekviena yra labai savita.

PS3: su visa pagarba Kaunui, pereikit per Laisvės alėją. Ten tikrai skamba rusiška muzika. Šiemet dar nebuvau, bet pernai – skambėjo :]

PS4: jei radot dar prie ko prisikabinti, tai geriau išsakykit savo nuomonę, o ne ieškokit priekabių. Su šypsena gyvent smagiau :]

Islandai britams: „Tai sakot, turim grąžinti D.Britanijos indėlininkams pinigus už mūsų bankrutavusius bankus? Sakot, vetuosit mūsų stojimą į Europos Sąjungą, jei negrąžinsim? Ok, per ateinančius porą metų skrydžių iš Didžiosios Britanijos daugiau nebebus :]

Blaškaus po daržovių skyrių ir neišsirenku, ką pirkti. Šalia stovi dvi pensininkės ir kalbasi.

A: Žiūrėk, pomidorai po 12 litų.

B: Aha. Ką čia, dvylika litų… (stipri ironija balse). Todėl aš jų ir nesodinu.

Per TV vis sukasi laidos reklama: …“Kaip susirasti tinkamą vyrą ir padaryti svaiginančią karjerą?..“. Galiu sutaupyti Jūsų laiko – nereiks žiūrėti laidos :]

Tikslą lengviausią pasiekti tada, kai jo sieki. Todėl jei norit padaryti svaiginančią karjerą, užsiimkit jos siekimu, o ne žiūrėkit laidas apie tai :]

Kažkaip tyčia neieškojau, tai netyčia atradau. Dainius Kreivys pasirodo turi savo blogą.

Gal šie tiek pompastikos, bet daug geriau tokios mintys nei nuolatinis inkštymas, kad LT viskas negerai :] Komplimentai ministrui :]

Jau anksčiau užsiminiau apie sistemos apribojimus. Kuo jų daugiau, tuo daugiau galimybių apeiti sistemą. Netikit? Jei reguliuojama, kad visi negalėtų veikti kaip kas išmano vienodomis sąlygomis, tuomet atveriamos galimybės išnaudoti sistemą, kas kažkam gali pasirodyti neetiška.

Pvz.: jei įmonė gali gauti mokesčių lengvatas už tai, kad joje dirba tam tikras skaičius neįgaliųjų tam tikrą laiką. Ar etiška vardan mokesčių įdarbinti neįgaliuosius? Pati manau, kad labai gerai įdarbinti (realiai, o ne fiktyviai) neįgaliuosius, net jei tikslas yra susimažinti mokesčius. Gal tai ir neetiška, kad naudojamasi žmogaus negalia, kita vertus neįgalus žmogus, kuriam dažnai daug sudėtingiau įsidarbinti nei sveikam, gauna galimybę užsidirbti, kartu ir tobulėti. Todėl man tai atrodo labai į naudą abiems pusėms :]

Mamų pašalpos (ir vėl tas pats per tą patį). Jei dedami apribojimai: negalima užsidirbti papildomai, gauna kažkokį procentą nuo atlyginimo ir t.t, tuomet sukuriama sistema su „kabliukais“, kurie pasako kaip šią sistemą įveikti. Pavyzdžiui, pasididinti atlyginimą, kad gauti didesnę išmoką. Kaip nors „susiveikti“ dvynukus (nežinau ar techniškai įmonoma :] ), kad gauti dvigubą išmoka. O jei valstybė nieko nemokėtų? Tiesiog dabar sumokama mokesčio dalis būtų skirta draudimui pirkti realioje draudimo kompanijoje. Kaip Kasko automobiliui, kaip turto ir pastatų draudimas… Draudimo suma yra fiksuojama priklausomai nuo įmokos dydžio (šiuo atveju „turto vertė“ – būsimas kūdikis- neįtakoja draudimo sumos) ir būtų ramu. Draudimo kompanija siūlo savo produktą ir arba jį perki, arba ne. Jokių apgaudinėjimų, jokių sistemos apėjimų, nes sistemos nėra…

Lygiai kaip ir su darbo kodeksu. Gal ir gerai kuomet nustatytas minimalus darbo užmokestis. Bet gal geriau 300Lt negu nieko? Dabar darbdaviai linkę sudaryti tik terminuotas darbo sutartis, kad ateityje būtų paprasčiau atsisakyti darbuotojo paslaugų. Žinoma pirmiausia tam, kad nereiktų mokėti išeitinių. Nepulkit šaukti, kad darbdavys kraujasiurbys… Jeid darbuotojas būtų toks nepralenkiamas ir tiek daug uždirbtų įmonei, niekas nebandytų atsisakyti jo paslaugų. Ir vėl sistema su daug apribojimų, vadinasi apribojimuose yra ir sprendimas kaip juos išnaudoti savo tikslams.

