Išlikimo dilema
Sukūrė: Urbokida 2010-05-14
Po paskutinių poros savaičių diskusijų apie žmogaus teises, katalikybę ir tradicinę šeimą bei lietuvių tautos kultūrą, kilo įvairiausių minčių. Žmogus yra socialus. Net ir vienuoliams reikalinga bendruomenė, kurioje žmogus suvoktų save kaip narį. Nesugebėjimas pritapti bendruomenėje reiškia individo pasitraukimą iš bendruomenės arba tapimą atstumtuoju. Kiekviena bendruomenė turi tam tikras gyvensenos taisykles. Kuo griežtesnės taisyklės, tuo didesnė tikimybė išlikti. Kita vertus atsiradus naujam stipriam lyderiui su kitomis vertybėmis, tokia bendruomenė arba skils, arba pasikeis. Vadinasi, bendruomenė privalo keistis, bet tik tiek, kiek būtina, kad neskiltų.
Paimkim pavyzdžiu žydų bendruomenę. Tai tauta, kuri ilgą laiką neturėjo net savo valstybės, bet iki šiol išsaugojo kultūrą, religiją. Islamas kaip kultūra ypatingai stiprus. Tiesa, ši bendruomenė nėra uždara. Žydu netapsi vien panorėjęs, reikia juo gimti. Į Islamą galima atsiversti. Čigonai – klajoklių tauta (dabar jau sėslių klajoklių). Pavyzdžių daug.
Žinoma, kiekviena bendruomenė, kultūra per laiką keičiasi. Bendruomenė prisitaiko prie naujų sąlygų. Čia ir iškyla dilema. Kas svarbiau: žmogaus teisės ar bendruomenės išlikimas? Jei aukščiau yra žmogaus teisės, tuomet kiekvienas esam laisvas tol, kol neapribojam kito žmogaus laisvių. Tai reiškia – kalbu, ką noriu, tikiu, ką noriu, miegu, su kuo noriu ir t.t., įstatymo ribose. Jei aukščiau yra bendruomenė, tuomet žmogaus teisės labai greitai bus pamintos, jei tik šios prieštarauja nusistovėjusiai bendruomenės gyvenimo tvarkai.
Pati asmeniškai esu kraštutinė liberalė. Man atrodo, kad turėtų būti leidžiama viskas, bet ieškoma kaip proteguoti vertybes. Pavyzdžiui, leisti daryti abortus, bet pasistengti, kad jų nereiktų daryti. Legalizuoti prostituciją, bet pasistengti, kad nebūtų paklausos (įdomu, kaip realizuoti?). Problema, jog šiuo atveju bendruomenė, kaip vienetas, tampa labai silpna. Ryšiai tarp žmonių šioje bendruomenėje susilpnėja, nes tradicijos nyksta. Jei gyvenam kaip norim, tuomet per Kūčias galima valgyti mėsą. Palaipsniui tradicijos tiesiog sunyks. O pradėjus nykti tradicijoms visada atsiras radikalų, kurie bet kokia kaina stengsis neleisti bendruomenei keistis. Tai ciklas, kuris išsaugo bendruomenę kaip vienetą ir permainų šalininkai yra arba palaužiami, arba jie atskyla ir sukuria naują bendruomenę.
Kaip atrodo lietuvių tauta kaip bendruomenė? Manau labai stipriai :] Iš vienos pusės tautiškiausiu Lietuvos miestu save vadinantis Kaunas visa gerkle plyšauja rusiškomis dainomis, iš kitos radikalai per kovo 11-osios eisenas kiekvienas metais šaukia: „Lietuva lietuviams“. Štai kalbininkas A.Smetona teigia, kad lietuvių kalba labai gaji ir nė nemano išnykti ar silpnėti. Ir aš esu tikra, kad mes išliksim tiesiog iš principo, net jei visi emigruosim (būtinai, kas nors liks Lietuvoj, vien dėl to, kad visi išvažiuoja :] ). Dar Gediminas susikvietė amatininkus iš viso pasaulio, Vytautas parsivežė totorius, buvo ir švedai pas mus, ir bajorija lenkėjo, kiek galėjo. Rusai irgi stengėsi savo pėdsaką Lietuvoje palikti. Ir kas nutiko? Pora lietuvių kartų puikiai kalba rusiškai, tačiau jaunimas jau nebe (jaunimas čia iki kokių 24metų…; jaunimas apie 30 – dar moka :]) . Turim mini kurortą Trakus, kur vietiniai iš savo paveldo versliuką suka. Šaunuoliai. Ir prie viso to dar esam ganėtinai tolerantiška tauta, bet tik tol, kol mums nesako atvirkščiai. Manau, kad kone kiekvienas lietuvis, išgirdęs, kad daro, ką blogai, piestų stos prieš. Visur yra nukrypimų nuo normos ir žmonės mano galį paaiškinti kaip kam atrodyti ar ką jie galvoja apie kitos spalvos, kultūros žmogų…, bet taip yra net ir senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse. Kodėl manau, kad tolerantiška? Nes svarbiausius postus valstybės valdyme užima moterys: prezidentė, krašto apsaugos ministrė, finansų ministrė. Kai buvo prezidento rinkimai, net iš skeptikų, kurie nuolatos aiškina „boba yra boba“ (jokių aliuzijų į A.Valinską), negirdėjau jokių replikų ryšio tarp lyties ir sugebėjimų tema (čia gal tik man taip pasisekė?). Štai tada ir supratau, kad diskriminacija LT šiek kitokia. Pvz.: vadovas gali nuolatos aiškinti, kad moterys nieko nesupranta, bet tarpinės grandies vadovėmis paskirti būtent moteris. Kaip ir su gėjų paradu… Dažnas atsakymas: tegu daro, ką nori, tik manęs neliečia.
Reziumė: yra du keliai. Pirmas pasirinkti, kas mums svarbiau ir judėti šia kryptimi. Arba nesirinkti nieko ir plaukti pasroviui. Jei pasirinksim, bent žinosim, kur einam. Jei plauksim pasroviui, bet kas stipresnis gali srovę sukti taip, kaip jam reikia. Ir čia jau filosofinis klausimas, kas geriau ir ką pasirinkti. Gero pamastymo savaitgaliui :]
PS: nebandykit man pripaišyti antisemitizmo ar netolerancijos kitoms kultūroms. Aš liberalė ir gerbiu žmogų arba ne už tai koks jis yra nepriklausomai nuo odos spalvos, tautybės, amžiaus, svorio ar batų dydžio :]
PS2: visiškai nenoriu pasakyti, kad žydai, musulmonai ir čigonai yra kitokie arba yra vienodi. Šios kultūros turi panašių savybių siekiant išsaugoti savo tradicijas ir kartu kiekviena yra labai savita.
PS3: su visa pagarba Kaunui, pereikit per Laisvės alėją. Ten tikrai skamba rusiška muzika. Šiemet dar nebuvau, bet pernai – skambėjo :]
PS4: jei radot dar prie ko prisikabinti, tai geriau išsakykit savo nuomonę, o ne ieškokit priekabių. Su šypsena gyvent smagiau :]
Žymos:bendruomenė, demokratija, dilema, laisvė, tautos išlikimas, žmogaus teisės
Kategorijos: Pasaulis, Pasvarstymai, Visuomenė | Komentarai išjungti - Išlikimo dilema