Pernai metais maniau, kad buvo sunku. Tai buvo sudėtingi finansiškai metai, kai šeimos pajamos labai stipriai svyravo. Ir visgi įveikėm visas krizes. Metus baigėm su pliusu :]

Šie metai buvo sunkūs psichologiškai, nes visus metus jautėm siaubingą spaudimą mūsų šeimai, kaip mes turim gyventi, ko turim norėti ir kas mums turi patikti. Ir tik dabar radau sprendimą kaip iš šios situacijos išeiti. Juk ne visada gali tiesiog uždaryti duris ir atsidaryti langą (pasižiūrėkit „Howl’s Moving Castle“, puiki pasaka ir vakams, ir suaugusiems). Kad ir kaip norėtųsi, bet ne visada gali. Todėl bandau daryti taip, kaip moku. Noriu padėkoti ir pasidžiaugti tais, kuriuos myliu ir gerbiu. Noriu papasakoti, kokie buvo ŠIE metai :]

Šiais metais sugrąžinom daug skolų. Labai mažai sau leidom, bet labai stipriai sumažinom savo įsiskolinimus. Užsibrėžėm šiems metams tris rimtus tikslus ir juos įgyvendinom su kaupu. Labai gera prie visų eilučių padėt po pliusą ir žinoti, jog turim stiprią valią. Jog galim net daugiau nei iš savęs tikėjomės.

Šie metai sugrąžino mums žmones, su kuriais kuriam laikui buvom pasimetę minioj. Tai draugai, kurie išgirdę Tavo liūdną balsą telefonu būtinai užsuks nors penkioms minutėms, tiesiog pasakyti, kad viskas bus gerai. Nesvarbu, kad jie skuba į susitikimą, jie randa laiko toms penkioms minutėms. Tai draugai, kurie vietoj „Ar Tu sugebėsi?“ sako „Aš Tavim tikiu, aš Tave palaikau“. Tie draugai, kurie žodžių „kad tik Tu nepaspringtum“ niekada nesupainios su „Skanaus“. Tai žmonės, kurie Kalėdų rytą gerdami metadoksilą neskaitys lekcijos apie Kūčių tradicijas. Esu dėkinga, kad jie yra savimi ir džiaugiasi mumis tokiais, kokie esam.

Esu be galo dėkinga tiems, kurie gal visus metus ir neturėjo laiko su mumis susitikti, bet kai jo rado, tai paskambina nepapriekaištauti, o tiesiog paklausti – „kaip laikotės? Pasiilgau. Man gera, kad vis dar norit susitikti :)“. Būtent tai noriu pasakyti, atsiliepus į skambutį.

Šiems metams dėkinga už naujus žmones mūsų gyvenime. Už tai, kad jie palaikė mus ypač skype :D Už tai, kad valgė tortą iš kepsninių lėkščių ir jiems patiko :] Dėkinga, kad neskaitė pamokslo, kai man reikėjo palaikymo ir parodė, kad pati per dažnai patariu, kai reikėtų tik išklausyti. Tai žmonės, kurie leido man būti vegetare ir dar prie viso to patys išbandė ir rado skanių dalykų sau. Jie nuoširdžiai mėgaujasi mėsa ir aš džiaugiuos, kad jie valgo skanų maistą.

Dėkinga Jogos mitybai už nuostabią pažintį su prieskoniais. Nesvarbu ar norit užsiimti joga ar ne, siūlau paragauti. Soją galima pakeisti mėsa (siaubingai nemėgstu sojos :] net dabar), arba vegetarišką patiekalą pasirinkti ne kaip pagrindinį, o kaip garnyrą kepsniui. Tai nuostabus naujų skonių pasaulis. Kol valgiau mėsą, galvojau, kad vegetarai valgo nuobodžiai, dabar nesuprantu kaip galėjau apsiriboti vos keliais patiekalais: kiauliena, vištiena, kalakutiena ir jautiena :D Neskatinu tapti vegetarais. Siūlau paragauti :D Ačiū Jogos mitybai. Receptai puikūs :]

Dėkinga už atostogų kompanjonus. Nepykit už apartamentus :D Tai didžiausias šių metų nuotykis, ko gero :D Atleiskit, kad buvau suirzus, suvargus ir be nuotaikos. Jei dar norit kitąmet važiuot kartu su mumis, pažadu grąžinti skolą su kaupu :] Mums labai gera su Jumis susitikti. Kiekvienas susitikimas – galimybė iš naujo pažvelgti į savo santykius su vyru. Mes žavimės kaip Jūs sugebat tiek laiko būdami kartu išsaugoti pagarbą vienas kitam, būti viens kitam įdomūs, mandagūs, draugiški. Patikti vienas kitam. Labai gera susitikti :]

Dėkinga už netikėtus Kalėdinius sveikinimus. Net jei juos gaunu kiekvienais metais. Kiekvienais metais jie mane nustebina kaip netikėti. Dėkinga, kad sustojom ir labai kritiškai pažvelgėm į savo gyvenimą. Kiek nuostabių žmonių turim šalia. Dėkinga už laiškus iš už jūrų marių. Atsiprašau, kad taip retai rašau. Taip užsiėmiau savimi, jog pamiršau, kad daug svarbiau duoti nei gauti.

Dėkinga už tai, kad laiku atsitokėjom ir visas savo dovanas vienu pavedimu pervedėm Maisto bankui. Iš tikrųjų nepažįstu (bent to nežinau) žmonių iš savo artimųjų rato, kuriems reikia finansinės pagalbos. Todėl dovanas šiemet nešim labai simbolines, bet šiltas ir kalėdines. Gal todėl, kad visiškai nesvarbu kokia dovana, svarbu, kad esi įtrauktas į VIP (gaunančių dovanas) sąrašą :D

Ir svarbiausia esu dėkinga savo šeimai. Ypatingai savo vyrui. Šie metai man suteikė nuostabią galimybę iš naujo pamatyti, koks jis stiprus, kiek daug jis gali dėl manęs padaryti. Kokia svarbi jam esu. Ačiū, kad parodei, jog gali visa tai dėl manęs. Parodei, kad savo gyvenimą turiu susitvarkyti pati. Tai puiki pamoka ir man labai gera, kad taip subtiliai mane palaikai. Padedi susivokti savyje. Dėkinga vaikams, kad jie taip stipriai pakeitė gyvenimą nepriklausomai nuo mano protestų. Dėkinga, kad mane mokot gerbti kito nuomonę. Priverčiat mane elgtis taip, kaip noriu, kad elgtųsi kiti. Tai taip sunku :]

Ir sugrįžtant į realybę – labai didelis ačiū BLOGR komandai. Jūs šaunuoliai. Į kiekvieną klausimą atsakėt, visada kai tik reikėjo padėjot. Priklausyti BLOGR buvo labai malonu! Tik Urbokida nori pabėgti, nes nori pradėti kitą etapą, todėl simboliškai išsikraustau :] Be galo noriu rašyti, noriu rašyti geriau, įdomiau, daug dažniau :] RSSininkai labai lengvai numigruos, o visi kiti – tikrai neverks praradę :] BLOGR, jei ko nors norit iš manęs, tik parašykit :] AČIŪ!!!

