Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti – juk aplinka bando įteigti būtent tai. Toliau skaitykite DirbuSau.

Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys „akademikai“ visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už „akademinio pasaulio“ ribų? O žmonės, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų „zubrinti“. Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki „Turtingas vaikas – protingas Vaikas“ ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis „aukštąją“ matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?

Naujas startas – gyvenamąją vietą galima deklaruoti internetu. Gal čia jau senai taip, bet aš tik šiandien radau.  Kol kas puslapis atrodo maždaug taip (epaslaugos.lt):

„Dėmesio! Šiuo metu vykdomi naujo portalo tinkinimo darbai.
Naujajame portale galite užsisakyti gyvenamosios vietos deklaravimo bei su tuo susijusias paslaugas (atvykimo deklaracija, išvykimo deklaracija, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą).“

Idėja puiki ir  sveikintina. Žinoma portalas nebaigtas, bet tegu įsivažiuoja ir  išpopuliarėja. Sėkmės !

Skaičiau Dansu blogą apie motyvaciją, paskui CommanSence apie jos būvimą-nebūvimą ir ištikrųjų manau, kad kreivo neištiesinsi. Kodėl? Todėl kad net sovietų laikotarpis parodo, jei žmogus nori gyventi blogai, jis taip ir gyvens nepriklausomai nuo santvarkos, galimybių, rizikos… sąrašas begalinis. Bet kuriuo atveju, žmogus tikrai ras pateisinimą savo veiksmams.

Mačiau puikų filmą: Disco and Atomic War, Jaako Kilmi, 2009m Suomija, Estija. Filmas pasakoja apie Estiją devintame 20 amžiaus dešimtmetyje. Apie tai, kaip Talino gyventojai net sveikata rizikavo norėdami pasižiūrėti Suomijos televiziją. Jie gaminosi gyvsidabrio antenas, kad vaizdas būtų geresnis. Gyvsidabris labai lakus, todėl per trumpą laiką galima stipriai apsinuodyti jo garais. Filme su humoru pažvelgiama į tuos laikus. Tas ir smagiausia, kad apie absurdą realybėje kalbama su humoru. Skaityti daugiau.

Mane tokie dalykai žavi. Sėdi keturi vyrai, šnekasi. Visi protingi, daug gyvenime pasiekę ir esu įsitikinus – pasieks dar daugiau. Diskusija vyksta pilnu tempu ir niekas nešaukia. Nešaukia, nors nuomonės nesutampa. Jie tiesiog oponuoja vienas kitam. Tiesiog teigiamos emocijos :) Čia reakcija į pastabą, kad optimistiškai nerašau :]

Apsidairai. Tiek daug žmonių, kurie turi konkrečių realių idėjų kaip padėti Lietuvai šiandien. Jie turi konkretų planą ką padaryti, kad būtų šansas susitvarkyti finansus ir važiuot su šypsena toliau. Nepažodžiui, bet idėjiškai tikiuosi neiškraipyti minties.

R.Rudzkis (Dnb Nord banko vyr. analitikas): Duokim kelią smulkiam ir mikro verslui. Panaikinkim konkrečiam laikotarpiui visas licencijas, kad pvz.: mikro įmonė (2-4 darbuotojai) galėtų įsteigti parduotuvę. Panaikinkim licencijas, kad įsteigti galėtų dabar (šiandien). Įmonė būtų atsakinga už savo veiklą (juos galima tikrinti kaip bet kokią kitą įmonę dėl standartų atitinkimo), bet tiesiog ji galėtų greitai pradėti veiklą. Dabar tam reikia beveik 2 metų…

A.A.Abišala: Pjaukim visas soc.garantijas. Pjaukim stipriai ir leiskim dirbti. Pritraukim investicijas. Naikinkim Sodros mokestį nuo dividentų. Mažinkim pelno mokestį. Sumažinam darbdavio įsipareigojimus darbuotojui. Leiskim kurtis verslui ir dirbti. Leiskim dirbti mažiems.