Išvada: ant sistemos apribojimų pyksta tik tie, kurie nemoka jų išnaudoti savo tikslams.

Mažiau apribojimų, daugiau galimybių. Skanaus :]

Žiūrėjau filmą apie Antarktidą. Labai gražus filmas. Kaip suprantu, jame norėta papasakoti apie žmones-menininkus, kurie tyrinėja ir rūpinasi gamta. Kita vertus kyla klausimas, kokia žinojimo kaina? Ar visada mūsų žinojimas yra vertas kitų nerimo ir diskomforto?

Vienoje iš filmo scenų, mokslininkai užmauna žindančiai ruonei ant galvos maišą, kad ši nesipriešintų, ir paima jos pieno mėginį. Paskui maišas nuimamas ir toliau seka mokslininkų komentaras: gyvūnams tai nesukelia streso, po kelių minučių ruoniukas ir vėl pradės žysti. Bet ar tikrai?

Kas bent šiek tiek žino apie nanotechnologijas, supranta, kad bet koks temperatūros svyravimas net labai nežymus, gali sutrikdyti gamybos procesą. Atitinkamai vibracija ar kiti trikdžiai. Net kai buvo statomi valdovų rūmai, kuriems labai toli iki nanotechnologijų, Vilniuje, buvo užsakytas tyrimas – ar Arkikatedros pastato sienos trūkis neplatėja. Buvo bijoma, kad statybų keliama vibracija tiesiogiai daro įtaką Arkikatedros pastato stabilumui. O Antarktidoje (epizodas iš filmo), sprogdinamos eketės, kad būtų galima panerti į vandenį po ledų, dugnui tyrinėti. Ar tikrai žinom kokios pasekmės? Gal verta pasidomėti chaoso teorija (kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji), kuri teigia, kad vienam pasaulio krašte drugeliui mostelėjus sparnais, kitam krašte kyla cunamis?

Juk realiai nežinom, kokios mūsų tyrinėjimų pasekmės. Ir galbūt, jei nesikištumėm, gamta pati susitvarkytų? Neseniai per Discovery kanalą žiūrėjau laidą apie Čekijos gamtos draustinį, per kurį praūžė uraganas. Jis išlaužė labai didelį plotą miško. Ir čekai dabar tyrinėja ar žmogaus įsikišimas padeda atželtinti sveikesnį mišką. Tyrimo rezultatas – jei žmogus nesikiša ir palieka išlaužytus medžius, nepriklausomai nuo to, kad jie tuojau pat užpuolami kenkėjų, neliestuose plotuose miškas atauga greičiau ir yra sveikesnis, nei tas plotas, kurį prižiūrėjo žmogus (išvežė išlaužytą medieną, purškė medžius nuo kenkėjų, atsodino mišką ir pan).

Žemės dienos proga organizuojamos akcijos – išjunk elektros prietaisus. Bėda, kad niekas neprideda: buto apšiltinimui nesugalvok užsidegti židinio, nedegink žvakių. Elektros energijos gamyba yra viena iš mažiausiai teršiančių aplinką (pasaulyje vyrauja atominės elektrinės). Man labiau priimtinas požiūris pirmiau pasverti ar yra nauda, o tik tada strimgalviais rėkti, jog naudinga. Juk kiek pamenu, labiausiai anglies dioksidu teršia ne automobiliai ir ne elektrinės, o galvijai (jei reikia įrodymo pabandykit pagooglinti: world warming and cattle). Jei žmonės mažiau judėtų ir mažiau eikvotų energijos, jiems reiktų mažiau valgyti ir dėl to būtų auginama mažiau galvijų. Vadinasi bet koks pasivaikščiojimas kenkia gamtai. Geriau sėsti į automobilį, kad tik suvartotum mažiau energijos. Ar visada žinom, ką darom? Kiek laiko matuojami ledynų tirpsmas ir vandenyno lygis? 30 metų?50 metų? Ar planetos atžvilgiu jau galima teigti, kad apie ją kažką žinom? Nesiūlau mėtyti šiukšlių pro langą. Tiesiog, gal ne visada žinom geriausią atsakymą? Gal nevisada matom geriausią pasirinkimą problemai spręsti?

Kiekvienais metais svarstoma, ar reikia tvarkyti paplūdimį? Ar reikia pilti smėlį Nerijoje? Ar reikia statyti užtvarus, kad pakeisti sroves ir jūra nebeišplautų smėlio?.. Juk mes kišamės į gamtos reikalus. Stengiamės užkonservuoti gamtą, kad ji būtų mums patogi, o ne tokia, kokia jai norisi būti. Šiuo atveju erozija yra natūralus gamtos procesas.