Kai žiūriu atgal, matau labai daug išgyvenimų ir patirties. Begalę pamokų ir atradimų. Kai žiūriu į priekį, matau galimybių platybes. Kas neatradot, linkiu atrasti. Kas nemylėjot, linkiu pamilti. Kas buvot laimingi, linkiu, kad tai tęstųsi amžinai :]

Visiems linkiu gražių švenčių :] Linkiu atrasti ir išdrįsti daryti tai, ko nori :] Linkiu kiekvienam išdrįsti būt laimingu :]

Kažkaip analitikai labai daug šneka apie vertes. Tik apie vertes. Kiek butų kainos kilo, kiek nukrito. Jie kalba taip, tarsi butas/namas būtų akcijos. Apskritai ar gali būti investicija į nekilnojamąjį turtą, jei nežadi jo naudoti komerciniais tikslais? Jei būste žadam gyventi… tai tik išlaidos. Išlaidos paskolai, jeigu ją ėmėm, išlaidos komunaliniams mokesčiams, išlaidos remontui, išlaidos draudimui ir t.t. O kur pajamos? Kur įgijama vertė? Kokia vertė? Jei butas neparduodamas, tai koks skirtumas kiek jis kainuoja popieriuje? Jei nuo būsto vertės priklauso mokesčiai (kas ir vėl yra tik išlaidos), tuomet svarbu, bet jei – ne? Išlaidos nėra investicija. Tai lyg ir darosi aišku, kad jei norit daryti investicijas, būsto, gyvenimui jame, pirkti nevalia. Geriau nuomotis, jei jau reik kažkur gyventi.

Kodėl nuomotis? Juk tiek daug problemų sukelia nuomotojas. Pvz.: norit pasikabinti paveikslą ir negalit. Reikia klausti nuomotojo ar galima. Kiek kartų žadat kabinti paveikslus? Kasdien du metus iš eilės? Pasieškokit konstrukcijų, kurios puikiai atrodo ir tik su dviem skylėm sienoje leidžia pakabinti dešimtis paveikslų. Nuomotojas gali bet kada ateiti pas Jus? Turiu informuoti – Jūsų prasta nuomos sutartis. Norėjot sutaupyti per mokesčių neturėjimą? Va ir turit – jokios apsaugos. Išsinuomokit brangiau, bet su galimybe veikti bute, ką norite. Sutvarkyti 4 skyles sienoje … juokų darbas. Jei sugebėsit susitarti, tai bute galėsit pasidaryti remontą, kokio norit. Jau nekalbu apie kelis paveikslus. Jei negalit sau to leisti, tai kurių galų išvis galvojat apie dar didesnias išlaidas ir prievoles?

Kodėl niekada neverta skolintis pinigų, jei ruošiatės juos išleisti? Pats klausimas diktuoja atsakymą. Kiek teko girdėti, stipriausias argumentas, kodėl verta pirkti būstą net ir su paskola, yra geriau mokėti sau, nei mokėti kitam. Jūs gal juokaujat? Jūs mokat bankui, o ne sau :] Sakot paskui Jums lieka butas? Ar tas butas vertas dvigubos kainos? Retais atvejais galima išlošti, bet išlošti, o ne uždirbti. Geriau nusipirkit loterijos bilietą – loterija reikalauja mažiau pradinio kapitalo. Kiek Jūsų manymu Jūsų būstas kainuos po 40 metų? Gal turit krikštolinį rutulį? Jei jis sako tiesa, gal galėčiau pasiskolinti?

O dabar apie tai, kodėl nuoma yra daug geriau negu pirkimas. Anksčiau vasarą važiuodavom į sodus savaitgaliui. Guli ant pievutės tarp obelų, smagu. Nebevažiuojam. Sodas nuosavybės nepakeitė. Tiesiog, kaimynai už keturių sklypų pirtį nuomoja. Dabar ten nei dieną, nei naktį neįmanoma išbūti. Nuomininkai klausosi muzikos. Vietiniai, kurie greta gyvena nuolatos, vis kviečia policiją, bet tai nepadeda. Anksčiau norėjom gyventi name, dabar nebenorim. Grįžtam į miestą. Kai pirkom butą – džiaugiamės iki ausų. Puikus vaizdas. Aukštai. Patogi vieta. Dabar protas važiuoja. Jei kada visgi pirksit butą, siūlau rimtai pagalvoti apie paskutinį aukštą. Reikia dėl viso pikto kišenėj turėti pinigėlių stogo remontui. Bet kas negyveno paskutiniame aukšte, tas nesupras. Tai tokia ramybė. Kad nebūtų karšta, reikia susitvarkyti stogą. Naujoji danga taupo šilumą žiemą, bet neleidžia stogui įkaisti vasarą. Kodėl namie nesinori būti? Mūsų viršutiniai kaimynai niekada nemiega. Balių jie nekelia. Na, porą per kelis metus. Tai dėl tiek, tikrai neverta net dejuoti. Bet yra kita problema. Jie visą parą vaikšto ir nešioja kažkokius daiktus iš vieno kambario į kitą. Bet visą parą. Mes dažnai dirbam namie. Ir kai supranti, kad jie niekada nemiega, pavažiuoja protas. Grindys – senas parketas. Girgžda baisiausiai. Va taip nustojau miegoti, nes nespėju užmigti. Mane, tiesiog žadina, kas dešimt minučių pažadina. Tiesa, pernai jie grojo būgnais. Grojo dieną ir policijos neišsikviesi. Lyg ir anksti baigia, bet jei negali miegoti – neturi kada pailsėti… Būtų nuomojamas butas – išsikelčiau kitur ir viskas.

Kodėl dar už nuomą? O kas jeigu Jūs prarasit darbą? Nesvarbu ar butas pirktas už paskolą ar ne, yra komunaliniai mokesčiai, kurie priklauso nuo buto ploto. Yra skirtumas kur mokėti už šildymą 600lt, o kur 150lt. Sakysit nereikia pirkti senos statybos buto? O kas jei žmogus nori gyventi senamiestyje ir šiuo metu gali sau tai leisti? Jam vistiek pirkti naujos statybos butą? o gal geriau gyventi taip, kaip jis nori ir šiuo metu ramiai gali sau tai leisti?

Žadat pirktą butą palikti savo vaikams? Ko vertas palikimas, jei jis užkrauna prievolę? Tikrai nesiruošiu mirti, kai vaikams sukaks pilnametystė. Tai kurių galų jiems dar vienas butas, kurį reiks dalintis keliems vaikams ir kuriame, ko gero, nei vienas (ne)norės gyventi? Nenorėčiau gyventi nei vieno iš savo pažįstamų bute, bet žinau butą, kuriame norėčiau gyventi. Deja, jau turiu butą, ir žinant šiandienos kainas, tiesiog negaliu sau leisti turimo parduoti.