V.Rachlevičius (žurnalo „Versus“ redaktorius) irgi palaiko „čia ir dabar“ idėją. Puikus klausimas: kaip pradėti užsienio investuotojui verslą Lietuvoje, jeigu nežinia kokia elektros kaina. Juk kalbam ne tik apie perpardavimus, bet ir gamybą…

Ketvirto dalyvio pavardės nebepamenu, nes namuose liko konspektėlis. Esmė, kad yra žmonių, kurie mąsto ir turi konkrečių idėjų. Kaip padaryti, kad jos būtų įgyvendintos? Gal nurėžti biurokratiją? Krizė – puiki proga tokiai reformai. Kiek reformų pradėta, bet nedaroma? Tiksliau daroma, kad amžinai tęstųsi?

PS: baisu, kad daraus ypatingai šališka, nes nuolatos cituoju tą pačią laidą. Ir vėl „Teisė žinoti“ . Man labai gera, kad visi keturi pašnekovai kalbėjo apie vertybes, vertybių politiką ir patys rėmėsi pagarba vienas kitam. Jie ne tik siūlė daryti, jie patys darė tai, ką sakė. Nepertraukinėjo, nešaukė, net sugebėjo priešingą nuomonę išsakyti taip, kad neįžeistų , bet paskatintų oponentą argumentuoti.

Žiūri ir mokais :]

Su kuo asociojuosi blondinė? Koks yra labiausiai paplitęs stereotipas? Ar jam ne laikas keistis?

Žiūriu sekmadienį Savaitę per LRT. Svečiuose mūsų finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė. Dvi žavios, puikiai atrodančios, mokančios argumentuotai diskutuoti… blondinės. I. Šimonytę pažystu mažai („pažįstu“ šiuo atveju tapatinu su „esu girdėjus“ arba „esu susipažinusi su veikla“), tik tiek, kiek ji eina finansų ministrės pareigas. Labai solidi, griežta, tačiau visada argumentuota. O Rūta Vainienė? Laisvosios rinkos institutą atradau dar kai R.Šimašius buvo jo prezidentas, nuo tada ir draugaujam. Rūta puikiai išmano teisinę bazę, iš atminties gali pasakyti kaip apskaičiuoti visas socialines išmokas, ji nuolatos domisi ir mokesčiais, ir jų surinkimo procentu, ir…. neišsenkantis sąrašas. Kompetencija tikrai neabejoju.

Pusvalandžiu anksčiau per žinias rodo mūsų prezidentę D.Grybauskaitę. Su visa pagarba – blondinė (kalbu tik apie plaukų spalva). Gal siužetas sudėliotas kiek kryptingai, nes po kalbos, cituoju: „jei seimui neužteks politinės valios, jos užteks man“, rodomi vaizdai, kaip per inauguraciją D.Grybauskaitė kelia Arkikatedros aikštėje vaiką ant rankų. Šiek tiek primena A.Lukašenka, bet čia gal tik mūsų sugadintai kartai, kam plius minus trisdešimt, taip atrodo :] gal…

Dar labai patiko žiūrėti kaip A.Pociui dvi moteriškės antpečius sega. A.Pocius stovi ir juokiasi (labai santūriai, bet iš akių matosi – valdosi vyrukas gerai). R.Juknevičienė ne blondinė, bet dar turi laiko susikurti naują įvaizdį….

Vyrai, atsargiai. Ne veltui, D.Grybauskaitė pirmo vizito į Skandinaviją važiavo… Prezidentės kadencija – 5 metai. Vyras juokiasi, kad po penkių metų Lietuvos kariuomenės vadas jau irgi bus moteris. Vienykitės, kol ne vėlu, ir nepasiduokit :]

PS: nieko nenorėjau įžeisti, jei kas norit, ką nors įžeidžiamo atrasti… Tiesiog, smagi įžvalga pirmadienio rytui. Geros savaitės :]

Leidau sau kelis straipsnius iš tamsios gyvenimo pusės :] Gerai, kad yra kas kumštelį į šoną ir sudrausmina – gana. Todėl manau, kad laikas taisytis. Senolių išmintis skelbia:

Kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Ko ieškosi, tą ir rasi.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kai gyvenimas užkala juodai, bėgu iš namų :] Susitinki su žmonėm, sužinai, kad jų problemos daug didesnės arba kad jie labai gerai gyvena. Ir palengvėja. Arba man ne taip blogai, arba yra kam gerai :] Kai sužinai, lengviau nuspręsti kad gana gailėt savęs ir laikas ieškot sprendimų.

