Urbokida

Ar pati Eurovizija yra gerai ar ne… klausimas. Bet kuriuo atveju – tai televizinis konkursas, turintis savo auditoriją, ir savo vertybes.  Galim sakyti, kad mus mėgsta ar nemėgsta, bet kažkaip stipri daina iš pirmo karto kyla į 6 vietą, o prasta nepatenka į finalą ir nieko nepadarysi… Man tiesiog užkliuvo straipsnio sakinys, cituoju:

„„Tai puiki naujametė dovana „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjams ir LRT visų žiūrovų vardu dėkoja partneriams, kurių dėka galėsime dalyvauti šiame Lietuvą garsinančiame renginyje. “ Šaltinis.

Kad galėsim, tai tikrai. Svarbiausia gauti progą, o jau kaip pasirodai, tai paties reikalas. Tik LT man atrodo visi ir laukia kaip ant ko nors sušokti ir dar net neprasidėjus konkursui jau žinoti, kad nepavyks :) Naujų metų proga siūlau, gal šiemet būkim originalūs ir palaikom saviškius? Koks skirtumas kokie jie? Jei jau siunčiam, tai ir palaikom :]

Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.

Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir  džiaugsmas.

Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?

Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.

Tiems, kad nematė, trumpas įrašas ankstesnių pasirodymų:

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ką verta, arba tiesiog smagu pamatyti išėjus pasivaikščioti po Vilnių…

Kadangi labai puolamas „Vilnius Europos kultūros sostinė“ projektas, noriu paieškot kažko gražaus jame. Ir gal būt kai ką pakritikuoti. Menas, ypač savo moderniojoje išraškoje, labai simpatiškas, nes suteikia absoliučią laisvę išraiškai. Kaip žinia, visuomenė kaip socialinis darinys yra inertiška ir nelinkusi priimti naujovių. Naujai pateikiami sprendimai turi būti tik šiek tiek pažengiantys savo išraiška pirmyn ar bent nuo esamos aplinkos ribų, priešingu atveju bus nesuprasti. Kodėl dauguma meninkų būna pripažinti tik po mirties? Dėl tos pačios priežąsties – visuomenei reikia laiko užaugti iki idėjos. Žinoma, jei idėja tikrai to verta.

Vienas iš miesto puošimo būdų – paminklai, skulptūros. Vienas iš projektų sukėlė labai daug diskusijų. Visų pirma dėl kainos, o kartu ir dėl meninės vertės. Nesu nei menotyrininkė, nei menininkė, tačiau kaip mėgėja duomiuosi kultūra. Ir man ši arka atrodo puikiai. Meną mokiausi skaityti kontekste, jis suteikia labai daug informacijos, gilina idėją. Pastatyti vamzdį šalia „Vilniaus energijos“, tiesiog ironiška! Gal tai pelno arka :] Stovint šalia arkos ir žiūrint į viršų, ji puikiai dera prie šalia esančios modernios architektūros ir žaviai kontrastuoja su šalia prisiglaudusia „pilaite“.  Skulptūrą pavadinčiau ir puikiu šauktuku žaliesiems. Visuomenė abejinga. Gamta teršiama. Gal dabar atidžiau pasižiūrėsim į Neries vandenį. Gamtosaugininkai prieštaravo, jog būtų valomas Neries dugnas ir būtų pradėta plėtoti laivyba, esą ten gyvena upėtakiai. Bet pro miglas iš mokyklos atsimenu, kad jei upėje gyvena upėtakiai, tai vanduo yra ypatingai švarus. Pažvelgus į upės vandenį man taip neatrodo. Už skluptūrą vienareikšmiškai duodu rimtą pliusą autoriui.

Baltų kultūros puoselėjimas gal ir gerai, tačiau manau, kad išbaigtumas yra vertybė. Bandžiau ir iš apačios ir iš visų šonų apžiūrinėt. Nenuoširdu. Tiesiog akmenų kratinys. Kažkur skaičiau, kad tai „skirtingų formų sąskambis“. Man atrodo, kad kažkam reikėjo pastatyt bet ką, o kažkam reikėjo pinigų už tą pastatymą. Atsiprašau autoriaus, jei nesupratau jo minčių, tačiau nuotraukose skulptūra atrodo gerokai stipriau nei realybėje.