Svarstantiems ar imti paskolą, siūlau susižinoti kokia bus banko įmoka ir už tokią sumą išsinuomoti butą bent metams. Pamatysit kaip jausitės, kiek tai (ne)ribos Jūsų kitų pasirinkimų – atostogų skaičiaus per metus bei kelionių ilgio ir šalies, galimybės pirkti drabužius, knygas, automobilius ar etc… Galimybės kaupti pinigus sau. Čia kiekvienas savo pomėgius turėtų vardinti. Paskaičiuoti su meistrais kiek kainuos tokio buto, kurį žadat pirkti remontas. Padauginkit tą sumą iš dviejų, gal tuomet ir tilpsit. Kiek kainuoja apstatyti butą naujais baldais. Nesvarbu, kad butas dabar atrodo puikiai ir galbūt netgi su naujais baldais. Po kiek laiko reiks daryti remontą, jei norėsit atsinaujinti? Po 10 metų? Jei turit mažų vaikų arba žadat jų turėti, dalinkit šį laikotarpį bent per pusę. Nenorit vaikų? Puiku, bet ar nelaikysit jokio gyvūno? Ar žaidžiat pokerį ir nei vienas iš Jūsų draugų neturi poreikio bent kartą per mėnesį aplieti sienas šampanu? ir t.t. PS: jei išsinuomoti už šią sumą galit daug geresnį butą, klausimas, kurių galų už tokią kainą pirkti prastesnį butą? Dar pamenu laikus, kai butą išsinuomoti buvo labai sudėtingą. Laikus kai vieno kambario buto nuoma kainavo virš 1000lt (čia Vilniuje). Paskaičiavus kie būtų kainavusi net brangi nuoma šiam laikotarpiui, vistiek gaunasi mažiau nei mokėti palūkanas bankui. Pasidomėkit kiek skolos atiduosit per 10 metų ir kiek sumokėsit bankui palūkanų. Šita dalis dažniausiai pamirštama. Juk butas turi puikią vertę :]

Vienareikšmiškai – pirkti niekada neverta, jei nėra stipraus argumento, kodėl reiktų. Turiu kilometrinį sąrašą priežasčių, kodėl neverta prisirišti ir tuščiai įsipareigoti. Niekas negali išpirkti laisvės. Niekas negali kompensuoti galimybės rinktis. Gal po metų norėsiu gyventi Prancūzijoj, gal iš Vilniaus kelsiuos į Klaipėdą (rimtai svarstoma tema). Gal gal gal…Šiandien tai ribojama klausimu, o ką veiksim su butu? Ar galim leisti sau išnuomoti šitą butą ir nuomotis kitą? Banko paskola nebus padengta nuoma. Vietoj klausimo „ko nori?“ atsiranda klausimas „ar gali?“. Va ko gaila labiausiai.

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

Po gana ilgo maratono po Lietuvą, turiu prisipažinti – niekur nerasi gražesnės šalies, nei numylėta, apkeliauta, apžiūrėta Lietuva. Šiemet išnaršėm Lietuvos pajūrį labai nuoširdžiai. Ventės ragas su paukščių gaudyklėmis, Neringa su žaviu smėlio pliažu, Preila su pasakiška kava ant marių kranto (kavinė į kairę nuo įvažiavimo į miestelį), Nida su kopom, Juodkrantė su Raganų kalnu, Palanga su tiltu į jūrą, Klaipėda su atsigaunančiu kruizinių laivų terminalu, Šventoji… Čia tik dalelė gražios šalies, kurioje žmonės pradėjo masiškai tukti.

Pati tikrai nesu grožio etalonas. Kita vertus masės indeksą nuolatos stebiu. Jau beveik pusę metų nebevalgau mėsos. Negaliu valgyti ir tiek. Buvo skanu, o dabar jau nebe… Žodžiu, galiu pasakyti kuriose dešrelėse yra mėsos, o kuriose ne. Tik pastarasias galiu valgyti :D Skonis kiek primena čiužinį… bet ką darysi. Lietuvoj striuka su maistu kavinėse, ypač kaimo vietovėse. Žuvis šiaip man nelabai, tai likusi pasiūla – labai neaiškios išvaizdos salotos ir/ arba bulvytės fri. Žodžiu, savaitę maitinantis tik kava su pienu ir pieniškomis dešrelėmis be mėsos (valio, maisto pakaitalams),  pradedi stebeilytis į aplinkinius, kodėl jie viską kemša sau į burną.

Tai štai. Sėdžiu pajūryje ir suprantu, kad visos merginos-manekenės dingo. Jų kelios liko, tačiau dauguma atostogaujančių prie Lietuvos jūros yra apkūnios merginos ir moterys. Ir ne tos, kur šiek tiek apvalainos ir tiek :) Maža, kas kam gražu. Studentės juokaudavom, kad bernai ne šunys, į kaulus nežiūri. Kaip ten yra iš tikrųjų, istorija nutyli. Bet tos merginos iš pajūrio, jos tokios amerikietiškos. Kur ne pilvas užaugęs, o kūnas ištysta ir tampa liuliuojančiu balionu. Tada pradėjau ir gatvėse akį atidžiau užmesti.  Gal tai tapo norma? Tik aukštose pareigose mažai apkūnių moterų, bet kitur… Jų apstu.

Žodžiu, užrišau su visokiom bulvytėm Fri ir panašiu maistu :] Su vyru po 19val nevalgom (vyras savo noru, aš jam tokiais klausimais įtakos nepadaryčiau :D ). Plusas – mus dabar labai patogu kviesti į svečius :]

PS: jei kas norit mažiau suvalgyti, bet prastai gaunasi, tai siūlau eiti bandelių į Minsko IKI Vilniuje (atitikmenų manau visur rasit). Čia bandelės sudėtos labai žemai į lentynas, todėl turi pasilenkti, kad paimtum/ išsirinktum. Nueinu. Pasižiūriu į milžiniškus moteriškių užpakalius ir nusprendžiu – tai ne man. Tas pats saldumynų skyriuje arba cukrainėse. Ne į lentynas reikia žiūrėti, į pirkėjus. Nėra geresnės dietos. Čia šiaip gyvenimo smulkmenos, kurios padeda išgyventi :D

Ar nėra buvę tokio jausmo, kad klausimas aiškus, bet niekur nėra atsakymo? Ir staiga gyvenimas susidėlioja taip, kad būtent tuomet, kai aiškiausiai suvoki, ko nežinai, atrandi atsakymą? Gal atrandi pats. Gal susipažįsti su žmogum, kuris pateikia atsakymą. Tiesiog, po ilgų ieškojimų atrandi. Svarbu, nesėdėti užsidarius.

O kartais būna, leki leki ir esi priverstas stipriai pakeisti savo aplinką. Tiesiog, visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom (tarkim būdamas darboholiku, netenki darbo…). Tai, ką turėjai, prarandi. Atrandi visiškai naują. Turi visą savo kasdienybę susidėlioti naujai. Oi, kaip iš tikrųjų žmonės nenori keistis… Ateina momentas kai gali naujai pažvelgti į savo ansktesnes galimybes, įvertinti pasiekimus. Gali vakar dienos motyvus ir tikslus palyginti su tuo, ką gali šiandien, ko norisi šiandien. Ankstesni siekiai atrodo visiškai kitokie. Sustojimas suteikia galimybę išsikelti naujus tikslus. Ne visada toks virsmas yra malonus, tačiau tai visada yra stipri patirtis, brandinanti asmenybę. (PS: dar mokykloj sakė, geriau nevartoti „visada/niekada“… per stipru ).

