Kiekvieną rytą ateinu ir vis pradedu rašyt po straipsnį, tada permetu akim juodraštį ir galvoju – kam dar vienas pykčio laiškas.

Todėl manau, kad verta pasiimti kūrybinių atostogų ir pora savaičių pailsėti (nežinau ar gausis), bet juk norai įsuka pasaulį :] Todėl visiems, kas turi konkrečių argumentų ir sprendimų pasiūlymų, linkiu sėkmės ir kiek galėsiu, būtinai, prisidėsiu.

Tik norėčiau pasiūlyt vieną idėją: nekovokim prieš, palaikykim už. Jei nepatinka politikas, palaikykim jo oponentą. Jei nepatinka sprendimas, palaikykim kitą galimybę. Nukreipkim energiją ne į trūkumų ieškojimą, o racionalių sprendimų siūlymą, ieškojimą, priėmimą.

Pabaigai :]

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Vakarykštis susitikimas su draugais galutinai įtikino – bet kuri sistema darys viską, kad įrodytų savo efektyvumą ir naudą, net jei yra parazitinė.

Visi žinom, kad krizė, ir jei ne patys tai bent pažįstami liko be darbo. Tai papasakosiu kaip mūsų vyriausybė taupo pinigus, padeda bedarbiams ir kaip jiems dar reikia mažinti išmokas.

Pirmiausia tampi bedarbiu, sužinai šitą malonumą iš darbdavio. Kokie jau ten santykiai susiklostė, manau, labai priklauso nuo abiejų pusių. Susitvarkai reikalus darbovietėj ir kitą dieną iš paties ryto pasipuošęs ir laimingas trauki į darbo biržą. Vistik įstaiga įkurta žmogui padėti, suinteresuota kuo greičiau įdarbinti, kad nebūtų švaistomi pinigėliai iš biudžeto.

Ateini ir sužinai, kad darbo birža nepriklauso E.valdžios sistemai. Vadinasi jokio bendravimo internetu, viskas tet-a-tet. Pateiki darbo sutartį, kurioje parašyta kokios išeitinės buvo sumokėtos, pagal kokį įstatymą atleistas ir kuri paskutinė Tavo darbo diena. Tada sužinai, kad čia ne dokumentas (oho!). Darbdavys pasirodo turėjo užpildyti kažkokią XXX formą. Įsiregistruoji darbo biržoj, bet dar ne kaip bedarbis, o kaip tuoj neteksiantis darbo. Keliauji pas darbdavį. Jei skyrybos nebuvo iš gražiausių, tai išvis ne į temą pas jį rodytis…. Na, bet ką padarysi. Susitvarkai. Kitą dieną vėl į darbo biržą. Kodėl kitą dieną? Nes tą pačią nebespėsi. Darbo birža yra biudžetinė įstaiga, per didelis greitis gali sudaryti įspūdį, kad kiti per lėtai dirba.

Galų gale užsiregistruoji, kad esi bedarbis. Nuostabu, nuo šiandien pradės skaičiuoti išmoką. Jei buvai nors kiek kvalifikuotas darbuotojas ir gavai algą didesnę nei minimumas, tai gauni išmokos maksimumą 1040Lt. Iš karto sužinai, koks esi niekam tikęs, kad tiek daug uždirbai, nes dabar reikės mokėti didelę išmoką. Kažkodėl Tavo minčių apie tai, kiek metų mokėjai mokesčius, niekas nesiklauso. Tada siunčia į kitą kabinetą. Ten išrašo knygutę. Joje vardas pavardė ir parašas, data, kada turėsi ateiti vėl. Dar privalai ateiti į valandos paskaitą, kurioje papasakoja, kad esi bedarbis ir darbo birža Tau labai padės.

Tai štai, tada kas mėnesį eini į darbo biržą. Ten nepriklausomai nuo Tau paskirto laiko bent valandą lauki kol Tave priims. Jei neateini, iš Tavęs atima išmoką. Jei ateini, klausia gal kartais buvai kokiam darbo pokalbį. Pasakai kur buvai.  Moteriškė apie kiekvieną darbo pokalbį parašo trumpą rašinėlį, atspausdina, duoda pasirašyti ir įsega į segtuvą.

