Urbokida

Kodėl amerikiečiai (ir ne tik) rašo labai lengvai suprantamus vadovėlius? Jei vadovėlis bus nesuprantamas, tai niekas jo nepirks. Kaip taip nutiko, kad mūsų mokyklose dėstomi dalykai ir jų apimtys gerokai viršyja kitų šalių praktiką ir kartais net viršyja užsienio aukštųjų mokyklų programą, bet mūsų aukštųjų mokyklų diplomų nenori pripažinti užsienis? Kaip taip yra, kad amerikietis asocijuojasi su MacDonaldu, nutukimu, džinsais ir absoliučiu nežinojimu apie išorinį pasaulį (už JAV ribų), bet turintingiauis pasaulio žmonės yra būtent amerikiečiai?

Vakar dar kartelį teko pasižiūrėti Wall-e. Ir į galvą šovė tokia mintis – kam reikalingas sudėtingumas, jei galutiniam variante iš to nieko nelaimi? Filme laivo kapitonas džiaugiasi, kad galės auginti picos medį. Skamba absurdiškai, kita vertus, jei jau pasitaiko žmonių, kurie mano, kad makaronai yra auginami ant medžių, tai gal ir visai normalu? Kiek iš mūsų žino kaip veikia procesorius arba kas tai yra? O monitorius? Ne abstrakčiai, o konkrečiomis detalėmis? Šis nežinojimas netrukdo naudotis kompiuteriu, tiesiog apsaugo nuo informacijos pertekliaus. Atliekant tyrimus atsiribojama nuo didelės dalies galimų faktorių ir tiriama tik kelių iš jų įtaka galutiniam rezultatui. Jei faktorių bus per daug, nebus galima nustatyti kiek viena ar kita įtakoja rezultatą.
Jei sugrįžtumėm į laikus iki garvežio atradimo, tai norint, kad laiškas pasiektų adresatą prireiktų kelių savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo atstumo. Žmogų pasiekiantis ifnormacijos kiekis gana ribotas. Traukiniai gerokai pagreitina informacijos perdavimo procesą ir gyvenimo tempą. O telegrafo atsiradimas? Informacijos perdavimas įgauna labai stiprų pagreitį, atitinkamai išauga ir informacijos kiekis. Klausimas ar jis toks reikalingas? Juk realiai žmogus domisi tam tikra sritimi ar keliomis. Papildoma informacija jį pasiekia netyčia: papasakojo pažįstamas, užšokai ant įtaigios reklamos…
Klausimas ar daug yra gerai? Jei vadovėlis yra paprastas, lengvai suprantamas, vadinasi tikslas pasiektas. Skaitovas lengvai įsisavins informaciją. Kita vertus jei išmimamas sudėtingumas, tuomet susiaurinamas pažinimo plotis, galimybė rinktis į ką gilintis ir į ką ne. Pvz mokykloj galima rinktis ar mokytis fizikos, ar chemijos, ar abu dalykus. Trys pasirinkimai ir trys skirtingos galimybės. Jei žmogus niekada neperskaitys nei vieno fizikos vadovėlio, tuomet tikrai ir nesidomės (nebent netyčia užklystų į susijusios informacijos paieškas)…
Kiekvieno daug pasiekusio žmogaus paklausus kaip pasiekti aukštumų, atsakymas vienas – žinot ko nori ir daug dirbti. Tokiu atveju pažinimo plotis gali tapti didele kliūtimi arba rimtu privalumu.

Va Tau ir dilema, ką rinktis… Visgi sveikas protas sako, jei žmogus kažką daro ir jam nesiseka, o šalia esančiam sekasi gal verta atkreipti dėmesį į tai, ką antrasis daro kitaip?

Šaunuolis dėdė! G.Steponavičius žada padengti studijų paskolų palūkanas, viršyjančias 5 procentus.  Tai fantazija, tai šaunuolis. Ar jam viskas gerai? Gal persikaitino per atostogas? Niekas artimiau nebendraujat? Žmogui gal pagalbos reik?

Klausimėliai pamąstymui: ar bet kas, kas pasiims paskolą, galės gauti kompensaciją? Bet kokia valiuta pasiėmus paskolą valstybė kompensuos? Ta prasme, jei susirasiu pačias brangiausias paskolos galimybes, valstybė vistiek kompensuos? O jei alui išleisiu visą paskolą irgi kompensuos? (paskolos suteikiamos tik studijų kainai), o jei…. Nežinau, rinkimai lyg ir ne kitąmet. Iš kur tokie pažadai? Bet maža ką…

Paskubėjau rašydama. Paskolų nebus galima pravalgyti, vadinasi galima tik apmokėti studijų kainą. Bėda, kad „teisėtų lūkesčių“ nėra. Jei valstybė sugalvojo, kad tie lūkesčiai šiandien yra kitokie, įsipareigojimus galima pakeisti. Kaip yra su tėvystės/ motinystės pašalpomis, pensijomis ir pan. Plačiau apie teisėtų lūkesčių realumą kalba mūsų teisingumo ministras.