Lėkiau lėkiau. Sustojau. Pastovėjau. Ir akys atsivėrė. Gal reikia iš naujo vienuolio istoriją perskaityt? Išsimiegot per penkias-šešias valandas išmokau (čia vienas iš penkių gyvenimo tikslų, ir D.Mockus taip gali, ir Napaleonas galėjo ), gal galima pasiekti dar daugiau?

Skaitau beveik kasdien naujienas, žiūriu žinias bent per vieną TV kanalą, perverčiu blogus , kartais net randu laiko knygoms (gaila, kad tiek ne daug). Tuščia. Mintys, idėjos kyla, tačiau jomis nesinori dalintis. Gal tai tik etapas? O gal tiesiog sugriuvo rutina, kurioje blogo rašymas buvo gardus kaip rytinė kava?

PS: po kiekvieno įrašo sulaukiu pažįstamų reakcijos. Visus raminu – nesugalvojau keisti vyro, nesugalvojau tapti budiste ar etc, aš sveika kaip niekada, vis dar dirbu ten pat. Tik į gyvenimą sugrįžo įdomūs laikai :]

Po paskutinių poros savaičių diskusijų apie žmogaus teises, katalikybę ir tradicinę šeimą bei lietuvių tautos kultūrą, kilo įvairiausių minčių. Žmogus yra socialus. Net ir vienuoliams reikalinga bendruomenė, kurioje žmogus suvoktų save kaip narį. Nesugebėjimas pritapti bendruomenėje reiškia individo pasitraukimą iš bendruomenės arba tapimą atstumtuoju. Kiekviena bendruomenė turi tam tikras gyvensenos taisykles. Kuo griežtesnės taisyklės, tuo didesnė tikimybė išlikti. Kita vertus atsiradus naujam stipriam lyderiui su kitomis vertybėmis, tokia bendruomenė arba skils, arba pasikeis. Vadinasi, bendruomenė privalo keistis, bet tik tiek, kiek būtina, kad neskiltų.

Paimkim pavyzdžiu žydų bendruomenę. Tai tauta, kuri ilgą laiką neturėjo net savo valstybės, bet iki šiol išsaugojo kultūrą, religiją. Islamas kaip kultūra ypatingai stiprus. Tiesa, ši bendruomenė nėra uždara. Žydu netapsi vien panorėjęs, reikia juo gimti. Į Islamą galima atsiversti. Čigonai – klajoklių tauta (dabar jau sėslių klajoklių). Pavyzdžių daug.

Žinoma, kiekviena bendruomenė, kultūra per laiką keičiasi. Bendruomenė prisitaiko prie naujų sąlygų. Čia ir iškyla dilema. Kas svarbiau: žmogaus teisės ar bendruomenės išlikimas? Jei aukščiau yra žmogaus teisės, tuomet kiekvienas esam laisvas tol, kol neapribojam kito žmogaus laisvių. Tai reiškia – kalbu, ką noriu, tikiu, ką noriu, miegu, su kuo noriu ir t.t., įstatymo ribose. Jei aukščiau yra bendruomenė, tuomet žmogaus teisės labai greitai bus pamintos, jei tik šios prieštarauja nusistovėjusiai bendruomenės gyvenimo tvarkai.

Pati asmeniškai esu kraštutinė liberalė. Man atrodo, kad turėtų būti leidžiama viskas, bet ieškoma kaip proteguoti vertybes. Pavyzdžiui, leisti daryti abortus, bet pasistengti, kad jų nereiktų daryti. Legalizuoti prostituciją, bet pasistengti, kad nebūtų paklausos (įdomu, kaip realizuoti?). Problema, jog šiuo atveju bendruomenė, kaip vienetas, tampa labai silpna. Ryšiai tarp žmonių šioje bendruomenėje susilpnėja, nes tradicijos nyksta. Jei gyvenam kaip norim, tuomet per Kūčias galima valgyti mėsą. Palaipsniui tradicijos tiesiog sunyks. O pradėjus nykti tradicijoms visada atsiras radikalų, kurie bet kokia kaina stengsis neleisti bendruomenei keistis. Tai ciklas, kuris išsaugo bendruomenę kaip vienetą ir permainų šalininkai yra arba palaužiami, arba jie atskyla ir sukuria naują bendruomenę.

Kaip atrodo  lietuvių tauta kaip bendruomenė? Manau labai stipriai :] Iš vienos pusės tautiškiausiu Lietuvos miestu save vadinantis Kaunas visa gerkle plyšauja rusiškomis dainomis, iš kitos radikalai per kovo 11-osios eisenas kiekvienas metais šaukia: „Lietuva lietuviams“.  Štai kalbininkas A.Smetona teigia, kad lietuvių kalba labai gaji ir nė nemano išnykti ar silpnėti. Ir aš esu tikra, kad mes išliksim tiesiog iš principo, net jei visi emigruosim (būtinai, kas nors liks Lietuvoj, vien dėl to, kad visi išvažiuoja :] ). Dar Gediminas susikvietė amatininkus iš viso pasaulio, Vytautas parsivežė totorius, buvo ir švedai pas mus, ir bajorija lenkėjo, kiek galėjo. Rusai irgi stengėsi savo pėdsaką Lietuvoje palikti. Ir kas nutiko? Pora lietuvių kartų puikiai kalba rusiškai, tačiau jaunimas jau nebe (jaunimas čia iki kokių 24metų…; jaunimas apie 30 – dar moka :]) . Turim mini kurortą Trakus, kur vietiniai iš savo paveldo versliuką suka. Šaunuoliai. Ir prie viso to dar esam ganėtinai tolerantiška tauta, bet tik tol, kol mums nesako atvirkščiai. Manau, kad kone kiekvienas lietuvis, išgirdęs, kad daro, ką blogai, piestų stos prieš. Visur yra nukrypimų nuo normos ir žmonės mano galį paaiškinti kaip kam atrodyti ar ką jie galvoja apie kitos spalvos, kultūros žmogų…, bet taip yra net ir senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse.  Kodėl manau, kad tolerantiška? Nes svarbiausius postus valstybės valdyme užima moterys: prezidentė, krašto apsaugos ministrė, finansų ministrė. Kai buvo prezidento rinkimai, net iš skeptikų, kurie nuolatos aiškina „boba yra boba“ (jokių aliuzijų į A.Valinską), negirdėjau jokių replikų ryšio tarp lyties ir sugebėjimų tema (čia gal tik man taip pasisekė?). Štai tada ir supratau, kad diskriminacija LT šiek kitokia. Pvz.: vadovas gali nuolatos aiškinti, kad moterys nieko nesupranta, bet tarpinės grandies vadovėmis paskirti būtent moteris. Kaip ir su gėjų paradu… Dažnas atsakymas: tegu daro, ką nori, tik manęs neliečia.

