Jei verslo idėja yra lengvai kopijuojama, legvai nupiginama arba produkto kopija gali būti parduodama/ dalinama nemokamai be didesnių pastangų… ar išvis verta pradėti verslą? Ar įmanoma sukurti nenukopijuojamą verslo idėją?

Turėjau įdėją naujam verslui. Skaičiau įstatymus, skaičiavau. Skaičiavau kiek blogiausiu atveju prarasiu, kiek tikiuos pradžioj gauti, kiek reikės pradinio kapitalo… Ir po kelių mėnesių galutinai įsitikinau, kad jei mano idėja pasitvirtins, tuojau pat žlugsiu… Mane paprasčiausiai nukonkuruos Maxima. Idėja buvo prekiauti labai siauros paskirties daiktais, kuriais šiuo metu niekas neprekiauja LT (arba man per pusę metų nepavyko tokių prekiautojų rasti). Realiai tai nauja rinka LT. Jei prekiauti kokybe, iš karto kyla kaina. Kalbu tik apie importo kainą, ne apie galutinę kainą vartotojui. Jei pirksiu labai pigias ir atitinkamai nekokybiškas prekes, tada idėja netenka prasmės. Nesinori dirbti su tuo, ko pati nenorėčiau turėti. Va ir gaunasi, kad jei idėją išsuksiu ir prekė taps paklausi, Maxima pradės importuoti pigias prekes (kinai gamina ir pigius, ir brangius daiktus :] ). Nebūtinai Maxima, bet ateis laikas ir jai. Iš kur tokia išvada? Iš jų pačių:

MAXIMA veikla yra paprasta ir kasdieniška – kurti patogias parduotuves, kuriose žmonės gali apsipirkti ir susitvarkyti būtiniausius reikalus. Parduotuvių vieta, parduotuvių asortimentas, prekių ir paslaugų kainos nustatomos taip, kad būtų prieinamos ir priimtinos absoliučiai daugumai gyventojų.

Rankos nusviro.

Pradedu galvot, ką čia veikti, jei jau šita idėja neišdega. Ieškau naujos, bet vis dirsčioju į senąją. Ir čia susiduriu su dilema, kad realiai nėra idėjos, kuri nebūtų nukopijuojama. Koks verslas bebūtų, visada atsiras, kas gali pigiau.

Norėjau nusipirkti J.Welch’o knygą „Winning“. Turiu audio variantą, bet Jack’as labai užkimęs ir man sunku susikaupti į tai, ką jis šneka, vietoj to, kad klausytis kaip jis šneka. O ir šiaip senokai tikrą popierinę knygą rankose laikiau. Pradėjau ieškoti, kur nusipirkti. Norėjosi pamatyti kaip knyga išleista. Knygynuose nėra.  Tuomet keliauju prie kompiuterio. Ieškau angliško varianto, bijau pamiršti kalbą. LT e-parduotuvėse – nėra. Norisi savus paremti, bet jie neprekiauja. Keliauju į platųjį internetą pas Amazonę ir pan. Randu. Kaina 27$. Na, žinoma, norisi pasidairyti pigiau. Žodžiu, ieškojau ieškojau, kaina nukrito iki 7$, ir neužtrukau net 5 minučiu, kai randu nemokamą e-knygos parsisiuntimą…. Va Tau ir biznis iš leidybos. Šios knygos pardavimų pajamos atiduodamos labdarai, o internetas prištampuotas nemokamų legalių kopijų. Skaitykit ir džiaukitės. Buvau net radus galimybę skaityti online paties Jack’o puslapyje. Dabar nebeatkasu nuorodos, o laiko nelabai turiu.

Kadangi dabar skaitau kitą knygą, kurios teliko gal vos 70-80 psl., tai šios dabar nepradėsiu. Ieškau daugiau kokių idėjų ir čia prisimenu Crocs avalynę. Toks juokingas daiktas. Jei žmonės nori avėti „kaliošiukais“, džiaugiuos, kad jie gali patenkinti šį savo poreikį. Kita vertus, tiesiog apmaudu, kaip greitai idėja buvo nukopijuota ir kaip greitai kopijos (fake crocs) išpopuliarėjo. Visi žino, kad jie (ne)kokybiški. Už originalios poros kainą gali nusipirkti 5 nekokybiškus. Tai koks skirtumas? Tai naudinga, nes gali keisti spalvą, stilių ir pan…

Tai ir galvoju, ar verta rizikuoti ir pradėti. Kita vertus, nepabandęs nesužinosi. Hmmm… bet kaip sako Hemingvėjus: aš nerizikuoju dalykais, kurių nenoriu prarasti. Tos pačios minties laikosi ir W.Baffett’as :]

Visai nebežinau, ką daryti…

Kodėl žinant, kad elgesys klaidingas, vistiek kartojamos tos pačios klaidos? Nes taip buvo daroma visada? Kokia prasmė? Baimė keistis? Baimė būti kitokiam nei visi?

