Urbokida

Lyg ir negerai atsiriboti nuo pasaulio, kita vertus save apsaugoti, manau yra protinga. Vienas iš patvariausių būtų – užsiauginti dramblio odą.

Gal būt atsiribojus nuo emocinio prieštaravimo įvairiems pasikeitimams ar klientų pageidavimams, bus pastebėta nauja erdvė, kurioje atsirastų naujos galimybės, naujos idėjos?

Dažnai emocijos užgožia esmę. Turiu klientę, kuri kilus problemai visada skambina šaukdama, bet tik pirmus du kartus (dėl tos pačios problemos). Skambučių intervalas max 1 valanda. Visada stengiuos trečią kartą paskambinti pati. Ji jau būna išliejus savo emocijas ir tuomet puikiai gaunasi susitarti. Nuramini žmogų, kad supranti jo problemą ir per praėjusią valandą radai sprendimą. Kartais taip iš karto nepavyksta atrasti, bet kokių nors idėjų tikrai kyla. Pasipasakoji, ką sumąstei. Klientė protinga. Ji lengvai priima idėjas ir savų pasiūlo. Žodžiu pradedam realiai ieškoti sprendimo būdų.

Juokingiausia, kad tokia situacija yra beveik visada. Pirmas skambutis. Ištisinis monologas, kai neįmanoma net žodžio įterpti. Antras skambutis – jau su intarpais – dialogas. Trečias – normalus pokalbis. Be to, naudingas abiems pusėms.

Užsiaugini dramblio odą ir tampi nebe jautrus tuščioms emocijoms. Pagarboms kitam neprarandi. Tik baisu, kaip vidurį atrasti, kad nuo pasaulio širma neatsiskirti… Manau, norint viskas įmanoma :]

Kolega atsiuntė INSERT pavyzdį. Kas dirba su duomenų bazėm – supras, o kiti intuityviai… :]

INSERT INTO
NUSISKUNDIMAI_T (ID, KOMENTARAS)
SELECT
1,
‘Kaip užkniso viskas!!’
FROM
SMEGENYS_T
UNION ALL
SELECT
2,
‘aaaaa’
FROM
SAVIJAUTA_T
UNION ALL
3,
‘Reikia atostogų juodai :]’
FROM
NORAI_T;
COMMIT;

Skanaus :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…

Kadangi labai puolamas „Vilnius Europos kultūros sostinė“ projektas, noriu paieškot kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.

Vienas iš miesto puošimo būdų – paminklai, skulptūros. Vienas iš projektų sukėlė labai daug diskusijų. Visų pirma dėl kainos, o kartu ir dėl meninės vertės. Nesu nei menotyrininkė, nei menininkė, tačiau kaip mėgėja duomiuosi kultūra. Ir man ši arka atrodo puikiai. Meną mokiausi skaityti kontekste, jis suteikia labai daug informacijos, gilina idėją. Pastatyti vamzdį šalia „Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“.  Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.

Baltų kultūros puoselėjimas gal ir gerai, tačiau manau, kad išbaigtumas yra vertybė. Bandžiau ir iš apačios ir iš visų šonų apžiūrinėt. Nenuoširdu. Tiesiog akmenų kratinys. Kažkur skaičiau, kad tai „skirtingų formų sąskambis“. Man atrodo, kad kažkam reikėjo pastatyt bet ką, o kažkam reikėjo pinigų už tą pastatymą. Atsiprašau autoriaus, jei nesupratau jo minčių, tačiau nuotraukose skulptūra atrodo gerokai stipriau nei realybėje.

Dar būt smagu, kad miestas ne tik kurtų naujus projektus, tęstų pradėtus, bet ir po savęs susirinktų šiukšles. Kas už tai atsakingas nežinau, bet manau, kad vertėtų susitvarkyti, ypač kai šalia dygsta nauji projektai.