Reziumė: yra du keliai. Pirmas pasirinkti, kas mums svarbiau ir judėti šia kryptimi. Arba nesirinkti nieko ir plaukti pasroviui. Jei pasirinksim, bent žinosim, kur einam. Jei plauksim pasroviui, bet kas stipresnis gali srovę sukti taip, kaip jam reikia. Ir čia jau filosofinis klausimas, kas geriau ir ką pasirinkti. Gero pamastymo savaitgaliui :]

PS: nebandykit man pripaišyti antisemitizmo ar netolerancijos kitoms kultūroms. Aš liberalė ir gerbiu žmogų arba ne už tai koks jis yra nepriklausomai nuo odos spalvos, tautybės, amžiaus, svorio ar batų dydžio :]

PS2: visiškai nenoriu pasakyti, kad žydai, musulmonai ir čigonai yra kitokie arba yra vienodi. Šios kultūros turi panašių savybių siekiant išsaugoti savo tradicijas ir kartu kiekviena yra labai savita.

PS3: su visa pagarba Kaunui, pereikit per Laisvės alėją. Ten tikrai skamba rusiška muzika. Šiemet dar nebuvau, bet pernai – skambėjo :]

PS4: jei radot dar prie ko prisikabinti, tai geriau išsakykit savo nuomonę, o ne ieškokit priekabių. Su šypsena gyvent smagiau :]

Islandai britams: „Tai sakot, turim grąžinti D.Britanijos indėlininkams pinigus už mūsų bankrutavusius bankus? Sakot, vetuosit mūsų stojimą į Europos Sąjungą, jei negrąžinsim? Ok, per ateinančius porą metų skrydžių iš Didžiosios Britanijos daugiau nebebus :]

Jau anksčiau užsiminiau apie sistemos apribojimus. Kuo jų daugiau, tuo daugiau galimybių apeiti sistemą. Netikit? Jei reguliuojama, kad visi negalėtų veikti kaip kas išmano vienodomis sąlygomis, tuomet atveriamos galimybės išnaudoti sistemą, kas kažkam gali pasirodyti neetiška.

Pvz.: jei įmonė gali gauti mokesčių lengvatas už tai, kad joje dirba tam tikras skaičius neįgaliųjų tam tikrą laiką. Ar etiška vardan mokesčių įdarbinti neįgaliuosius? Pati manau, kad labai gerai įdarbinti (realiai, o ne fiktyviai) neįgaliuosius, net jei tikslas yra susimažinti mokesčius. Gal tai ir neetiška, kad naudojamasi žmogaus negalia, kita vertus neįgalus žmogus, kuriam dažnai daug sudėtingiau įsidarbinti nei sveikam, gauna galimybę užsidirbti, kartu ir tobulėti. Todėl man tai atrodo labai į naudą abiems pusėms :]

Mamų pašalpos (ir vėl tas pats per tą patį). Jei dedami apribojimai: negalima užsidirbti papildomai, gauna kažkokį procentą nuo atlyginimo ir t.t, tuomet sukuriama sistema su „kabliukais“, kurie pasako kaip šią sistemą įveikti. Pavyzdžiui, pasididinti atlyginimą, kad gauti didesnę išmoką. Kaip nors „susiveikti“ dvynukus (nežinau ar techniškai įmonoma :] ), kad gauti dvigubą išmoka. O jei valstybė nieko nemokėtų? Tiesiog dabar sumokama mokesčio dalis būtų skirta draudimui pirkti realioje draudimo kompanijoje. Kaip Kasko automobiliui, kaip turto ir pastatų draudimas… Draudimo suma yra fiksuojama priklausomai nuo įmokos dydžio (šiuo atveju „turto vertė“ – būsimas kūdikis- neįtakoja draudimo sumos) ir būtų ramu. Draudimo kompanija siūlo savo produktą ir arba jį perki, arba ne. Jokių apgaudinėjimų, jokių sistemos apėjimų, nes sistemos nėra…

Lygiai kaip ir su darbo kodeksu. Gal ir gerai kuomet nustatytas minimalus darbo užmokestis. Bet gal geriau 300Lt negu nieko? Dabar darbdaviai linkę sudaryti tik terminuotas darbo sutartis, kad ateityje būtų paprasčiau atsisakyti darbuotojo paslaugų. Žinoma pirmiausia tam, kad nereiktų mokėti išeitinių. Nepulkit šaukti, kad darbdavys kraujasiurbys… Jeid darbuotojas būtų toks nepralenkiamas ir tiek daug uždirbtų įmonei, niekas nebandytų atsisakyti jo paslaugų. Ir vėl sistema su daug apribojimų, vadinasi apribojimuose yra ir sprendimas kaip juos išnaudoti savo tikslams.

Išvada: ant sistemos apribojimų pyksta tik tie, kurie nemoka jų išnaudoti savo tikslams.

Mažiau apribojimų, daugiau galimybių. Skanaus :]

Žiūrėjau filmą apie Antarktidą. Labai gražus filmas. Kaip suprantu, jame norėta papasakoti apie žmones-menininkus, kurie tyrinėja ir rūpinasi gamta. Kita vertus kyla klausimas, kokia žinojimo kaina? Ar visada mūsų žinojimas yra vertas kitų nerimo ir diskomforto?

Vienoje iš filmo scenų, mokslininkai užmauna žindančiai ruonei ant galvos maišą, kad ši nesipriešintų, ir paima jos pieno mėginį. Paskui maišas nuimamas ir toliau seka mokslininkų komentaras: gyvūnams tai nesukelia streso, po kelių minučių ruoniukas ir vėl pradės žysti. Bet ar tikrai?

Kas bent šiek tiek žino apie nanotechnologijas, supranta, kad bet koks temperatūros svyravimas net labai nežymus, gali sutrikdyti gamybos procesą. Atitinkamai vibracija ar kiti trikdžiai. Net kai buvo statomi valdovų rūmai, kuriems labai toli iki nanotechnologijų, Vilniuje, buvo užsakytas tyrimas – ar Arkikatedros pastato sienos trūkis neplatėja. Buvo bijoma, kad statybų keliama vibracija tiesiogiai daro įtaką Arkikatedros pastato stabilumui. O Antarktidoje (epizodas iš filmo), sprogdinamos eketės, kad būtų galima panerti į vandenį po ledų, dugnui tyrinėti. Ar tikrai žinom kokios pasekmės? Gal verta pasidomėti chaoso teorija (kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji), kuri teigia, kad vienam pasaulio krašte drugeliui mostelėjus sparnais, kitam krašte kyla cunamis?

Juk realiai nežinom, kokios mūsų tyrinėjimų pasekmės. Ir galbūt, jei nesikištumėm, gamta pati susitvarkytų? Neseniai per Discovery kanalą žiūrėjau laidą apie Čekijos gamtos draustinį, per kurį praūžė uraganas. Jis išlaužė labai didelį plotą miško. Ir čekai dabar tyrinėja ar žmogaus įsikišimas padeda atželtinti sveikesnį mišką. Tyrimo rezultatas – jei žmogus nesikiša ir palieka išlaužytus medžius, nepriklausomai nuo to, kad jie tuojau pat užpuolami kenkėjų, neliestuose plotuose miškas atauga greičiau ir yra sveikesnis, nei tas plotas, kurį prižiūrėjo žmogus (išvežė išlaužytą medieną, purškė medžius nuo kenkėjų, atsodino mišką ir pan).

