Sekant penktadienio įvykius….

Labai stebiuosi šiuolaikine masine kultūra, kuri norėdama įtikti žiūrovui ritasi žemyn kulversčiais. Atitinkamai elgiasi ir žiniasklaida. Tokių menkinančių, stumenčių žemyn straipsnių kiekvienam portale dešimtimis. Kodėl paskui stebimasi, kuomet į mitingą susirenka jaunuolių grupė, kuri ko gero išvis nesupranta, kas vyksta tiek Lietuvos, tiek pasaulio ekonomikoje, ir akmenimis apmėto seimą…. Dar juokingiau, kad jie patys turės sumokėti 2 milijonus litų, kad padengtų nuostolius ir kažkas dar užsidirbs iš to :]

Nuo vaikystės, kiek pamenu, buvo kalama į galvą „Neišsiskirk“, „Neišsišok“, „Patylėk“. Ir mokykloj, ir iš suaugusių tos pačios tiesos – Būk toks kaip visi! Net klasiokės šaipydavosi iš tų, kurios neturėjo lenkiškų „apteškių“.  Kas buvo kviečiamas pas direktorių ant kilimėlio už juodai lakuotus nagus, auskarus nosyje, vaikinai už ilgus plaukus ir pan, tas supras apie ką kalbu. Juokingiausia, kad būtent tie žmonės vėliau arba puola labai žemai, arba tampa asmenybėmis, tampa lyderiais. O tie, kurie „buvo kaip visi“, taip ir liko vidutinybėmis.

Mokyklose dabar vyrauja idėja – mokslas kaip žaidimas. Išmoksime žaisdami. Iš patirties žinau, kad nuolatinis darbas ir pastangos žinias paverčia įgūdžiais, tikrai nežaidimas. Viena yra dvejų metų vaikas, kuriam žaidimas vienas iš geriausių mokymosi metodas. Tačiau net penktokas yra ganėtinai savarankiškas žmogus. Prisiminkim Mocartą, penkiametį genijų. Prisiminus Enšteiną, kuris iki 9erių metų nesugebėjo išmokti skaityti, bet pakeitus mokymosi metodus, tapo vunderkindu :] Žinios pačios savaime neturi vertės, jei negali būti pritaikomos. Tam, kad žmogus laisvai sugebėtų savo žinias taikyti, jis turi turėti įgūdžius.

Todėl kai visa sistema nukreipta į žmogaus menkinimą siūlyčiau keisti sistemą, o ne kaltinti tautiškumą nesugebėjimu lyderiauti. Problema išvis nesusijusi tautybe, odos spalva ar dar kuo nors. Problema savęs vertinime ir pagarbos kitam stoka. Svarbiausia, akd galim ateitį kurti tokią kokios norim. Jei norim tapti dideliais, tokiais ir tampam. Kiek pamenu 2008 geriausio jaunojo verslininko titulą gavo neregys. Manau, įrodymų, kad norint galima iššokti aukščiau bambos, yra daugiau negu reikia :]

Aplink visi tik ir kalba, kaip nieko nespėja, koks įtemptas šiandienos gyvensenos ritmas. Netiesa, neįtemptas, arba žurnalistai atlyginimą gauna už simbolių skaičių straipsnyje.

Skaitinėju Delfi.lt portalą ir radau ten įdomų straipsnį. Kadangi esu vilnietė ir man labai rūpi šildymo kaina, o ypač kaip ją sumažinti, galvoju, ir aš pasidomėsiu.

Viskas lyg ir ok. Straipsnis užtektinai išsamus. Pasakojama, kad žadama statyti šiukšlių deginimo gamyklą. Galimi variantai, kur ji galėtų būti statoma. Tik straipsnio pabaigoje yra nurodoma, kad jei norit pasiskaityti plačiau, turit susirasti Aplinkos apsaugos ministerijos puslapį, jame susirasti tokią ir tokią nuorodą ir nuėjus ten, nueiti dar ten…..