Ką gero šitoj raizgalynėj matau? Matau, kad žmonėms reikia vilties, būdo kaip mažiau išleisti pinigų. Kas sugebės tai parduoti, gerai papildys savo sąskaitą. Juk nereikia mitingų prieš valdžią, reikia realaus sprendimo. Vieni nori mažinti valdininkų armijas, kiti jau ruošiasi mitinguoti, kad negalima atleisti žmonių :] Tai kas teisus? Teisus tas, kuris sugeba pasirūpinti bet kokiomis sąlygomis pats savimi.

Jei žmogus nepriklauso nuo darbdavio malonės (kiek leis uždirbti), nuo valstybės išlaikymo (pašalpos ir pan), belieka nuosavas verslas. Verslas irgi priklauso nuo pardavimų. Jei nesigauna parduot, tai kas iš to verslo. Dar yra mokesčiai, dar yra inspekcijos ir valdininkai su poperiukais :] (pastebėjot, vis reikia grįžt prie to paties). Bet kas stovi už viso šito?

Atsakomybė.

Kiekvienas prisiimdamas atsakomybę, nebetenka teisės šaukti, kad kitas uždirba daugiau, kad kitam sekasi labiau, kad kažkas nepasirūpina manim, Tavim, kaimynu. Atsakomybė reiškia nuolatinį klausimą – ar padariau viską, ką galėjau, kad gaučiau, ko noriu?

Visada gyvenime yra du pasirinkimai: žemyn ir aukštyn. Ar kada stovėjot vietoj? Nebūna vietoj ir per vidurį nebūna. Visada yra kryptis, nes judėjimas ne pirmyn, visada bus judėjimas atgal. Reliatyvumo teorija :]

Mintys kol kas padrikos, konkrečių idėjų nėra, bet tikslų ieškojimas gali būti puiki kelio į priekį pradžia.

Pasigirdus mintims apie naujas lubas motinystės išmokoms, pasipylė komentarai. Vienuose portaluose daugiau, kituose mažiau, tačiau komentarai labai įvairūs. Dalis jų – moterys šiais laikais gimdo, kad tik nedirbti ir gauti išmokas.

Labai daug komentarų skamba maždaug taip:

„Mielos mamos, vaikus gi gimdote ne del pasalpu (?), vaikus ir nuo 2 metu reikes auginti, o pinigeliu tam reikes irgi, tad nedarykite biznio is vaiku gimdymo. Kazkaip nesuviliojo manes toks biznio planas…“

„Ar tie, kurie apsimetę „mamomis“ šaukia, kad valdžia taikosi juos paleisti ubagais, iš tikrųjų mano, kad maksimali 3620 Lt. motinystės išmoka yra nepakankama? Juk ketinama mažinti ne visas motinystės išmokas, o tik nenormaliai išpūstus max. dydžius. Tai sumažintų norą „pasididinti“ atlyginimą prieš pat gimdymo atostogas, gal net netektų prasmės tuo užsiimančių UAB-ų steigimas.“

Pasirodo socializmas gyvas. Kaip puiku :] Būsima mama, kuri mokėsi, dirbo ir kėlė nuolatos savo kvalifikaciją atitinkamai užaugino savo atlyginimą, dabar daro biznį – gimdo vaikus. Klausimas, kam gimdyti (tai sukelia gana daug nepatogumų ir papildomos atsakomybės gyvenime), jei jau ir taip sugebi užsidirbti? Yra skirtumas kai tą pačią sumą skiri dviejų žmonių pragyvenimui ir kai vieno. Žodžiu, kame biznis, aš nesuprantu. Manau, kad ypač daug uždirbančios šeimos labai atidžiai skaičiuoja išlaidas ir kaip vaikelio gimimas įtakos jų pragyvenimą. Problema man tik tokia iškyla: kai moteris mokėjo mokesčius, tai mokėjo nuo visos sumos. Kai reiks gauti išmoką, pasirodo yra lubos. Net labai žemos lubos. Šaunuolė vyriausybė, moka skaičiuoti. Pagarba.