Žemės dienos proga organizuojamos akcijos – išjunk elektros prietaisus. Bėda, kad niekas neprideda: buto apšiltinimui nesugalvok užsidegti židinio, nedegink žvakių. Elektros energijos gamyba yra viena iš mažiausiai teršiančių aplinką (pasaulyje vyrauja atominės elektrinės). Man labiau priimtinas požiūris pirmiau pasverti ar yra nauda, o tik tada strimgalviais rėkti, jog naudinga. Juk kiek pamenu, labiausiai anglies dioksidu teršia ne automobiliai ir ne elektrinės, o galvijai (jei reikia įrodymo pabandykit pagooglinti: world warming and cattle). Jei žmonės mažiau judėtų ir mažiau eikvotų energijos, jiems reiktų mažiau valgyti ir dėl to būtų auginama mažiau galvijų. Vadinasi bet koks pasivaikščiojimas kenkia gamtai. Geriau sėsti į automobilį, kad tik suvartotum mažiau energijos. Ar visada žinom, ką darom? Kiek laiko matuojami ledynų tirpsmas ir vandenyno lygis? 30 metų?50 metų? Ar planetos atžvilgiu jau galima teigti, kad apie ją kažką žinom? Nesiūlau mėtyti šiukšlių pro langą. Tiesiog, gal ne visada žinom geriausią atsakymą? Gal nevisada matom geriausią pasirinkimą problemai spręsti?

Kiekvienais metais svarstoma, ar reikia tvarkyti paplūdimį? Ar reikia pilti smėlį Nerijoje? Ar reikia statyti užtvarus, kad pakeisti sroves ir jūra nebeišplautų smėlio?.. Juk mes kišamės į gamtos reikalus. Stengiamės užkonservuoti gamtą, kad ji būtų mums patogi, o ne tokia, kokia jai norisi būti. Šiuo atveju erozija yra natūralus gamtos procesas.

Kuo daugiau sistema turi apribojimų, tuo lengviau ją apeiti. Kodėl? Nes kiekvienas apribojimas parodo erdvę, kurioje galima veikti. Norit patikrinti? Pasiūlykit žmogui praleisti savaitgalį kartu ir į klausimą „Ką veiksime?“ pabandykit atsakyti dvejopai. Galim veikti bet ką. Kompanjonui iš karto kyla problemą sugalvoti, ką konkrečiai veiksite (vieni tokias problemas sprendžia akimirksniu, kiti iki savaitgalio pabaigos taip ir neišsprendžia). Arba Galima rinktis tik iš dviejų dalykų: puiki švedų komedija arba koncertas. Pastaruoju atveju daug greičiau sulauksite atsakymo, ką veiksite savaitgalį :]

Kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau galimybių ir tuo daugiau skatinimo mąstyti. Geros savaitės :]

Skaitau W.Buffett’o biografiją ir radau puikų paaiškinimą, kodėl vieni rizikuoja ir laimi, o kiti net esant labai didelei sėkmės tikimybei nė nebando rizikuoti, nors galimi praradimai būtų labai menki. Nepažodžiui verčiu iš anglų kalbos:

„Kartais problema slypi tiksle. Vieni nori uždirbti, o kiti neprarasti.“

Viskas paprasta, kai žinai, ko nori :]

Po pakalbio su generaliniu prokuroru, prezidentė per savo spaudos atstovą paskelbė, kad ją tenkina prokuratūros darbas. Vėliau vyko spaudos konferencija su generaliniu prokuroru. Cituoju.

Žurnalistė: Ar dabar jaučiatės stipriau?

A.Valantinas: Aš tai niekada silpnai nesijaučiu :]

Vienoj diskusijoj nuskambėjo auksinė frazė:
„Jei tai daro bet kas kitas, tai yra normalu, bet jei tai daro rusai – tai jau blogai.“
TAI – bet kokia veikla. Pvz.: tautinių mokyklų kūrimas. Jei tai daro lenkai – įprasta, bet jei tai daro rusai, tai jau pavojus :] Netikit? Paklauskit latvių Latvijoj. Juk abiejų tautinių mokyklų tikslas tas pats – išsaugoti tautiškumą. Jei uždraudžia pieno importą į Rusiją, tai negali būti, kad piene iš tikrųjų yra per daug antibiotikų, tai – politika. Jei lietuviai kuria Londone tautines įmones, kuriose absoliuti dauguma darbuotojų yra iš Lietuvos – tai parama saviems, jei tai daro rusai – noras užvaldyti pasaulį.

Nekaltinkit prorusiškumu. Laikausi nuomonės, kad geriausias kovos būdas yra išvengti kovos gaunant , ko nori. Kovoti dėl garbės – neverta, geriau išlikti garbingu :]

Apie ką kalbu? Apie D.Grybauskaitės sprendimą pasikviesti Rusijos vadovą į Lietuvą 20-osioms nepriklausomos valstybės atkūrimo metinėms. Kaip Rusijai išsisukti neutraliai – neįsivaidzuoju. Bet koks sprendimas, kurį Rusija priims, turės dvigubą prasmę. Tai ne tik kvietimo priėmimas / atmetimas. Tai Lietuvos (ne)pripažinimas :] Rusija nuolatos kartoja, kad nereikia perrašynėti istorijos, kad nereikia Tarybų sąjungos painioti su Rusijos Federacija. Tai štai – puikus išbandymas Rusijai. Neatsakys į kvietimą – vadinasi susipyks. Atsisakys atvykti – vadinasi garsiai pripažins, kad Lietuvos nepripažįsta. Atvyks – garsiai pasakys, taip okupacija buvo :] Galima bandyti išsisukt, kad ne Rusijos. Juk, tiesa sakant, Tarybų sąjunga ir Rusijos federacija iš tikrųjų yra skirtingos valstybės :]

Vardan šventos ramybės ir puikios metų pradžios – geriau tegu atvyksta :] Tai tikrai būtų daugiau atsiprašymas (manau, rusai to niekada nepripažins :] ) sausio 13 dienos dalyviams, nei nepagarba.

Sėkmės :]

Diskusija labai sena, bet vėl užkliuvo beieškant vaikams dovanų. Su vaikais viskas gerai, net ir su šventėmis viskas gerai. Gal tik sniego trūksta. Bet tai smulkmenos. Einu per žaislų parduotuves ir silpna darosi. Berniukams skirtų žaislų skyriuose – viskas tvarkoje. Jie gali būti ir šnipais, ir dantistais, ir staliais… kalnai konstruktorių, elektriniai traukiniai ir per nuotolį valdomi malūnsparniai, loginiai žaidimai… O mergaitės?

