Vakarykštis susitikimas su draugais galutinai įtikino – bet kuri sistema darys viską, kad įrodytų savo efektyvumą ir naudą, net jei yra parazitinė.
Visi žinom, kad krizė, ir jei ne patys tai bent pažįstami liko be darbo. Tai papasakosiu kaip mūsų vyriausybė taupo pinigus, padeda bedarbiams ir kaip jiems dar reikia mažinti išmokas.
Pirmiausia tampi bedarbiu, sužinai šitą malonumą iš darbdavio. Kokie jau ten santykiai susiklostė, manau, labai priklauso nuo abiejų pusių. Susitvarkai reikalus darbovietėj ir kitą dieną iš paties ryto pasipuošęs ir laimingas trauki į darbo biržą. Vistik įstaiga įkurta žmogui padėti, suinteresuota kuo greičiau įdarbinti, kad nebūtų švaistomi pinigėliai iš biudžeto.
Ateini ir sužinai, kad darbo birža nepriklauso E.valdžios sistemai. Vadinasi jokio bendravimo internetu, viskas tet-a-tet. Pateiki darbo sutartį, kurioje parašyta kokios išeitinės buvo sumokėtos, pagal kokį įstatymą atleistas ir kuri paskutinė Tavo darbo diena. Tada sužinai, kad čia ne dokumentas (oho!). Darbdavys pasirodo turėjo užpildyti kažkokią XXX formą. Įsiregistruoji darbo biržoj, bet dar ne kaip bedarbis, o kaip tuoj neteksiantis darbo. Keliauji pas darbdavį. Jei skyrybos nebuvo iš gražiausių, tai išvis ne į temą pas jį rodytis…. Na, bet ką padarysi. Susitvarkai. Kitą dieną vėl į darbo biržą. Kodėl kitą dieną? Nes tą pačią nebespėsi. Darbo birža yra biudžetinė įstaiga, per didelis greitis gali sudaryti įspūdį, kad kiti per lėtai dirba.
Galų gale užsiregistruoji, kad esi bedarbis. Nuostabu, nuo šiandien pradės skaičiuoti išmoką. Jei buvai nors kiek kvalifikuotas darbuotojas ir gavai algą didesnę nei minimumas, tai gauni išmokos maksimumą 1040Lt. Iš karto sužinai, koks esi niekam tikęs, kad tiek daug uždirbai, nes dabar reikės mokėti didelę išmoką. Kažkodėl Tavo minčių apie tai, kiek metų mokėjai mokesčius, niekas nesiklauso. Tada siunčia į kitą kabinetą. Ten išrašo knygutę. Joje vardas pavardė ir parašas, data, kada turėsi ateiti vėl. Dar privalai ateiti į valandos paskaitą, kurioje papasakoja, kad esi bedarbis ir darbo birža Tau labai padės.
Tai štai, tada kas mėnesį eini į darbo biržą. Ten nepriklausomai nuo Tau paskirto laiko bent valandą lauki kol Tave priims. Jei neateini, iš Tavęs atima išmoką. Jei ateini, klausia gal kartais buvai kokiam darbo pokalbį. Pasakai kur buvai. Moteriškė apie kiekvieną darbo pokalbį parašo trumpą rašinėlį, atspausdina, duoda pasirašyti ir įsega į segtuvą.
Rašyčiau dar, bet atsibodo…. Kodėl negali Sodra pranešti darbo biržai apie tai, kad žmogus atleistas? Kodėl Darbo birža nebendrauja su VMI ir nežino, ar žmogus gauna atlygį pagal autorines sutartis? Koks skirtumas kokioj formoj surašyti duomenys, jei jie įvardinti aiškiai ir tiksliai? Anspaudas juk tas pats ant abiejų dokumentų. Kodėl darbo birža vis dar nėra prijungta prie E.valdžios ir negalima pateikti prašymo išmokai per ten? Gal tegu darbo birža būna pagalbininkė žmonėms, kurie nesugeba naudotis internetu? Ateini, sakai, kad nesugebu ir pamokina, kartu užregistruoja ir t.t. Kodėl darbo birža nėra ta sistema, kurioje kiekvienas darbdavys suinteresuotas paskelbti savo darbuotojo paieškos skelbimą? Kodėl tai nėra lankomiausias darbo paieškos puslapis? Kokia prasmė popieriukų spausdinimo, kad buvai darbo pokalbiuose? Gal statistiką iš segtuvų su kalkuliatorium skaičiuoja, į kiek pokalbių reikia nueiti, kad darbą gautum? O gal tiesiog labai naudinga turėti milžinišką aparatą, kuris pats sau prigalvoja funkcijų, nors realiai jos tik trukdo kitiems gyventi? Man įtarimas kyla, kad tokių institucijų ne viena ir ne dvi.
