Urbokida

Viduramžiais ne vieną mokslininką norėjo sudeginti ant laužo, nes jam atrodė kiek kitaip negu daugumai. Juk atradimas dažniausiai yra tam tikrų įtarimų (minčių) patvirtinimas arba paneigimas. Tai jei Žemė nėra bingvisatos centras, o kūnai turi visi vienodą laisvojo kritimo pagreitį, kodėl žinios trukdė Bažnyčiai? Ne tik dėl to, kad tai galėjo pakenkti jos įtakai. Šiandien visi mokomės mokykloje, kad tesam begalinės visatos dulkės. Ar tai kenkia tikėjimui? Kas nori, tas eina į bažnyčią. Be kita ko, tikybos pamokos jau įtrauktos į mokomųjų dalykų sąrašą bent pagrindinėj mokykloj tikrai. Esu įsitikinus, akd ne vienas fizikas ir biologas yra giliai tikintis žmogus ir nemato jokios problemos dėl mokslo ir tikėjimo suderinamumo.

Nuo mažens esam mokinami būti tokie, kaip visi. Neišsišokti, neišsiskirti. Gal šiek tiek išsiskirti, bet vis tiek būti tokie, kaip visi. [Mes vis dar tokie, kaip viduramžiais]. Tai reiškia, neleisti sau būti kūrybingiems, neleisti sau atrasti naujų įdomių dalykų. Yra žmonių, kurie tiki. Jie Dievą priima kaip aukščiausią visagalę butybę (energijos šaltinį). Yra žmonės, kurie stengiasi viską paremti žinojimu, argumentais ir faktais. Katrie geresni aš nežinau, man baisu tik dėl vieno. Argumentai ir faktai yra konkrečios žinios. Tai reiškia, kad jei mažai žinau, tai mažai ir įrodyti galiu. Grupė žmonių dažniausiai žino daugiau nei vienas (bet nebūtinai), bet žinios vis tiek yra ribotos. Vadinasi norint įrodyti iškeltą hipotezę reikia daug kantrybės ir noro rasti faktus , kurie įrodytų/ paneigtų hipotezę, tačiau iš praktikos žinoma, kad jei iš pirmo žvilgsnio procesas sudėtingas – minia atmes vienareikšmiškai. Tikėjimas irgi ribotas, nes yra tam tikros dogmos, nuo kurių nukrypti nevalia. Kiekviena religija skirtingai, tačiau kiekviena jų turi ribas, priešingu atveju bendruomenė suirtų. Jei kam įdomu, pasidomėkit socioliologijos mokslu, grupių psichologija. Sociologija labai gražiai sudėlioja kokia grupė yra žiauri :] Šiaip labai įdomus mokslas, bet čia gal kitą kartą…

Ką noriu įrodyti? Žvilgtelkit čia. Ar šis vyrukas šarlatanas ir apgavikas? Negaliu jo vadinti šarlatanu, nes negaliu įrodyti, kad jis meluoja (gal jei pasistengčiau, tai pavyktų), bet šiuo mometu – negaliu. Neturiu nei vieno argumento, kuris įrodytų, kad jis meluoja. Kita vertus, aš neturiu ir įrodymo, kad tai ką jis išdarinėja nėra melas (gal čia tik montažas?). Vadinasi sakyti, kad jis sako tiesą irgi negaliu. Galiu tik tikėti arba netikėti. Kokia išvada?

Jei mes visi plius minus esam vienodi ir mus visus gamta/ Dievas/ UFO/ kita sukūrė apytiksliai vienodus (paklaida galioja visur) ir, kaip žinia, mokslas jau daug metų šaukia, kad žmogus neišnaudoja net ketvirtadalio savo smegenų galimybių, kas jei mes visi klystam ieškodami absoliučios tiesos? Kiekvienoj situacijoj galim įžvelgti teigiamų ir neigiamų dalykų. Bankrotas – turto/ padėties/ pasitikėjimo ir pan netektis, kita vertus puiki patirtis, kurią galima ateityje išnaudoti daug sudėtingesnėse situacijose. Dar vienas pliusas – nereikia atsiskaityti su kreditoriais :]

Tai jei mes visi vienodi ir turim beveik tokias pačias smegenis, gal naudojam skirtingas jų dalis? Vienam sekasi matematika, kitas labai greitai mokosi kalbų, tai gal jei abu pasiektų kažkokią nenaudojamą smegenų dalį, tai sugebėtų pirštų spragtelėjimu įžiebti ugnį? Gal mes su savo švietimo sistema sėdim įstrigę 5 procentuose smegenų ir dar visi toj pačioj vietoj ir iš čia visos mūsų problemos?

Kodėl Rytų kultūroj tiek daug dėmesio skiriama meditacijai (minčių valymui bendrąją prasme)? Kodėl ten gyvena daugiausia ilgaamžių? Kodėl jų senoliai tokie lankstūs ir fiziškai aktyvūs? Kodėl ten dauguma žmonių miršta iš senatvės, o ne nuo ligų? Gal tame ir yra problema, kad jei išdrįstumėm išlipti iš savo 5 procentų, tai ir gyvenimas pagerėtų ir patys savo galimybes atrastumėm. Pamatytumėm, kad šaunumas ne „Būti kaip visi’ , o tikslus pasiekti?

„Išdrįsk įsivaizduoti, kad esi kur kas daugiau nei aplinkybių auka.“ Robin Sharma.  Vienuolis, kuris pardavė Ferrari.