Nesu prieš princeses ar plastmasinius deimantus (kam jie reikalingi???), bet gal vis dėl to galima kurti ir didesnį pasirinkimą? Amerika geria apelsinų sultis pusryčiams ne dėl to, kad jos ypatingos, kad jose itin gausu vitaminų… tai rinkodara. Lygiai tas pats, kaip vienkartinių indų imperija ir sukurtas mikrobų baubas. Kas yra Kalėdų senis raudonu kostiumu? Tai Coca cola simbolis. Pepsis šią kovą pralaimėjo.

Tai kam reikalingi 3 metų mergaitei plastmasiniai deimantai? Būti gražiai? Išmokti džiaugtis šlamštu? Užaugus džiaugtis Svarovskio kristalais? Tiems, kas mano, jog tai kažkas super, siūlau pasidomėti jų istorija nuo pat pradžių. Sužinoti kuo  stiklas  skiriasi nuo stiklo su pavadinimu :] (pagarba žmonėms, kurie iš nieko sugebėjo sukurti kultą ir iš to labai gerai uždirba. ) Manot, kad gamta/ Dievas/ likimas/ etc sukūrė moterį būti gražia? Turiu nuvilti. Gamtoje vos kelios rūšys, kurių patelės yra dailesnės už patinus. Gamtoje puošiasi vyrai (liūtai, gaidžiai, gupijų patinėliai, antinai ir beveik visi kiti gyvūnų patinai), nes jie suinteresuoti patikti. Patelėms nėra prasmės. Jei netikit, tai pastebėkit balandžius. Patinėlis eina iš proto, kad įsiteiktų patelei, dažniausiai jie net keli vienu metu konkuruoja dėl jos… Tai vadinama natūralia atranka. Jos (patelės) susitiko, susitvarkė ir išvarė patinėlį arba liko kartu su juo šiam sezonui. Vorės našlės išvis suėda patinėlį po poravimosi. Nesakau, kad tai gerai, tiesiog taip yra. Nežinau koks procentas gyvūnų išlieka poromis ilgiau nei vienam sezonui ar bent vienam sezonui (pvz.: gulbės poruojasi visam gyvenimui ir likęs vienas iš poros dažniausiai miršta, nes nebesimaitina), tačiau dauguma gyvūnų mėgaujasi sezoniniu poravimusi, kuomet pora egzistuoja kol „daromas reikalas“, paskui patelė lieka viena. Taip patogiau :] Tai užtikrina, kad palikuonims per kiekvieną poravimosi sezoną bus galima pasirinkti stipriausią tėvą. Rūšis turės didesnį išlikimo potencialą. Žmogaus vaikas labai ilgai yra priklausomas nuo tėvų, todėl siekiant išlikti kaip rūšiai, tiesiog naudinga ilgą laiką būti kartu. Kita vertus tai jau irgi keičiasi, bet čia jau kita istorija. Jei kam idomu, verta paskaityti knygą Desmond Morris „Plikoji žmogbeždžionė“. Ten puikiai nagrinėjama tema, kaip turėjo pasikeisti žmogbeždžionė, kad susidėliotų (ne)patogų gyvenimą, kokį turi šiandien. Tiek, kad XXa. antra pusė gerokai pakeitė situaciją moterų ir vyrų profesinėje konkurencijos aplinkoje. Knyga sakyčiau yra apie ankstesnį laikotarpį. Pasidomėkit socialogija kaip grupių elgsena. Mokslas atranda nerealių dėsningumų mūsų elgsenoje, kuri yra daug paprastesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Grįžkim prie žaislų. Neverta gilintis į skandinavių feminizmą. Asmeniškai manau, kad jos gerokai perlenkė lazdą. Kita vertus, atvirkščias kraštutinumas – mergaitė, užauginta tarp plastmasinių deimantų kitčo ir W.Disnėjaus pasakų „susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai“. Ar ji gali norėti, ko nors kito nei turtingo vyro?  Ji net nesupažindinama su kitokiomis vertybėmis, kitomis galimybėmis. Šeima yra gerai, maisto gaminimas yra gerai, bet turi būti pasirinkimo laisvė. Galimybė tapti ekonomiste, programuotoja, architekte…. Gyvenime yra daug daugiau dalykų nei turtingas vyras, virtuvė ir veidrodis. Tiems, kurie pasakoja pasakas apie tai, kad moteris sukurta būti motina, siūlau pasidomėti pogimdymine depresija … Jei moterys turi įgimtą motinystės pašaukimą, kodėl šitiek kūdikių yra nužudoma? Paliekama be globos? Šiaip sau? Kodėl šitiek moterų kovoja už abortų legalizavimą?

Praėjusią savaitę su taksistu diskutavom apie turizmą. Jis mano, kad dauguma jo užsieniečių klientų atvažiuoja į Lietuvą kaip pigaus sekso šalį. Pripažinkim, nebūtų pasiūlos, nebūtų paklausos. Visi žinom, ko važiuojama į Amsterdamą ir ko į Turkiją.

Dėl šventos ramybės. Juk Kalėdos. Leiskit savo dukroms būti ne tik Barbėmis, gydytojomis ir namų šeimininkėmis :]

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau. Skaityti toliau.

Ištrauka iš seno gero filmo „Pagauk mane, jei gali“ (EN „Catch me if You can“):

„Du maži peliukai įkrito į grietinės kibirą. Pirmas peliukas greitai pasidavė ir nuskendo.  O antrasis peliukas nepasidavė ir taip stipriai įrėsi letenėlėmis, kad suplakė grietinę į sviestą ir išlipo iš kibiro.“

Kuris peliukas esi Tu?

Vakar buvau puikioj parodoj, labai siūlau užsukti ir Jums. Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu vyksta trys parodos. Jos chronologiškai pateiktos, todėl labai padeda įsijausti į kontekstą. Kadangi galerijoje buvau pirmą kartą, tai kiek sunku buvo suprasti, kur eiti. Būtų naudinga pridėlioti rodyklių, bet galerijos naujumas, modernas ir savotiškas „šaltumas“  irgi kruia tam tikrą kontekstą. Man patiko.

Trumpai apie ekspozicijas:

3-5 nuotraukos (Vilniaus sidabro atspaudai). Gal be meninio išsilavinimo sunku suprasti… Bet gal tik man :]

Bet kita dalis… Likom sužavėti. Pasirodo LT autoriai jau kokiais 1960 metais tokius modernus išdarinėjo, ką MTV savo animacijoj tik apie 2000 metus pradėjo naudoti. Iš tikrųjų reikia savo akimis pamatyti. Aprašyme radau, kad vyksta M.K.Čiurlionio paroda. Praktikoj radom, vos kelis jo darbus, bet labai daug kitų autorių įspūdingų darbų. Daug litografijos ir ofortų, medžio raižinių (kas labiau domisi grafika). Buvo ir tapybos darbai. Skluptūra. Sužavėjo sovietinis realizmas su rūsčiais traktorininkais :] D.Narkevičiaus batai „Per ilgai ant pakilos“.