Jums nekyla klausimas, kuris žmogus labiau vertas palaikymo: tas, kuris vos suduria galą su galu ir net nebando iš tos duobės lipti lauk ar tas, kuris sukuria dabo vietas? Kažkodėl pastarasis man atrodo vertingesnis, nes jis sukuria galimybę užsidirbti ir sau, ir kitiems. Norit progresinių mokesčių? Juk NPD taikomas skirtingai. Ką daryt, jei mano pajamos jau dabar yra didesnės už nurodytą minimumą nors net nesu nėščia? Susimažinti, kad jeigu ką tautos prieše neišvadintų? Na bent šefui gera žinia bus, jam juk irgi krizė :] Malonu žmogų nudžiugint išlaidų sumažėjimu :]

Jau tiek tos, tegu mažina. Krizė tai krizė. Na bet datas pažiūrėkim. Juk vaikus žmonės planuoja. Na bent dalis tikrai planuoja. Ir pajamas skaičiuoja. Ką daryt mamoms, kurios tuoj gimdys?  Juk ne, opa ir gimė. Devynis mėnesius nešiot reikia. Kaip joms tą planavimą atgal atsukti… Ką daryti tiems žmonėms, kurių gyvenimas jau spėjo pasikeisti  gan stipriai per tuos mėnesius? Jie nebetenka išvis jokio garanto… Neįsivaizduoju, ką daryti šeimoms, kurių vienas neteko darbo, žmona nėščia… Jei santaupų nepapildai, nespėji žiūrėt kaip jos tirpsta. Kokio dydžio reikia santaupų, kad būtų ramu jaunai šeimai susilaukti vaikelio? 50 000Lt? 100 000lt? Daugiau? O kas jei litą devalvuos? D.Mockaus turtas per kelis mėnesius nuo 2,3 milijardo nukrito iki 700 milijonų. Apie ką kalbam? Kas yra garantas?

Komentaruose radau minčių, kad žmonės gali išgyventi ir už minimumą. Prie per gero gyvenimo pripratom. Manau Afrikos badaujantys vaikai išgyvena už mažiau. Šaunuoliai, į juos ir lygiuokimės. Lygiuokimės į tuos, kurie žemai, nes norint lygiuotis į daug pasiekusius, reiks ir patiems pasistengti. Tegu gimdo tik moterys be išsilavinimo, moterys, kurios dirba darbą, kuriam nereikia išsilavinimo. Jų atlyginimas mažas, Sodrai bus pigiau. Ir tauta augs „papigiai“, gal ir kokybę atitinkamą išspausim diegdami atitinkamas vertybes.

Iš visų komentarų man labai keista, kodėl skaitytojai nereagavo į bazinės algos pakeitimą. Šis pakeitimas nuo 475 Lt iki 430 Lt reiškia labai žymų algos sumažėjimą mokytojams, gaisrininkams ir kitiems, kurie gauna nedaug, bet labai menką sumažėjimą tiems, kurių pajamos gerokai viršija 2319Lt . Berods toks bruto vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Koks skirtumas 4000Lt ar 4500Lt, jei priedai beveik 10 000Lt? Manau niekas net nepastebės. Ir šiaip kai valstybės tarnautojui 10 procentų nubraukia, o mamai 50proc. Lygybė – brolybė :]

Todėl siūlau – pjaukim ir pensijas per pusę. Kai pamatau kaip žmonės parduotuvėj skaičiuoja centus, širdį suspaudžia. Jie jau dabar gyvena žemiau skurdo ribos, vadinasi galima ir dar … Juk gatvėse mirštančių nesimato… Galėsim dar 600 valdininkų priimti. Gal dabar vyriausybė patikės, kad jei žmogų į darbą priimi tai dirbančių skaičius padidėja, o ne atvirščiai?