Galvoju, gal mūsų vyriausybė sugalvojo, kaip ir estai, IT raštingumą gerinti? Dėl to ir tiesioginių nuorodų nėra. Nueisi į google, susirasi puslapį….. Gal net Ctrl+F kombinaciją išmoksi. Visgi smagu, kad rūpinasi :]

Ar niekada nebuvo apmaudu dėl paskubom ištarto žodžio? Net liduką ant monitoriaus užsiklijavau „Tylos“.

Kai žmogus domisi viskuo ar bent yra plataus akiračio, tuomet tampa sunku su niekuo nesidalinti savo žiniom. Gal žinoma nekiekvienam, bet ekstravertams labai sunku …

Sužinau ką nors įdomaus ir galvoju papasakosiu kolegoms. Kadangi turiu vieną amžinai viskuo nepatenkintą, tuomet kyla labai karšta diskusija, kuri baigiasi ausinėmis ir visu garsu paleista muzika. Sunkiausia, kai žmonės dėl savo problemų kaltina kitus ir taip norisi pasakyt, kad jie neteisūs. Arba kai iš anksto nusprendžia, kad nepasiseks.

Darbe sugalvojom, kad kas kelis mėnesius būtų šaunu išeit į miestą su kolegom pažaisti boulingo ar dar ko. Tuoj pat atsirado „viskuo nepatenkintas kolega“, kuris buvo tikras, kad niekas neorganizuos ir neis….. Keisčiausia, kad mes kaip tik tarėmės kaip eisim.

Gal kas žinot, kaip išmokt patylėt tokiose situacijose? Nes blogas nepadeda…. Vistiek noris balsu pasakyt :]

Per šių naujųjų šventimą su draugais diskutavom įvairiom temom, kol pamiršę krizes prisiminėm teisėsaugą. Apie tai, kad žmonės, turintys daug pinigų, išsisuka nuo bausmės dėl netobulos teisėsaugos sistemos – tiesa. Liūdna, bet tiesa. Tačiau kaip pagerinti sistemą? Bet kuri lazda turi du galus… Draugas pasiūlė, kad reiktų žmogaus, kuris būtų … pavadinkim „Dievo pirštas“. Jis imtų ir nurodytų – šitas kaltas. Ir tada tyliai tyliai įvykdom teisingumą be teismo. Kaltasis nubaustas. Auka, jei dar gali, džiaugiasi įvykdytu teisingumu. Tačiau „Dievo pirštas“ tik žmogus. Kas jei jis suklys?

Esu labai arši kovotoja už žmogaus teises. Mano manymu, geriau nenubausti kalto, negu nuteisti visiškai nekaltą. Žinoma iškart stojau prieš. Jei kas matėt „Deivido Geilo gyvenimą“, manau sutiksit. O šiandien perskaičiau verslo žiniose straipsnį apie tai, kad britų teisėsauga jau galės skaityti savo gyventojų kompiuteriuose esančią informaciją, el. laiškus, pokalbius ir pan.  Natūralu, kad visuomenė negerbia žmogaus teisių, nes išmoksta to iš mažens. Jei valstybė gali perskaityt mano laiškus, kaip galiu sakyt kitiems, kad nelystų į mano asmeninį gyvenimą? Kad gerbtų kitą žmogų? Jo nuomonę ir požiūrį? Maniau, kad demokratija – ne ribojimas, o savo paties laisvės ribų pažinimas, dalinimasis laisve.

Manau, kad daugumai valstybių reiktų pasiredaguoti savo santvarkos apibrėžimą.

Manęs klausia, per kiek laiko padarysi?

Atsakau, pasakyk ko Tu nori, kad Tau padaryčiau, pasakysiu, per kiek.

O jis man sako, Tu pasakyk per kiek , aš Tau pasakysiu ką!

Taip ir gyvenam, nesitaškom :)