W.Buffett’as (WB) nuolatos teoretikų buvo įvardijamas kaip unikumas, kurio negalima įtraukti į teoriją, nes jis iškreips imtį. Statistikoje skaičiuojant vidurkį (jei teisingai prisimenu) išimamos kritinės reikšmės, t.y. tokios reikšmės, kurios yra ypatingai aukštos ir ypatingai žemos palygus su kitomis imties reikšmėmis. Investavimo teoretikai niekada nesakė, kad WB klysta, bet nuolatos aiškino, kad jam tiesiog sekasi arba jis sugeba suvokti taip, kaip negali sugebėti nei vienas. Bet juk negalima to pavadinti tiesiog sėkme? Ar gali šitaip sektis visą gyvenimą? Aš manau, kad ne. Turi būti labai aiški priežastis, kodėl WB yra sėkmingesnis nei kiti. WB prisipažįsta, kad nei jis pats sugebėtų prognozuoti, nei pažįsta ką nors, kas tai sugebėtų. Net ekonomikos ir finansų teoretikai pripažįsta, jog bet kuri išsipildžiusi prognozė realiai tėra tik atsitiktinumas. Tai kodėl analitikai samdomi ir jie vis dar bando atspėti kaip keisis ekonomikos? Ar nejuokinga? Kodėl nesinaudojama WB metodu – investuoti tik nustačius realias verslo vertes, o ne pagal minios nuotaikas? Nes remtis jo metodu yra sudėtinga? Nes reikia daugiau pastangų nei tiesiog aklai rinktis įmones investavimui? Daugiau pastangų negu tiesiog spėlioti?

Ar susidūrėt su „gaisrų“ gesinimu versle? Esu tikra, kiekvienas dirbantysis nevalstybinėje įstaigoje yra susidūręs. Net ir nevalstybinėse įmonėse darbai daromi paskutinę naktį (tarsi niekada neišaugama iš studentiško amžiaus). Problemos ne sprendžiamos, bet gesinamos. Juokingiausia, kad darbuotojai, pasitraukiantys iš verslo ir kuriantys savo nuosavą verslą, ir vėl daro tą patį. Jie sukuria naują verslą tam, kad vėl gesintų gaisrus. Daro tas pačias klaidas, kurias suvokė, jog daro jų darbdavys. Kur logika? Kodėl? Jų argumentas – kitaip nesigauna.

Kodėl žmonės skaito motyvacines knygas, užuot ėmęsi darbo? Kodėl skaito apie tai, kokie jie norėtų būti, vietoj to, kad tokiais būtų? Kam eikvojamas toks brangus laikas savęs graužimui, už tai, ko nesi padaręs? Z.Ziglar’is yra citavęs knygą „Zona“ (neskaičiau, negaliu sudėti nuorodų). Bandau perpasakoti. Knyga apie sveiką mitybą. Ir ten kalbama, jog kiekvienas nesveiko maisto suvalgymas yra tik vienas žingsnis iš sveikosios zonos. Tam, kad sugrįžtum, užtenka sekantį kartą valgyti sveikai. Taip elgtis tinka bet kurioje situacijoje. Kurių galų pavydėti, kad kitiems sekasi, ar tiesiog eiti iš proto, ką pasakys kiti? Kurių galų graužtis, kad suklydai? Gal geriau pasistengti ateityje nebeklysti bent šioje vietoje? Kas nedaro, tas neklysta. Klaidų neišvengsi, bet kas užsiciklina ant klaidų, o ne keliauja tiesiai į tikslą, tas tik klaidas ir teturi.

Gal klaida mąstyme? I.Pavlovas darė eksperimentus su gyvūnais ir tyrė elgesio modelius. Jei šuniui po N kartojimų ima bėgti seilės, vos užsidegus lemputei, tai gal ir žmogui taip? Išdresuojam vaiką nuo mažų dienų kaip jis turi elgtis, koks jis turi būti, kad būtų toks kaip visi ir jam suaugus džiaugiamės, kad jis daro tas pačias klaidas, kokias darom mes, mūsų tėvai, seneliai, kaimynai ir visi kiti? Mąstymas remiasi stereotipais, nes tai suteikia greičio, bet tai sumažina gebėjimą improvizuoti. Gal problema, kad WB sugebėjo rasti apėjimą mąstymo stereotipams, o visi kiti ne? Gal iš tikrųjų reikia ne motyvacines knygas skaityti, o ieškoti būtent to apėjimo (Shortcut’o) į mąstyseną kaip tikslą? Hmm…

Turėjau tokią laimę, kai vieną dieną įsijungi kompiuterį, o jis nebeįsijungia… Mirė kietasis diskas. Ir kažkaip nebuvo laiko kada užsiimti naujo hardo paieškom, nes atostogos buvo ant nosies, o prieš jas reikėjo daug dalykų nuveikti… Žodžiu, gal mėnesį, gal daugiau gyvenau be kompiuterio namuose. Mano kompe yra viskas. Ir televizija, ir DVD ir kas tik nori. Ta prasme, mirė kompas, mirė beveik visa elektronika mano namuose. Tik radiją atskirai dar turiu :D

Tai vienas gražiausių mėnesių, kuriuos pamenu. Vakarai tapo labai ilgi ir turiningi. Baigiu skaityti knygą, kurią seniai pavartydavau ir niekaip nesugebėdavau užbaigti. O kas smagiausia – jokių neigiamų emocijų. Pasaulis toks gražus pasidarė :D Va, kultūros ministras pasikeitė, aš po mėnesio ir sužinojau. Kiek dalykų praleidau – nė įsivaizduoti nenoriu. Tiesiog, kažkaip gyvent smagiau pasidarė.