Dar būt smagu, kad miestas ne tik kurtų naujus projektus, tęstų pradėtus, bet ir po savęs susirinktų šiukšles. Kas už tai atsakingas nežinau, bet manau, kad vertėtų susitvarkyti, ypač kai šalia dygsta nauji projektai.

Na, o pabaigai, vienas iš gražiausių šiuo metu dygstančių „grybų“ Vilniuje, kuriuos teko pastebėti. Labai bijau, kad „Ranga IV“ finansinės problemos neįšaldytų projekto. Pastatas, kuris turi nuostabią faktūrą. Labai dailiai įsilieja į aplinką ir ją papildo. Ypatingai atrodo ir dieną, ir naktį. Šviesos žaismas pakeri net pravažiuojant automobiliu. Naujasis Hansabanko pastatas. Kol kas dar neužbaigtas, bet nekantriai laukiu, kada bus galima pamatyt visą jo didybę.

Tiems, kas ieško įdomesnio mažesnių gabaritų sprendimo, siūlau užsukti į Registro pašonėje (Lvovo g., už Europos prekybos centro) esantį verslo pastato „Vilniaus verslo uostas“ prieangį. Ten stovi labai šauni skulptūra „Banga“. Tyčia nefotografavau, ją būtina pamatyti gyvai :]

Kiekvienas koncertas nustebina ir duoda minčių keliauti tolyn. Kiekvienas žanras turi savo stilistiką, atlikimo būdą. Popsas reikalauja nusirengti. Klasika reikalauja itin kokybiškai atlikti kūrinį. Žinau tik vieną žanrą, kuris pulsuotų ypatingai teigiamomis emocijomis. Džiazas.

Kai išmoksti klausytis ir triukšme atrandi muziką, supranti koks tai stiprus žanras. Džiazo net įrašų klausausi iš koncertų. Klausytis radijo stotims nušlifuotas dainas gan nuobodu. Jų niekas dainuodamas nekomentuoja, nesvaido replikų. Jos visada identiškos. Kiekvienas koncertas – nauja išraiška, net ta pati daina kiekvienam koncerte skamba kitaip. Jei augi kartu su muzikantu, kartu su jo muzika, ilgainiui pamatai, kaip jis  subrendo, kaip subrendo daina. Graikai Antikoje sakydavo, kad skulptūra yra įkalinta akmenyje ir skulptoriaus darbas yra ją išlaisvinti. Džiazo atlikėjas išmoksta išlaisvinti dainą. Labai gera būt kartu ieškojimo kely.

Jei ant scenos liūdna, tai ne džiazas. Gal avangardas, bet ne džiazas. Ant scenos turi vykti žaidimas, pasitenkinimas kiekviena išgrota nata. Džiaugsmas kolega. Džiaugsmas instrumento galimybėmis. Turi būti tikras profesionalas, kad sugebėtum groti galvodamas ne apie atlikimo techniką, bet prasmę, tikslą. Nardyti muzikoje. Džiaze nėra klaidų, tai startas naujai puikiai improvizacijai. Startas naujo skambesio paieškai.

Nesugalvoju, kaip visatai sukelti į kasdienybę. Išmesti bereikalingą nerimą dėl neprasmingų dalykų, išmesti tuščias dvejones ir rasti tikrą pasitenkinimą gyvenimu. Galų gale juk už lango po truputi, bet pasirodo pavasaris. Vakar jau jį sutikau :]

Kai Keistuolių teatras pradėjo gyvuoti, iš jų net buvo juokiamasi, kad jie nėra teatras :] Kadangi Lietuva dar buvo socialistinė valstybė, vienintelė legali individuali (ar kt verslo) veikla buvo galima tik per kooperatyvą. Taip jie ir pradėjo – įkūrė Keistuolių teatro kooperatyvą :] Bent man jų „Mėlynas autobusiukas“ iki šiol skamba ausyse.

Jie augo ir žiūrovai augo. O spektakliai gerėjo (asmeninė autoriaus nuomonė). Pradėjo suaugusiems spektaklius statyt. Populiarumas augo. Bilietai brango ir vis tiek jų gauti nebuvo įmanoma. Bet kaip ir visur, atėjo krizė ir žmonės pradėjo leisti mažiau pinigų kultūrinėms pramogoms. Bet ir čia sugalvojo kaip išsisukti. Jeigu spektaklyje vaidina 10 aktorių, bendra honorarų suma yra didesnė negu kai spektaklyje vaidina tik 3 aktoriai. Ypač kai vienas jų yra scenaristas, kitas režisierius, o trečias kompozitorius.