Ir Masiulio solidarumo scenarijus labai geras. Pjaukim po 10procentų. Bet kodėl lygiai ir nuo gaisrininko, ir nuo seimūno? Gal geriau kaip su motinyste? Tiems, kas uždirba daugiau nei minimumą, pjaunam per pusę? Juk visur nuoseklumas turi galioti…. Solidžiau atrodys. Kai verslas algas net ne po 10 procentų nupjovė, Masiulis tada naktinius įstatymus priiminėjo ir ne iki solidarumo jam buvo. Va todėl biudžetininkai gaus 10 procentų mažiau, o kiti džiaugsis, jei išvis gaus.

Vakar R.Vainienė tokį gerą paaiškinimą suskėlė. Pradžioj išgirdau – supykau, o paskui susivokiau, kad ji tiesą sako. Valstybė šito niekada neištars. Gal jei taip padarytų, tai žmonės tuščių vilčių neturėtų. Pažodžiui neprisiminsiu, bet tuoj bus laidos įrašas į archyvą įdėtas, tai nuorodą įsegsiu. R.Vainienė: „Sodroj pinigai nekaupiami. Jei visą gyvenimą moki, tai nereiškia, kad tie pinigai kaupiami visą žmogaus gyvenimą. Jie išleidžiami šiandienos žmonėms, kuriems reikia išmokų. Todėl jokių teisėtų lūkesčių būti negali, nes ir šiandien, ir ateityje Sodra mokės tik pagal tai kiek turi…“
Tikiuos neiškreipiau minties. Patikslinsiu, kai įrašas atsiras. Kai išgirdau net ramiau pasidarė, jei nėra, ko tikėtis, nėra ir kaip pykti, kad negauni :] Juk nepriklauso :]

O pats geriausias variantas (irgi iš komentarų), valstybė gali bizniuką prasukt! Porą metų gimstatamumas auga, yra proga užsidirbti :]

„nera ko toms bobom ubagu veisti! reikia ivesti mokesti uz vaikus! pasigimdei – ir mokek i biudzeta – kokia nauda valstybei is vaiku? jokios! neturetu taip buti!„

Jei kas turit vyriausybės kontaktus, permeskit žinutę. Vis tiek verslo idėja…. man negaila, aš už Tėvynę. Kad tik jai būtų geriau. Tik pati nebenoriu su jais reikalų turėt. Ieškau, kur emigruot. Turit minčių, siūlykit. Va, tik kaip vyrą įkalbėt…

PS: komentarų kalba netaisyta, tai nepykit. Kaip tauta rašo, taip ir pateikiu. Kadangi grįžtam į socializmą bandau ir aš prie liaudies taikytis….

Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.

Kadangi pastaruoju metu esu labai užsiėmus (tarsi taip būtų tik man vienai :]) vienintelės poilsio valandėlės yra už vairo. Kartais pagalvoju, kad labai gerai yra transporto kamščiai. Tiesiog atsiranda laiko pailsėti, „sustoti“ ir apmastyti: kur? ko? kodėl? ir kam išvis man to reikia?

Labai giliai įstrigo dar paauglystėj žiūrėta Gelbėtojų dalis. Įvyko nelaimingas atsitikimas jūroje. Gelbėtojas beplaukdamas su skęstančiuoju į krantą buvo srovės nunešti po tiltu. Ir atsitiko taip, kad nuo smūgio į vieną iš tilto atramų gelbėjamasis žuvo. Viso pasakojimo esmė: gelbėtojas pasielgė teisingai, nes jei taranuotas būtų gelbėtojas, o ne skęstantysis, nei vienas iš jų nebeturėtų vilties išsigelbėti. Tai viena iš geriausių pamokų gyvenime. Rūpestis savimi nėra egoizmas. Tai suvokimas, kad turi būti stiprus, jog padėtum kitiems. Šitos minties geriausias pavyzdys – Motina Teresė. Ji išmanė ne vieną kovos meno šaką, bet pasaulyje yra žinoma kaip gerosios žinios nešėja, žmogus, kuris pasaulyje matė tik gėrį. Kaip tapti tokia stipria, neįsivaizduoju… Matyt labai daug reikia turėti valios.