Jei valstybė nori padėti bankams išgyventi krizę – smagu, bet kodėl už mano pinigus? Švietimas yra prioritetinė sritis. Vienareikšmiškai. Kita vertus gal reiktų nepriiminėt tokių greitų sprendimų neapsvarsčius situacijos? Jei per savaitę bus priimti pakeitimai, kertu lažybų, jog ir vėl bus pamiršta taisyti klaidas. Kodėl vietoj palūkanų grąžinimo negalima būtų įkurti dalinai apmokamų vietų? Pvz.: valstybė vietoj palūkanų padengimo bankui šiuos pinigus pervestų tiesiai universitetui ir tokiu būdu suteiktų X procentų nuolaidą studijoms tam tikram skaičiui studentų? Jei reikia imti mažesnę sumą, tuomet ir palūkanų mokama mažiau. Tarkim paraiškas pateikia 20 žmonių iš tam tikros studijų programos, iš jų pasižiūrim, kam sunkiausia su pinigais ir suteikiam nuolaidą. Kam neužtenko iš bendros skirtos sumos, teks mokėti visą kainą. Dabartinėj situacijoj, bankas suinteresuotas teikti kuo brangesnes paskolas, nes palūkanas apmokės valstybė…

Su tokia valstybės logika, reiktų būsto paskolas visiems apmokėt. Tokia socialinė akcija: „Sunku pragyvent? Prieš metus pasiėmei milijoninę paskolą beverčiam butui? Nesijaudink :] „. Vyriausybė pensijas sumažins, mamas su vaikais deportuos (nėščias ir vaisingas moteris už tą patį deportuokim, dėl viso pikto), bet už tai sumokam visas palūkanas už visas paskolas. Juk negaila, ne savo pinigus dalinam.

PS: studentai nepykit. Ir aš buvau studentė, ir kruvinom ašarom per sesijas verkiau. Ir be pinigų sėdėjau kol užsidirbti išmokau. Oi, kiek „chalturėlių“ per studijas nudirbta. Ir mokslus baigiau, ir gyvent išmokau. Studentams pinigų man negaila. Atvirkščiai noriu, kad mokyklos ir universitetai žinias duotų, įgūdžius formuotų, o ne dėstytojai lankomumą žymėtų ir iš pageltųsių 20 metų senumo lapų teoriją per paskaitas kaip diktantą skaitytų. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Juk tiesa :]

Baisu, tik kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Norėtųsi sužinoti į kurią pusę G.Steponavičius traukia? Kur šilčiau?

Šiek tiek apie gyvenimo būdą. Pastaruosius 5-8 metus girdžiu įdomų dalyką. Sako, informacijos yra per daug ir krūviai gerokai per didelį, dėl to vaikai nespėja mokytis ir jiems krenta motyvacija. Bet kiek žinau, esam informacinė visuomenė, tai reiškia mokomės visą gyvenimą.

Ko gero ne visi, bet tam tikras procentas moksleivių absoliučiai didžiąją savo laiko dalį skiria namų darbams, mokymuisi po pamokų, kitai saviugdos veiklai. Kai šiandien jau būdama darbuotoja galiu savęs tobulinimui per dieną skirti bent 2-3 valandas, tai jaučiuos laimėjus loterijoje ir labai norėčiau tam galėti skirti bent 4 valandas. Nepameluosiu, bet mokykloj tam skirdavau bent 6 valandas (vidutiniškai, 16-22 valandos). Buvo laikai, kai studentaujant reikėdavo ir gerokai ilgiau prie mokslų pasėdėti. Kartais savo noru, kartais priverstinai, tačiau tai produktyvus laikas.

Kodėl apie tai kalbu? Manau, kad kokybės reikalavimas skatina pasitempti, nuolatos save stebėti, mokytis, ugdyti, tobulėti. Jei tikslai pamirštami, tai jie nustoja būti tikslais. Kas toliau, egzistencija? Tuščias laiko stūmimas, kas tik demotyvuoja ir smukdo domėjimąsi gyvenimu, apatija. Todėl sielvartavimas, kad žmonės užversti per dideliais informacijos kiekiais, manau ištikrųjų yra skundas – „Ką man daryti? Nemoku  naudotis tuo, ką turiu“.

Manau, kad tai didelė problema žmonėms, kuriems reikia pereiti iš popierinio laikmečio į elektroninį arba nesugeba analizuoti ir apibendrinti. Mokykloj bandė įpiršti metodą „nuo pradžios iki pabaigos“. Kam skaityti visą knygą, jei man tėra reikalingas vienas skyrius (čia apie ne grožinę literatūrą)? Galbūt visą knygą ir būtų gerai perskaityti, bet jei man to šiandien nereikia, o turiu daugiau dalykų, ką turiu sužinoti šiandien, gal tuomet tuo ir reiktų užsiimti? Štai informacijos kiekis sumažėjo bent 200 puslapių :]

Manau, problema yra ne per dideliuose kiekiuose mokykloje. Palyginus vadovėlius, manieji buvo gerokai storesni ir su mažiau paveikslėlių nei dabartiniai. Prieš porą mėnėsių perskaičiau devintos klasės fizikos vadovėlį. Krūvis mažėja. Knygos mažiau mokslinės, mažiau koncentruotos. Gal tame ir bėda, kad paduodamas konspektas ir norint įsiminti esmę, lieka per mažai ką grynint? Pemažai informacijos, kad ją būtų galima koduojant įsiminti.

Labai norisi visos LT švietimo sistemos paklausti, kada ji paskutinį kartą mokėsi ir laikė egzaminus? Kur dingo klausimai: kaip išmokti greitai skaityti? Kaip greitai išmokti? Kaip įsisavinti? Kaip sudominti? Kaip susidomėti? Ar tikrai žaidimai mokykloje yra naudinga? Žaidimas visų pirma yra pramoga. Darbas suteikia informaciją ir suformuoja įgūdžius. Žaidimas atpalaiduoja atmintį. Leidžia pailsėti prieš naują darbą. Gal dokumentuose tiesiog supainiota kas kada turi būt naudojama? :]