Na, o pabaigai, vienas iš gražiausių šiuo metu dygstančių „grybų“ Vilniuje, kuriuos teko pastebėti. Labai bijau, kad „Ranga IV“ finansinės problemos neįšaldytų projekto. Pastatas, kuris turi nuostabią faktūrą. Labai dailiai įsilieja į aplinką ir ją papildo. Ypatingai atrodo ir dieną, ir naktį. Šviesos žaismas pakeri net pravažiuojant automobiliu. Naujasis Hansabanko pastatas. Kol kas dar neužbaigtas, bet nekantriai laukiu, kada bus galima pamatyt visą jo didybę.

Tiems, kas ieško įdomesnio mažesnių gabaritų sprendimo, siūlau užsukti į Registro pašonėje (Lvovo g., už Europos prekybos centro) esantį verslo pastato „Vilniaus verslo uostas“ prieangį. Ten stovi labai šauni skulptūra „Banga“. Tyčia nefotografavau, ją būtina pamatyti gyvai :]

Tenka pripažinti, kad ko ieškai, tą ir randi.  Ir kuo labiau dairaus aplinkui, tuo labiau įsitikinu – tie kas nenori būt laimingi – vargsta nevilty.

Užsikasus rutinoj, sunku  džiaugtis smulkmenomis, kita vertus… Kuo daugiau gilinies ir ieškai teigiamų dalykų, tuo daugiau atrandi dėl ko esi laimingas. Žinau puikų testą – siūlau sudaryti sąrašą dalykų, kurie Jus daro laimingais. Jei per 10 minučių žmogus negali įvardinti bent 3-5 dalykų dėl ko verta  džiaugtis gyvenimu – laikas imti atostogas arba rimtai pasirūpinti teigiamomis emocijomis.

Pavyzdys. Susidūriau su gan juokinga situacija. Bankas nenori keisti mano paskolos sąlygų, kad sumažėtų paskolos įmoka, nes man neužtenka pajamų. Pliusas: grąžinom dar iš gilios jaunystės užsilikusi poros tūkstančių kreditą automobiliui pirki. Mano deklaruojamos išlaidos sumažėjo 300 litų.  Ir ką Jūs manot? Bankas pakeitė sandorio sąlygas ir labai noriai – įmoka sumažėjo 500Lt. Tikrai pliusas!

Nė už ką neverta prarasti realybės pojūčio, bet verta įsiklausyti svajonių vėjo. Jis gali pakylėt ir kasdienybę parodyt iš aukščiau. O kad pamatyt koks slėnis gražus, juk reikia pasikelti ant kalvos. Gero savaitgalio pavėjui :]

Ar niekada nebuvo apmaudu dėl paskubom ištarto žodžio? Net liduką ant monitoriaus užsiklijavau „Tylos“.

Kai žmogus domisi viskuo ar bent yra plataus akiračio, tuomet tampa sunku su niekuo nesidalinti savo žiniom. Gal žinoma nekiekvienam, bet ekstravertams labai sunku …

Sužinau ką nors įdomaus ir galvoju papasakosiu kolegoms. Kadangi turiu vieną amžinai viskuo nepatenkintą, tuomet kyla labai karšta diskusija, kuri baigiasi ausinėmis ir visu garsu paleista muzika. Sunkiausia, kai žmonės dėl savo problemų kaltina kitus ir taip norisi pasakyt, kad jie neteisūs. Arba kai iš anksto nusprendžia, kad nepasiseks.

Darbe sugalvojom, kad kas kelis mėnesius būtų šaunu išeit į miestą su kolegom pažaisti boulingo ar dar ko. Tuoj pat atsirado „viskuo nepatenkintas kolega“, kuris buvo tikras, kad niekas neorganizuos ir neis….. Keisčiausia, kad mes kaip tik tarėmės kaip eisim.

Gal kas žinot, kaip išmokt patylėt tokiose situacijose? Nes blogas nepadeda…. Vistiek noris balsu pasakyt :]