Bet ėmiau ir sugalvojau vakarui darbinį kompą parsinešinėti… Vakarai sutrumpėjo…. Dar gerai, kad jame TV tunerio nėra. Džiugu, kad bent parsisiuntinėt vakarykštes žinias nesinori, o spaudos naujienas galima tiesiog „Mark as read“ padaryti.

Per vieną iš tų ilgų vakarų, sugalvojau spintas susitvarkyti… Ir visą lobyną radau – dėžę su mažais lapeliais, kuriuose visokias mintis užsirašynėdavau. Kadangi prie kompo vis sėdėdavau, tai mesdavau tuos lapelius į pirmą stalo stalčių, o va dabar sugalvojau sutvarkyti viską ir įsigijau užrašų knygutę. Toks geras dalykas. Nei nuluš, nei išsikraus :] o pamesti viską galima… Idėjas pamesti lengviausia :]

Tik va kantrybė neatlaikė spaudimo ir naujas hardas parkeliaus už poros dienų… Ir vėl pasaka iš naujo :D

Po gana ilgo maratono po Lietuvą, turiu prisipažinti – niekur nerasi gražesnės šalies, nei numylėta, apkeliauta, apžiūrėta Lietuva. Šiemet išnaršėm Lietuvos pajūrį labai nuoširdžiai. Ventės ragas su paukščių gaudyklėmis, Neringa su žaviu smėlio pliažu, Preila su pasakiška kava ant marių kranto (kavinė į kairę nuo įvažiavimo į miestelį), Nida su kopom, Juodkrantė su Raganų kalnu, Palanga su tiltu į jūrą, Klaipėda su atsigaunančiu kruizinių laivų terminalu, Šventoji… Čia tik dalelė gražios šalies, kurioje žmonės pradėjo masiškai tukti.

Pati tikrai nesu grožio etalonas. Kita vertus masės indeksą nuolatos stebiu. Jau beveik pusę metų nebevalgau mėsos. Negaliu valgyti ir tiek. Buvo skanu, o dabar jau nebe… Žodžiu, galiu pasakyti kuriose dešrelėse yra mėsos, o kuriose ne. Tik pastarasias galiu valgyti :D Skonis kiek primena čiužinį… bet ką darysi. Lietuvoj striuka su maistu kavinėse, ypač kaimo vietovėse. Žuvis šiaip man nelabai, tai likusi pasiūla – labai neaiškios išvaizdos salotos ir/ arba bulvytės fri. Žodžiu, savaitę maitinantis tik kava su pienu ir pieniškomis dešrelėmis be mėsos (valio, maisto pakaitalams),  pradedi stebeilytis į aplinkinius, kodėl jie viską kemša sau į burną.

Tai štai. Sėdžiu pajūryje ir suprantu, kad visos merginos-manekenės dingo. Jų kelios liko, tačiau dauguma atostogaujančių prie Lietuvos jūros yra apkūnios merginos ir moterys. Ir ne tos, kur šiek tiek apvalainos ir tiek :) Maža, kas kam gražu. Studentės juokaudavom, kad bernai ne šunys, į kaulus nežiūri. Kaip ten yra iš tikrųjų, istorija nutyli. Bet tos merginos iš pajūrio, jos tokios amerikietiškos. Kur ne pilvas užaugęs, o kūnas ištysta ir tampa liuliuojančiu balionu. Tada pradėjau ir gatvėse akį atidžiau užmesti.  Gal tai tapo norma? Tik aukštose pareigose mažai apkūnių moterų, bet kitur… Jų apstu.

Žodžiu, užrišau su visokiom bulvytėm Fri ir panašiu maistu :] Su vyru po 19val nevalgom (vyras savo noru, aš jam tokiais klausimais įtakos nepadaryčiau :D ). Plusas – mus dabar labai patogu kviesti į svečius :]

PS: jei kas norit mažiau suvalgyti, bet prastai gaunasi, tai siūlau eiti bandelių į Minsko IKI Vilniuje (atitikmenų manau visur rasit). Čia bandelės sudėtos labai žemai į lentynas, todėl turi pasilenkti, kad paimtum/ išsirinktum. Nueinu. Pasižiūriu į milžiniškus moteriškių užpakalius ir nusprendžiu – tai ne man. Tas pats saldumynų skyriuje arba cukrainėse. Ne į lentynas reikia žiūrėti, į pirkėjus. Nėra geresnės dietos. Čia šiaip gyvenimo smulkmenos, kurios padeda išgyventi :D