Kas prajuokino? Šaltojo karo modernizmas. Vyresnieji gal atsimins „Likimo ironija arba po pirties“ (rus. Ирония судьбы, или С лёгким паром!). Ten įžangoje pasakoja apie Čeriomuškų kaimą. Kaip jis buvo nugriautas ir vietoj jo pastatytas gyvenamasis kvartalas (Maskva), o tada kiekviename socialistiniame mieste buvo pradėta statyti po tokį rajoną, kuriame būtų tokie patys namai, su tokios pačios spalvos laiptinėmis… ir pasaka be galo apie gražų rytojų. Tai NDG yra demonstruojamas reklaminis klipas šito rajono statyboms. Vien dėl šito verta nueiti į parodą.  Nežinau, ar vaikams būtų įdomu, bet paaugliai jau tikrai ras įdomių niuansų ypač Sovietinio bloko ir Amerikos „absurdų“ Šaltojo karo dailėje. Ir vieni, ir kiti gerokai persistengė.

Skanaus :]

Visi žino taisyklę – kuo stipriau rizikuoji, tuo daugiau gali išlošti ir, žinoma, tuo stipriau gali pralošti. Kuo didesnė amplitudė, tuo didesnis svyravimas.

Ant šių temų užvedė CNN laida apie G20 susitikimą. Pasaulio ekonomistai, teoretikai ir praktikai, svarsto apie galimybę apriboti finansinių operacijų/ institucijų riziką ir atitinkamai sumažinti ateities krizių tikimybę. Realiai užkrauti papildomą mokestį galutiniam vartotojui, kad krizės atveju finansinė institucija turėtų fondą, kurio lėšomis būtų gelbėjama nuo bankroto. Iš vienos pusės labai gražu, apsaugosim pasaulį nuo tokių krizių kaip einamoji ar dar didesnių. Kita vertus, lazda turi du galus. Jei sukuriam apribojimą saugumui, vadinasi sumažinam ir sėkmės galimybę.

Tai labai svarbu – visada palaikau įstatymą, jo laužyti nevalia. Jei įstatymas yra netinkamas, jį reikia keisti, tačiau visada privalu jo laikytis. Bet išnaudoti įstatyminę bazę savo naudai yra kiekvieno mūsų teisė. Įstatymai sukurti kiekvieną mūsų apsaugoti, vadinasi ir apriboti nuo galimo kenkimo kitam asmeniui ar sau pačiam. Atitinkamai ir  su finansine veikla. Jei sukuriam sistemą, kuri neleidžia prarasti visko, vadinasi ši sistema nebeleis ir laimėti itin dideliu procentu.

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vadinasi tas, kas norės pasiekti savo tikslą, išnaudos visas suteikiamas sistemos galimybes, o pasyvus dalyvis net nepasinaudos tiesioginėmis teisėmis. Vadinasi ir vėl mažiau rizikuojantis gaus mažiau, tuomet kam kuriama sistema? apriboti aktyvių lošėjų galimybes? Pernai Islandija nukentėjo bene labiausiai. Neturiu žinių kaip jiems sekasi šiandien (dar tiesiog nebuvo progos ar noro pasidomėti), bet ar tikrai naujai sukurta sistema nesukurs tokios pačios situacijos tik dar agresyvesnės?

Draugai šią vasarą keliavo po Kroatijos kurortus ir pasakojo tokią istoriją. Vienam iš Kroatijos gamtos parkų yra labai daug krioklių ir vandens telkinių,  atitinkamai ir labai daug tiltelių. Pagal draustinio taisykles yra draudžiama nulipti nuo tiltelių ar takų, draudžiama merkti rankas (ar etc) į vandenį. Kol tilteliai turėjo turėklus, į vandenį nuolatos įkrisdavo labai daug turistų, nes nuolatos buvo remiamasi į turėklus. Pastarieji lūždavo ir turistai įkrisdavo į vandenį. Kadangi tilteliai pastatyti per negilius upelius, buvo nuspręsta nuo visų tiltų nuimti turėklus, nes jų išlaikymas / priežiūra buvo per brangūs. Ką Jūs manot? Turistai nustojo kristi į vandenį, nes jie pradėjo patys saugotis.

Ar ne tame bėda, kad tiek stengiamės apsaugoti, jog nebeleidžiam galvoti savo galva?

Sveikinimai Berlyno sienos griūties dvidešimtmečio proga. Baisu vien nuo minties, kad taip buvo, kad siena stovėjo, kad visa Europa buvo padalinta. Kaip kas nors galėjo sugalvoti, kad yra tiek svarbus, jog gali nuspręsti kito žmogaus gyvenimo būdą ar judėjimo laisvę? Linkiu daugiau pasitikėjimo kitu, tikėjimo, kad žmogus pats sugebės pasirinkti teisingai, pats žinos, ko nori ir pats sugebės pasirinkti savo vertybes.

Kaip sako Bono, mes visi viena didelė šeima.

Linkėjimai :]

Skamba taip: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios“. Kaip tai pritaikoma demokratijai? Demokratija leidžia rinktis (su tam tikrais apribojimais), tačiau reikalauja ir atsakomybės už savo pasirinkimą. Juk nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia :]

Manau, kad viena didžiausių demokratijos problemų, jog visuomenė neakcentuoja pareigos. Totalitariniai režimai reikalauja atiduoti pareigą tėvynei, partijai ar dar kam nors, o demokratija leidžia rinktis. Šiuo atveju atsiranda problema – teisėmis naudotis noriu, tačiau būti atsakingu – ne.

Man pačiai demokratija labai patinka, nes kiekvienu pasirinkimu prisiimu atsakomybę. Yra dalykų, ko neįmanoma rinktis, tačiau tai daro stiprią įtaką gyvenimo būdui, pvz.: lytis, ūgis, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo valdome ir renkamės patys, dėl to viskas lengvai pasiekiama, jei žinai, ko nori.

Kur lenkiu? Sunkiausia prisipažinti klydus. Taip nesinori pasirinkti ir pačiam suvokti, jog šis pasirinkimas buvo klaidingas. Galima bandyti apkaltinti kitą… tačiau pabudus sąžinei vistiek bent pačiam sau teks prisipažinti.

Pirmadinio proga (atostogauju, leidžiu prabangą keltis tik 9val.) palinkėjimas prie kavos puodelio: „Už veiksmingus pasirinkimus, priartinančius prie tikslo pasiekimo. Savo tikslo.“ Geros savaitės :]

Ir vėl W.Buffett’as pasirodo visam gražume (skaityti vz.lt).  Labai dažnai, užsiminus apie Warren’ą, išgirstu atsakymą – tai senas šykštuolis su 100$ kostiumu ir 10$ batais. Kiek kainuoja jo kostiumas – nežinau. Nelabai man ir įdomu, jo kostiumo tikrai nenešiosiu.

Mane žavi tai, kad šis „šykštuolis“ nuolatos aukoja, kuria darbo vietas ir būdamas aštuoniasdešimt kelių metų yra aktyvus ir labai daug uždirbantis.  Reiktų patikrinti kiek metų iš eilės jis yra antroj-pirmoj turtingiausių žmonių dešimtuko vietose… Jei jo amžiaus būčiau nors pusę tiek nuovoki (nesvarbu sritis, svarbu veiklos aktyvumas), tai būtų puikus pasiekimas :]