Rašyčiau dar, bet atsibodo…. Kodėl negali Sodra pranešti darbo biržai apie tai, kad žmogus atleistas? Kodėl Darbo birža nebendrauja su VMI ir nežino, ar žmogus gauna atlygį pagal autorines sutartis? Koks skirtumas kokioj formoj surašyti duomenys, jei jie įvardinti aiškiai ir tiksliai? Anspaudas juk tas pats ant abiejų dokumentų. Kodėl darbo birža vis dar nėra prijungta prie E.valdžios ir negalima pateikti prašymo išmokai per ten? Gal tegu darbo birža būna pagalbininkė žmonėms, kurie nesugeba naudotis internetu? Ateini, sakai, kad nesugebu ir pamokina, kartu užregistruoja ir t.t. Kodėl darbo birža nėra ta sistema, kurioje kiekvienas darbdavys suinteresuotas paskelbti savo darbuotojo paieškos skelbimą? Kodėl tai nėra lankomiausias darbo paieškos puslapis? Kokia prasmė popieriukų spausdinimo, kad buvai darbo pokalbiuose? Gal statistiką iš segtuvų su kalkuliatorium skaičiuoja, į kiek pokalbių reikia nueiti, kad darbą gautum? O gal tiesiog labai naudinga turėti milžinišką aparatą, kuris pats sau prigalvoja funkcijų, nors realiai jos tik trukdo kitiems gyventi? Man įtarimas kyla, kad tokių institucijų ne viena ir ne dvi.

Kubiliau, nežinau kaip Tau sumažinti biudžetą. Ko gero ir vėl teks kelti mokesčius, mažinti išmokas. Paskaičiuokim, ką turim piniginėj. Dar turim, vadinasi galim ir atiduoti :]

Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.

Kadangi pastaruoju metu esu labai užsiėmus (tarsi taip būtų tik man vienai :]) vienintelės poilsio valandėlės yra už vairo. Kartais pagalvoju, kad labai gerai yra transporto kamščiai. Tiesiog atsiranda laiko pailsėti, „sustoti“ ir apmastyti: kur? ko? kodėl? ir kam išvis man to reikia?

Labai giliai įstrigo dar paauglystėj žiūrėta Gelbėtojų dalis. Įvyko nelaimingas atsitikimas jūroje. Gelbėtojas beplaukdamas su skęstančiuoju į krantą buvo srovės nunešti po tiltu. Ir atsitiko taip, kad nuo smūgio į vieną iš tilto atramų gelbėjamasis žuvo. Viso pasakojimo esmė: gelbėtojas pasielgė teisingai, nes jei taranuotas būtų gelbėtojas, o ne skęstantysis, nei vienas iš jų nebeturėtų vilties išsigelbėti. Tai viena iš geriausių pamokų gyvenime. Rūpestis savimi nėra egoizmas. Tai suvokimas, kad turi būti stiprus, jog padėtum kitiems. Šitos minties geriausias pavyzdys – Motina Teresė. Ji išmanė ne vieną kovos meno šaką, bet pasaulyje yra žinoma kaip gerosios žinios nešėja, žmogus, kuris pasaulyje matė tik gėrį. Kaip tapti tokia stipria, neįsivaizduoju… Matyt labai daug reikia turėti valios.

Kodėl apie tai rašau? Dabar kaip tik klausausi Mark Sanborn knygos „You Don’t Need A TITLE To Be A LEADER „. Kas keisčiausia, dauguma knygų, kuriose kalbama apie lyderystę, vadovavimą, milijonierius, turtą, finansinę laisvę ir pan yra ne apie pinigus. Net tos, kurių antraštė skelbia „How to think and grow rich“, net jos yra ne apie pinigus.  Nei viena iš jų nepasako, kaip ištikrųjų užsidirbti, o tik kaip ugdyti savo vertybes ir auginti valią.

Todėl kai pasaulis slysta iš po kojų, ypač kai nesiseka, labai verta perbėgti per savo tikslų medį ir išsiaiškinti, ar niekur nenukrypta, ar tikslai yra tie kurių norima dabar. Ar jie tikrai tiek vertingi, kad verta jiems gaišti laiką? Gal jau beldžiasi nauji?

Šeštadienio vakaras. T.Danilevičius pasakoja kaip ant torto norisi užsidėti braškę – trijų taškų pergalę prieš Rumunijos rinktinę. Devintą valandą visa šeima išjungtais telefonais pie televizoriaus… Ir nesinori sakyti kaip visada, bet lietuviams savos sienos nepadeda. 0:1 rumunai laimi.