Kodėl apie tai rašau? Dabar kaip tik klausausi Mark Sanborn knygos „You Don’t Need A TITLE To Be A LEADER „. Kas keisčiausia, dauguma knygų, kuriose kalbama apie lyderystę, vadovavimą, milijonierius, turtą, finansinę laisvę ir pan yra ne apie pinigus. Net tos, kurių antraštė skelbia „How to think and grow rich“, net jos yra ne apie pinigus.  Nei viena iš jų nepasako, kaip ištikrųjų užsidirbti, o tik kaip ugdyti savo vertybes ir auginti valią.

Todėl kai pasaulis slysta iš po kojų, ypač kai nesiseka, labai verta perbėgti per savo tikslų medį ir išsiaiškinti, ar niekur nenukrypta, ar tikslai yra tie kurių norima dabar. Ar jie tikrai tiek vertingi, kad verta jiems gaišti laiką? Gal jau beldžiasi nauji?

Šeštadienio vakaras. T.Danilevičius pasakoja kaip ant torto norisi užsidėti braškę – trijų taškų pergalę prieš Rumunijos rinktinę. Devintą valandą visa šeima išjungtais telefonais pie televizoriaus… Ir nesinori sakyti kaip visada, bet lietuviams savos sienos nepadeda. 0:1 rumunai laimi.

Trūksta gražių kombinacijų, trūksta lyderiavimo. Trūksta bent poros vedančiųjų, kurie visus pasimetusius žaidėjus sustyguotų. Gauni kamuolį ir nežinai, ką daryt…

Čia kaip mūsų švietimo sistema, partinis gyvenimas ir kultūros atstovų meniniai bandymai: nereikia lyderių. Reikia, kad visi būtų per vidurį. Ar tikrai?

Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti.  Kartais  pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.

Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.

Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.

Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?

Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.

Esmė, suvokti koks  menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]

Pavėlavau kaip  reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]

Lenkiu galvą ir didžiausiais komplimentais palydžiu

commonsense – pagarba vyrams už logiką.

marketer – ieškau naujienų apie marketingą, kartais būna ir etc.

žudykreklamą – malonūs žaisliukai.

Timas – jaunatviškas mąstymas.

Lengvi daiktai – moteriškos mintys apie pasaulio smulkmenas. Jokios politikos…. kai penktadienį galva plyšta po darbų – pats tas :]

Iš tikrųjų nuolatos skaitau vos porą blogų, bet dažniausiai užsuku čia ir pagal nuotaiką pasirenku :]

Visiems gero savaitgalio, nosis į viršų – vasara ateina :]

Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.

Sėdžiu ramiai kamštyje, klausaus dar vienos audio knygos ir stebiu situaciją. Jaunas vyrukas praleidžia moteriškę iš šalutinio į Gedimino prospektą. Labai gražu viskas, laukiam visi kol šviesoforas žalias užsidegs. Moteriškė mašinoj rūko patenkinta. Baigėsi cigaretė ir ji švyst pro langą nuorūką.

Tada atsidaro už jos stovėjusio automobilio vairuotojo durys (to paties, kuris ją praleido). Išlipa vyrukas. Pakelia nuorūką, įmeta moteriškei pro langą atgal į automobilį ir be žodžių grįžta atgal. Moteriškė aišku puola gesinti cigaretę jau automobilio peleninėje ir uždarinėti langus.

Kažkaip tikėjaus, kad visi šoks iš mašinų santykių aiškintis, bet jie be žodžių vienas kitą suprato.

Moralas: juk ne vienas gyveni :]

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]

Rinkimai. Media. Blogai. Žiniasklaida plačiąją prasme šiuolaikinėje visuomenėje.

Labai norisi ieškoti teigiamų dalykų mūsų šalyje, bet paskutinės savaitės išgąsdino, o sekmadienis – pirmadienis šokiravo.

1. Visa rinkiminė agatacija skirta vieno kandidato prastūmimui. Ar kandidatas(ė) yra gera(s) nevertinu, tiesiog konstatuoju rinkiminės agitacijos niuansus.