Gal kooperatyvo praeitis, gal tiesiog šviesios galvos sėdėjo ir sugalvojo, kaip padaryti, kad bilietai į teatrą atpigtų :]

Važiuodama į darbą per radiją girdėjau pasakišką dalyką. Lietuvių žemdirbiai kurena krosnis ir namus  šildosi grūdais.

Tikrai neapsiklausiau. Sako,  jau ir aukščiausios rūšies grūdais kūrena. O kas daryt? Grūdai už malkas pigesni. Sako anksčiau atiduodavom miškininkams, kad gyvūnus šertų miške per šalčius, tačiau vasarą stirnos pasėlius suėda.

Štai kur žmonės skaičiuot moka. Krizė, kiekvienas sukasi kaip gali. Bet jei be ironijos…. yra kraštų, kur žmonės badauja. Jau ir Lietuvoj girdėt kalbų, kad valgyklose, kur benamiams maistas dalinamas, nebeužtenka lėšų pamaitinti visus norinčius… O grūdai į krosnį byrą.

Gal UNESCO pasiūlyt su mūsų ūkininkais kokį biznį susukt. UNESCO grūdus pasiima, bet malkų pigiai ūkininkams suorganizuoja? Gal kur pasauly yra žmonių, kur malkų per daug turi, bet nėr ką valgyt?

Sekant penktadienio įvykius….

Labai stebiuosi šiuolaikine masine kultūra, kuri norėdama įtikti žiūrovui ritasi žemyn kulversčiais. Atitinkamai elgiasi ir žiniasklaida. Tokių menkinančių, stumenčių žemyn straipsnių kiekvienam portale dešimtimis. Kodėl paskui stebimasi, kuomet į mitingą susirenka jaunuolių grupė, kuri ko gero išvis nesupranta, kas vyksta tiek Lietuvos, tiek pasaulio ekonomikoje, ir akmenimis apmėto seimą…. Dar juokingiau, kad jie patys turės sumokėti 2 milijonus litų, kad padengtų nuostolius ir kažkas dar užsidirbs iš to :]

Nuo vaikystės, kiek pamenu, buvo kalama į galvą „Neišsiskirk“, „Neišsišok“, „Patylėk“. Ir mokykloj, ir iš suaugusių tos pačios tiesos – Būk toks kaip visi! Net klasiokės šaipydavosi iš tų, kurios neturėjo lenkiškų „apteškių“.  Kas buvo kviečiamas pas direktorių ant kilimėlio už juodai lakuotus nagus, auskarus nosyje, vaikinai už ilgus plaukus ir pan, tas supras apie ką kalbu. Juokingiausia, kad būtent tie žmonės vėliau arba puola labai žemai, arba tampa asmenybėmis, tampa lyderiais. O tie, kurie „buvo kaip visi“, taip ir liko vidutinybėmis.

Mokyklose dabar vyrauja idėja – mokslas kaip žaidimas. Išmoksime žaisdami. Iš patirties žinau, kad nuolatinis darbas ir pastangos žinias paverčia įgūdžiais, tikrai nežaidimas. Viena yra dvejų metų vaikas, kuriam žaidimas vienas iš geriausių mokymosi metodas. Tačiau net penktokas yra ganėtinai savarankiškas žmogus. Prisiminkim Mocartą, penkiametį genijų. Prisiminus Enšteiną, kuris iki 9erių metų nesugebėjo išmokti skaityti, bet pakeitus mokymosi metodus, tapo vunderkindu :] Žinios pačios savaime neturi vertės, jei negali būti pritaikomos. Tam, kad žmogus laisvai sugebėtų savo žinias taikyti, jis turi turėti įgūdžius.

Todėl kai visa sistema nukreipta į žmogaus menkinimą siūlyčiau keisti sistemą, o ne kaltinti tautiškumą nesugebėjimu lyderiauti. Problema išvis nesusijusi tautybe, odos spalva ar dar kuo nors. Problema savęs vertinime ir pagarbos kitam stoka. Svarbiausia, akd galim ateitį kurti tokią kokios norim. Jei norim tapti dideliais, tokiais ir tampam. Kiek pamenu 2008 geriausio jaunojo verslininko titulą gavo neregys. Manau, įrodymų, kad norint galima iššokti aukščiau bambos, yra daugiau negu reikia :]