Trūksta gražių kombinacijų, trūksta lyderiavimo. Trūksta bent poros vedančiųjų, kurie visus pasimetusius žaidėjus sustyguotų. Gauni kamuolį ir nežinai, ką daryt…

Čia kaip mūsų švietimo sistema, partinis gyvenimas ir kultūros atstovų meniniai bandymai: nereikia lyderių. Reikia, kad visi būtų per vidurį. Ar tikrai?

Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.

Šitoj vietoj Napoleon Hill iškelia įdomią mintį – žmogus sukūrė įstatymus, kad apgintų save nuo savęs paties. Gan keistoka idėja. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis kitus linkęs įveikinėti turtu. Kuo žmogus yra arčiau visiško skurdo ribos, tuo jo instinktai yra aktyvesni.

Žinoma, kad galima rasti išimčių, kuomet itin turtingi žmonės paprasčiausiai papjauna vienas kitą dėl neištikimybės, nesutarimų ar kt. Tačiau manau sutiksit, kad fizinis smurtas būdingas žemesnio išsilavinimo (ne diplomais, o žiniomis matuojamo) žmonėms, kurie dažniausiai ir nėra finansiškai nepriklausomi.

Liberalizmo doktrinoj valstybė dažniausiai įvardijama kaip parazitas, kuris neleidžia laisvai veikti ir riboja asmenį, tačiau po N.Hill minčių pradedu manyti kiek kitaip. Pvz.: monopolija. Ar įstatymai LT veikia gerai, tai atskiras klausimas, bent idėjiškai įstatymas skirtas apsaugoti nuo vieno rinkos dalyvio kitus.  Laisvės prasme, tai ribojimas, kita vertus tai tam tikros grupės apgynimas nuo galimai savanaudiškų tikslų.

Galima paieškoti kodėl monopolija yra GERAI valstybei. Valstybė gali tiksliai žinoti kiek ji surinks mokesčių. Juk monopolio pelnas yra planuojamas. Atitinkamai daug paprasčiau valstybei planuoti biudžetą, deficitą ir pan.

Kam reikia išformuoti LEO? Tam kad nubausti Maxima? Ar tikrai gerai, jei viskas pereis į valstybės rankas? Su privatininku daug sudėtingiau susitarti nei su pavaldžiu valstybės tarnautoju, atitinkamai lengviau valdyti pinigų srautus. Nežinau kaip gražiai šitoj vietoj kitaip pasakyti :]

Keista, kad visuomenė tokia džiaugsminga, jog jos pinigais bus du kartus sumokėta už tą pačią įmonę plius papildomos išlaidos baudoms sumokėti, išeitinės, naujų darbuotojų paieškai…. Juk ne Leo išnyks, o įmonė pakeis akcininkus, įgis naują pavadinimą. Dabar gal Tigras bus :]

Kodėl naikinamos pasekmės vietoj to, kad kaltas atsakytų už savo veiksmus?

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Lietuvos pramogų verslas, kas apima ir televiziją, masinius renginius, bendrą renginių kultūrą, manau dar tik pradeda pirmus žingsnius.  Todėl manau, neverta nusiminti ir graužtis, kad Eurovizijoj paimam paskutinę vietą. Žiūrint į LT pasirodymus, jų idėjinę pusę, manau, mes progresuojam :]

Jei norisi greitesnio progreso, tai galiu pasakyt labai stiprų argumentą, kodėl NE – nėra Lietuvoje aplinkos, kurioje išugdytumėm savo talentus. Nėra tiek išvystytas LT kinas, kultūros renginiai (kalbu ne apie meno lygį, o apie terpę jam pasireikšti), kad žmogus galėtų išmokti. Juk mokinys nors ir pralenkia savo mokytoją, tačiau žingsnio į priekį dydis labai priklauso nuo mokytojo sugebėjimo lygio. O jei palyginam su bendru kontekstu pasaulyje…. Prancūzija, Rusija turi šimtmetines renginių organizavimo tradicija. Graikija – 8000 m. prieš Kristaus gimimą ? Lietuva? Ir taip, ir ne…

Tai kodėl man patiko Sidabrinės gervės? Todėl, kad jose buvo Ingeborga Dapkūnaitė. Tarp visų nepatenkintų veidų, kuždėjimosi kaip kas apsirengęs ir bendros slogios nuotaikos žiūrovų kėdėse jos veide nuolatos žibėjo šypsena. Ji užlipus ant scenos sugebėjo šiltai ir draugiškai pristatyti Eugeniją Pliaškytę. Jokios ironijos, nepasitenkinimo, moralo apie neįvertinimą. Gal kaip tik dėl to Ingeborgai pavyko pasiekti to, kuo ji yra?