2. Rinkimų naktį TV išjungiau apie 23val. Toliau žinias bandžiau gaudyti internete ir spaudoj jau pirmadienio rytą.  Oponentai, kad ir pakritikuodami, tačiau  sveikino D.Grybauskaitę su pergale (V.Mazuronis, A.Butkevičius), siūlė remtis savo (V.Tomaševski) programa. Moterys oponentės, gal kiek ilgiau nesusitaikė su pralaimėjimu, tačiau neradau nieko, kas įžeistų D.Grybauskaitę. (PS: praleidau K.Prunskienę, gal kas jos komentaruose yra, tiesiog neskaičiau). Nei vieno oponento porinkiminiuose interviu neradau nepagarbos, nemandagumo D.Grybauskaitės atžvilgiu. Net A.Butkevičiaus pastaba dėl aštrios frazės iš D.Grybauskaitės, kad kiti dabar meldžiasi, jog būtų antras turas, man atrodo labai subtilus ir pataikantis į dešimtuką. Spauda jau prieš 10val ryto pradėjo pilstytis purvais. Kaip viskas blogai, kokia ji bloga ir pan. Ir žinoma vėl pavojus iš Rusijos. Ar įmanoma, kad šalis pradėtų kada nors veikti, jei žmogui dar nestartavus jis jau juodinamas? D.Mockus gerai atsakė – „kiek gali padaryti vienas žmogus?“.

3. Teisė balsuoti slaptai. Kas radot V.Adamkaus nors kokią reakciją į jo pasirinkimo paviešinimą, įdėkit į komentarus. Mane gąsdina tiek interpretacijos šia tema, kad pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, tiek pagarbos klausimas.  Manau, kad kiekvienas turim teisę patys išreikšti savo nuomonę. Jei būtų norėjęs, būtų garsiai pasakęs už ką balsavo….

Neįsivaizduoju kuo reikia būti, kad LT sugebėti suvaldyti šią košę.

Yra minčių kurti LT judėjimą su konkrečiom, aiškiai išreikštom idėjom ir vertybėm. Kažką panaušaus į „Pilietis draugiškas savo šaliai“ ar pan. turit idėjų rašykit idėja@dirbusau.lt

Citata iš animacinio filmuko „Atlantida“ – „Pasiekus dugną, nieko nebelieka – tik kilti“. Pasakykit, kad jau dugnas …

Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.

Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir  džiaugsmas.

Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?

Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.

Tiems, kad nematė, trumpas įrašas ankstesnių pasirodymų:

Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.

Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded.  Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?

Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.

Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.

Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.

Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.

Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.

Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.

Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!

Jei virš Tavęs praskrido balandis – tai geras ženklas. Nesvarbu koks Tavo  horoskopo ženklas, balandis yra gerai. Dar labai gera yra šypsotis kaimynui, kurį sutinki kiekvieną rytą ir nesisveikini. Juokai juokais, bet tai geri ženklai :] Geras ženklas yra kamštyje praleisti automobilį iš šalutinio kelio . Dar geresnis ženklas pamatyti, kokią stiprią pilietinę ideologiją stumia LRT. Kažkaip iki tol nesusimąstydavau… Jie propaguoja – mes šaunūs – idėją.

Reikia pavyzdžių? Kadangi žiūriu tik 2-3 laidas per televiziją, tai nelabai galiu papasakoti, kas yra transliuojama didžiąją dalį laiko, tačiau iš to, ką matau, manau turiu teisę argumentuoti :]

Mintis, pasveikinti Lietuvą iš viso pasaulio su tūkstantmečio sukaktuvėm (kaip gera, kad yra kas džiaugiasi sendamas :] ), puiki. Lietuviai gyvenantys svetur ir gimtinėj sako savo palinkėjimus Lietuvai gimtadienio proga. Ką šita žinutė sako? Žiūrėkit, kiek mūsų daug :] Mes ir Ispanijoj, ir Italijoj, ir D.Britanojoj, ir Gruzijoj, ir Kanadoj….. Pasauli, saugokis, lietuviai ateina :] Juokauju.