Kuo daugiau sistema turi apribojimų, tuo lengviau ją apeiti. Kodėl? Nes kiekvienas apribojimas parodo erdvę, kurioje galima veikti. Norit patikrinti? Pasiūlykit žmogui praleisti savaitgalį kartu ir į klausimą „Ką veiksime?“ pabandykit atsakyti dvejopai. Galim veikti bet ką. Kompanjonui iš karto kyla problemą sugalvoti, ką konkrečiai veiksite (vieni tokias problemas sprendžia akimirksniu, kiti iki savaitgalio pabaigos taip ir neišsprendžia). Arba Galima rinktis tik iš dviejų dalykų: puiki švedų komedija arba koncertas. Pastaruoju atveju daug greičiau sulauksite atsakymo, ką veiksite savaitgalį :]

Kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau galimybių ir tuo daugiau skatinimo mąstyti. Geros savaitės :]

Sekmadienio rytą užkliuvau už straipsniuko.

Baltai pavydžiu. Nerealu šitaip sugebėti išnaudoti savo laiką. Pati antrą mėnesį nesugebu knygos užbaigti, nors man pačiai atrodo, kad kiekvieną laisvą minutę jai skiriu :D Vadinasi, galėčiau daugiau :]

Cituoju verslo žinias:

„Plenarinių posėdžių dienomis parlamente bus draudžiami bet kokie Seimo narių dėmesį atitraukiantys renginiai, rašo „Lietuvos žinios“. Pasak dienraščio, Seimo valdyba nenuleidžia rankų ieškodama vis naujų būdų tramdyti drausmės nesilaikančius parlamentarus. Naujausias jos sprendimas – uždrausti Seime visus renginius, kai vyksta plenariniai posėdžiai. Pastarieji rengiami du kartus per savaitę – antradieniais ir ketvirtadieniais. „

Toliau nebeskaičiau, nes kažkokia nesamonė. Vaikams mažiau apribojimų taikoma. Tiesiog, susitarti galima kaip su žmonėm. O ką į seimą išsirinkom?

Pasirodo, jei turi įrankį, jau esi kaltas. Maniau, kad Lietuvoje galioja nuostata – kol kaltė neįrodyta, asmuo yra nekaltas. Juk turiu rankas, vadinasi galiu suduoti. Galiu kalbėti, vadinasi galiu apšmeižti. Kodėl nebaudžia?

LATGAA sugalvojo apmokestinti ne tik kompaktines plokšteles, bet ir USB laikmenas. O kodėl telefoninėms atminties kortelėms, FLASH kortelėms ir etc nėra apmokestinimo? Ten irgi galima saugoti kažkieno kūrinius. Kodėl apmokestinamos tik Lietuvoje parduodamos laikmenos? Reikia ir kitur įsigytas apmokestinti. Įsiveži į Lietuvą, mokėk. Gal kol čia būsi, ką nors įsikopijuosi… Šengenas? Juokaujat. Pas mus reikia riboti, kad per daug laisvės nebūtų. Jei įstatymai priimami Prancūzijoj, tai jie iš ES direktyvų pasiima tik privalomus apribojimus. Jei Lietuva – privalomus, galimus ir dar savų prigalvoja.

Ar sumokėjus mokesčius jau turi teisę kaupti bet kokią svetimą kūrybą? Vadinasi, po apmokestinimo galima siųstis iš Linkomanijos, ką tik nori? Ne, bus bauda. Negalima. Anksčiau Microsoft’as leisdavo pasidaryti asmeniniam naudojimui instaliacijos CD (KIT’o) berods 5 kopijas. Dabar jau viską galima kopijuoti ir Microsoft net pasako kaip pasidaryti atsarginę kopiją. Net pardavėjas supranta, kad kompaktinės plokštelės dėvisi.

Juokingiausia, kad tik trečdalis surinktų pinigų pakliūna autoriams. Klausimas kaip jie nustato, kam pinigus pervesti? Gal ruletę žaidžia? Šiandien tau, rytoj jam, o poryt Marytei pervesim… Bėda tik, ką daryti tokiems kūrėjams, kaip dizaino agentūros, fotografai ir pan, kurie laikmenose (ypač didelių apimčių išoriniuose kietuosiuose diskuose) kaupia savo kūrybą? Pora litų menki pinigai. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo…

O labiausiai nesuprantama, kuo nusikalto mūsų prekybininkai, kuriems jau ir šiaip dienos nelengvos… Esu tikra (be statistikos departamento duomenų), kad IT įrangos pirkimai vis dažniau vyksta internetu ir vis didesnė jų dalis parkeliauja į Lietuvą iš užsienio. Tai tie keli žmonės, kurie vis dar perka Lietuvoje, gali sugalvoti nebepirkti. Juk kaina vėl pakils. Ir gal R.Vilkaičiui ir nerūpi, kas į kainą įeina, bet pirkėjui labai rūpi mokėti mažiau.