Urbokida

Vienas iš didžiausių gyvenimo pasiekimų – daryti, ką nori. Tai ne tik mėgstamas darbas ar nuosavas verslas, bet ir žmonės, su kuriais bendrauji, spektakliai, kuriuose lankais, knygos, kurias skaitai. Kai pareiga tampa malonumu.

Ar tai imanoma 100procentų ?Abejoju.  Bet suvokimas, kad artėji siekiamybės link, gerokai kelia nuotaiką. Buvau užsukus į laimingi.lt. Ten tokią įdomią mintį perskaičiau. Bandysiu perfrazuoti. Kiekvienas renkasi sau gyvenimą. Vieni gyvena savo, kiti – svetimą. Jei leidžiam aplinkai vadovaut savo gyvenimui, tuomet ir gyvenam svetimą gyvenimą.  Ten idėtas puikus palyginimas: gyvenimas tai švediškas stalas. Ką pats įsidėsi, tą ir turėsi. Juk visada galima rinktis pagal savo skonį, o kartais pažiūrėt ką kiti valgo ir paragaut. Svarbiausia nepradėt valgyti tik tai, ką valgo kiti.

Kita vertus, jei žmogus elgiasi tik taip, kaip nori, jam labai lengva pamiršti kitus. Kalbu apie draugiškumą, užuojautą, teisingumą. Kiek teko domėtis asmenybėmis, tiek geros, tiek blogos (čia iš pasaulinės istorijos) turėjo susikūrusios savo asmenines taisykles (principus?). Tie, kur pripažįstami geraisiais, dažniausiai patys laikėsi taisyklių, o blogieji – primesdavo savo taisykles kitiems. Kas keisčiausia patys, mano manymu, geriausi, savo vertybių laikėsi jų neproteguodami kitiems, sutelkdami dėmesų ne į aiškinimą, kitų asmenų keitimą, bet į save patį. Nors….. Bufett’as atskaitė moralą Geitsui, kad šis per mažai aukoja labdarai… Tai net nežinau. Manau, bet kuriuo atveju vadyti savo gyvenimą, nustoti būti inertišku yra vertybė.

Stengiuos. Mastau. Laiks nuo laiko sustoju ir labai atidžiai peržiūriu savo lėkštę, ko ten prisikroviau. Smagu, kad kai ką galima tiesiog iš jos išimti ir pasikeisti :]