Kitas projektas – chorai. Su kuo labiausiai asocijuojasi chorai vidutinio išsilavinimo miniai, kuri klausosi „balių“. Su nuobodybe. Sunkiom varginančiom repeticijom, su nuobodžiais žmonėmis…. Nesakau, kad taip galvoja visi. Tačiau projektas būtent taip mąstantiems siunčia žinutę – jie įdomūs. Laidoj yra intarpai apie choristus. Jie modernūs, jie  veiklūs…. komplimentus yra už ką žerti saujomis. Kartu ir jaunimui smagus paskatinimas. Neturi, ką veikti – ieškok mūsų, junkis, su mumis smagiau :]

Rubrika apie Lietuvos jaunimą, kuris puikiai mokosi, sportuoja, dalyvauja užklasinėj veikloj, kuria…. Tai pasaka be galo. Žemai galvą lenkiu prieš žmones, kurie pamatė, susidomėjo ir sugalvojo savo mintis perduoti kitiems, įvertinti ir pasigirti Lietuvos žmonėmis, kurie dalyvauja.

Manau, jei žiūrėčiau daugiau laidų, atsirastų dar geresnių pavyzdžių ir ne iš vieno televizijos kanalo. Papildykit mane. Tai šaunu mąstyti teigimai apie save ir savo šalį.  Matyti kaip ji stiebiasi į viršų ir gal net prie to prisidėti :]

Dažniau girdimas šūkis „Jei galiu aš, gali ir Tu“. Kodėl tai neveikia? Labai paprastai. Bet kas gali atšauti: „Tai ne man“, „Aš kitoks“, „Tau lengva taip sakyti“, „Ne visi taip gali…“. Ką sudėtingiausia padaryti – prisimti atsakomybę už savo veiksmus, už savo sėkmę, už save.

Jei klausti žmogaus, ar jis nori būti nevykėlis, manau retas atsakytų, kad nori. Jei siūlai veikti, prisiimti atsakomybę, staiga visi tampa nevykėliais. Nejaugi ne gėda pačiam save pripažinti nesugebančiu? Pripažinti yra gerai, jei po to sieki sugebėti, žinoti, mokėti, veikti. Suvokimas, kad nemoku važiuoti dviračiu, ragina išmokti. Tai puiku. Bet jei pripažinimas reikalingas tik tam, kad pabėgti nuo atsakomybės…. Nejaugi nesinori daugiau? Sugebėti, norėti, turėti? Negi nesinori šeimos ir namų, pas kuriuos grįžti džiaugtis? Nejaugi nesinori atostogų kalnuose, prie jūros, oro balionu aplink pasaulį? [čia žinoma, kiekvienam pagal skonį, bet manau suprantat apie ką kalbu]. Nejaugi nesinori būti kietesniam?

Kontra argumentas – jei patinki sau, tai esi laimingas. Galima patikti sau ir siekti dar daugiau. Juk žmoniją į šiandieną atvedė smalsumas (optimistus) arba tingėjimas (pesimistus). Kažkas tingėjo skaičiuoti pats ir sukūrė elektroninį skaičiuotuvą. Kažkam buvo tiesiog įdomu ir aprašė sunkio jėgą, kuria kažkas kitas būdamas smalsus arba tingus panaudojo savo reikmėms. Esmė, koncentruotis į tikslus.

Studentaujant teko organizuoti renginius. Ir nori nenori, tekdavo lipti ant scenos. Žinoma, teko nugalėti visas baimes, nes tiesiog reikėjo. Tada save įtikinėdavau, kad bijau bijoti. Iš tikrųjų nusiteikdavau, kad bijoti galima tik iki scenos, ant jos užlipus reikia veikti – vesti renginį. Jei bijosiu ant scenos – nesugebėsiu ir žodžio pasakyti, tiesiog apsijuoksiu. Kai tik tai supratau, visos scenos baimės baigėsi. Jaudulys visuomet išlieka, tai natūralu, bet nuo jo keliai nelinksta :]

Ta dalis ar sugebėsiu, ar pavyks…. Ji smugdo žemyn. Dvejones reikia kuo greičiau vyti lauk. Jei kažkas kitas gali užsidirbti milijoną, kodėl negaliu aš? Tiesiog perorientuoti visatą nuo kažko, prie savęs centro. Aš pats esu atsakingas. Aš pats galiu. Nekalbu apie perdėtą meilę sau. O apie sveiką meilę sau. Ar galima mylėti nelaimingą žmogų? Galima, bet tik kurį laiką. Ilgainiui nebeliks jėgų jam duoti ir negauti atsako atgal. Žmogus pats turi būti laimingas, kad galėtų laime dalintis su kitais :]