„Buvimas socialiai atstumtu leidžia sutelkti dėmesį į tikrai svarbius dalykus, pavyzdžiui, mąstymą ir hakinimą.“ Citata iš vadovėlio: Kaip tapti hakeriu.

Tiems, kam informatika nėra pats įdomiausias mokslas, galima paskutinio žodžio neskaityti :] Frazė  dėl to nepraranda savo vertės.

Būt smagu, jei žmogus dar būdamas neatstumtas išmoktų apsidairyt aplinkui.

Atkreipėt dėmesį į reklamas? Kiekviena skelbia – NAUJA. Mes pristatom Jums naujieną. To dar nebuvo. Jūs to dar nematėt….

Mums perša naujoves taip, tarsi kaip tik to pirkėjas norėtų labiausiai. Kita vertus, kiek laiko reikėjo, kad Edisono lemputė taptų plačiai naudojama buityje? Tam žinoma reikia techninių galimybių. O per kiek laiko nuo pramoninės pjaustymo mašinos sukūrimo buvo pradėta pardavinėti raikyta duona? Tam reikėjo 20 metų, nes mašina buvo sukurta 1912m, o į rinką realiai pateko tik apie 1930-35 metus. Kada pasirodė Lietuvoje, atskira kalba…..

O kaip dėl pasipriešinimo IT darbo vietose? Jei tik sugalvojama diegti naują sistemą, darbuotojai jai priešinasi. Jie bijo naujų sistemų, bijo naujos konkurencijos. Dažniausiai įmonėj (priklausomai nuo bendro darbutojų skaičiaus) yra po kelis „naujienų mėgėjus“, o visi kiti, jei nesipriešina, tai labai pasyviai priima naujoves.

Man asmeniškai netgi nepatinka dizaino pakeitimai, jeigu tai nėra funkcionalu. Pvz. jei mano šampūno buteliukas pasikeis taip, jog negalėsiu jo pastatyti dangteliu žemyn, ieškosiu kito šampūno. Manau, kad abzoliuti dauguma pirkėjų turi vienokias ar kitokias savo fobijas ar tiesiog „patogumus“, kurių nenori keisti. Pakeitimai kartais tikrai į naudą, bet jie sukuria nepatogumų: sunkiau rasti prekę lentynoj, ji kartais praranda savybes, kurios buvo privalumu dėl ko prekė buvo pasirinkta.

Nepaisant problemų gamyboje, įvedimo į rinką sunkumų ir pan., kodėl pirkėjui per jėgą peršamos naujienos? Kaip Jūs apsipirkinėjat kasdienių prekių parduotuvėse? Kiekvieną kartą ieškot naujo indų ploviklio ar imat tą patį kaip visada? Tuomet kodėl marketingas paremtas „naujienų“ kalimu?

Verslo literatūroje, bent kiek teko skaityti, kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo labiau skatina laikytis principų. Ta prasme susiformuot pasaulėžiūrą ir jos laikytis. O visai neseniai aptikau dar ir tokią mintį (šaltinio nebepamenu) „Lojalus klientas yra linkęs išleisti didesnes sumas bendravimui su pardavėju“. Galvoju, o kaip klientas? Kaip jo gaunama vertė?

Common sense‘as paskelbė įdomų straipsnį apie tai, ką siūlo Omnitel. Ir čia susimasčiau apie tą patį…. Šimtą metų esu Bitės klientė. Kai jiems skambinau dar rudenį ir sakiau, kad prakalbu tiek ir tiek, turiu pas jus kelis numerius ir dar va tiek žmonių atvedžiau, kad taptų Jūsų klientais, jie man tiesiai sako – Jūs nuolatinė klientė. Visos nuolaidos tik naujiems klientams.

Šiandien nebeliko nuolaidų net ir naujiems klientams….

Tai kokia tada prasmė būti nuolatiniu klientu, jeigu perbėgelis vertinamas labiau? Net ir šiuo atveju, kai Omnitel siūlo, kad uždės minimalų mokestį lygų pernai metų vidurkiui, reiškia, kad naudingiau yra perreiti pas kitą operatorių, nes ten galėsi rinktis minamalaus mokesčio dydį. Kas jei pernai mano vidurkis buvo 170Lt, o šiemet tikiuos išleisti tik 35Lt?

Taigi ir siūlau paklausyt verslo žmonių, reik susiformuot tinkamą pasaulėžiūrą. Nemyli – einu lauk :]

Kam reguliuoti, jei galima tiesiog susitarti? Kai atsiranda reguliavimas, tada ieškoma kompromiso, ir bet kuriuo atveju kažkas lieka pralaimėtoju.

Sklaidau spaudą, naujienose skaitau: Mirė kapitalizmas, Pasaulis žlugo. Atsiverčiu verslo žinias ir vėl šūksniai „Tik paleido rinką laisvai reguliuotis, iškarto prasidėjo krizė.“

Ar tai, kad JAV vyriausybė spaudė bankus dalinti būsto paskolas žmonėms, kurie net neturi darbo, vadinasi leisti laisvai reguliuoti? Atvirkščiai, tai ir yra kišimasis į rinką. Jeigu turiu keletą nereikalingų tūkstančių ir randu, kas nori juos pasiskolinti, manau dėl procentų susitarsim. Tačiau jeigu čia pradeda kištis valstybė, tuomet nutinka taip, kad nei man gerai, nei skolininkui ir dar reik reguliuotojui įtikti. Taip ir susikuria monopolijos. Valstybei labai patogu. Susiplanuoji: pernai tiek uždirbom, šiemet tiek, kitamet tiek. Mokesčių surinksim tiek. Šildymo išjungti niekas negali, todėl surinksim.

O koks rezultatas? Jei valstybė būtų sudarius galimybes susikurti konkurencijai vietoj monopolijos, tuomet rinka nusistovėtų: klientas siūlytų savo kainą, pardavėjai savo ir galų gale nusistovėtų pusiausvyra.

Kas su prekybos centrais atsitiko? Kažkodėl kai Maxima tik kūrėsi buvo vienokios dainos, kai jau dabar jie dideli – prasidėjo kitos, tačiu realybėje tai didžiausias ir populiariausias tinklas. Kam netinka, tas į RIMI ar IKI eina. Mažiausiems, sutinku, tikrai labai sunku. Kita vertus jie arba randa savo nišą arba išnyksta.

Jei rinkai leistų reguliuotis pačiai, ji tuojau pat atrastų pusiausvyros tašką. Lygiai taip nusistovi santykiai su draugais. O kas nutinka, kai prasideda reguliavimas? Netenkam improvizacijos, netenkam laisvės elgtis pagal savo norus.  Nebetenkam laisvės laimėti. Tikrai esu prieš anarchiją, tačiau besaikis kišimasis, ypač neišmanančio, kitiems sukelia daug problemų.