Kubiliau, nežinau kaip Tau sumažinti biudžetą. Ko gero ir vėl teks kelti mokesčius, mažinti išmokas. Paskaičiuokim, ką turim piniginėj. Dar turim, vadinasi galim ir atiduoti :]
Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.
Kadangi pastaruoju metu esu labai užsiėmus (tarsi taip būtų tik man vienai :]) vienintelės poilsio valandėlės yra už vairo. Kartais pagalvoju, kad labai gerai yra transporto kamščiai. Tiesiog atsiranda laiko pailsėti, „sustoti“ ir apmastyti: kur? ko? kodėl? ir kam išvis man to reikia?
Labai giliai įstrigo dar paauglystėj žiūrėta Gelbėtojų dalis. Įvyko nelaimingas atsitikimas jūroje. Gelbėtojas beplaukdamas su skęstančiuoju į krantą buvo srovės nunešti po tiltu. Ir atsitiko taip, kad nuo smūgio į vieną iš tilto atramų gelbėjamasis žuvo. Viso pasakojimo esmė: gelbėtojas pasielgė teisingai, nes jei taranuotas būtų gelbėtojas, o ne skęstantysis, nei vienas iš jų nebeturėtų vilties išsigelbėti. Tai viena iš geriausių pamokų gyvenime. Rūpestis savimi nėra egoizmas. Tai suvokimas, kad turi būti stiprus, jog padėtum kitiems. Šitos minties geriausias pavyzdys – Motina Teresė. Ji išmanė ne vieną kovos meno šaką, bet pasaulyje yra žinoma kaip gerosios žinios nešėja, žmogus, kuris pasaulyje matė tik gėrį. Kaip tapti tokia stipria, neįsivaizduoju… Matyt labai daug reikia turėti valios.
Kodėl apie tai rašau? Dabar kaip tik klausausi Mark Sanborn knygos „You Don’t Need A TITLE To Be A LEADER „. Kas keisčiausia, dauguma knygų, kuriose kalbama apie lyderystę, vadovavimą, milijonierius, turtą, finansinę laisvę ir pan yra ne apie pinigus. Net tos, kurių antraštė skelbia „How to think and grow rich“, net jos yra ne apie pinigus. Nei viena iš jų nepasako, kaip ištikrųjų užsidirbti, o tik kaip ugdyti savo vertybes ir auginti valią.
Todėl kai pasaulis slysta iš po kojų, ypač kai nesiseka, labai verta perbėgti per savo tikslų medį ir išsiaiškinti, ar niekur nenukrypta, ar tikslai yra tie kurių norima dabar. Ar jie tikrai tiek vertingi, kad verta jiems gaišti laiką? Gal jau beldžiasi nauji?
Šeštadienio vakaras. T.Danilevičius pasakoja kaip ant torto norisi užsidėti braškę – trijų taškų pergalę prieš Rumunijos rinktinę. Devintą valandą visa šeima išjungtais telefonais pie televizoriaus… Ir nesinori sakyti kaip visada, bet lietuviams savos sienos nepadeda. 0:1 rumunai laimi.
Trūksta gražių kombinacijų, trūksta lyderiavimo. Trūksta bent poros vedančiųjų, kurie visus pasimetusius žaidėjus sustyguotų. Gauni kamuolį ir nežinai, ką daryt…
Čia kaip mūsų švietimo sistema, partinis gyvenimas ir kultūros atstovų meniniai bandymai: nereikia lyderių. Reikia, kad visi būtų per vidurį. Ar tikrai?
Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.
Šitoj vietoj Napoleon Hill iškelia įdomią mintį – žmogus sukūrė įstatymus, kad apgintų save nuo savęs paties. Gan keistoka idėja. Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis kitus linkęs įveikinėti turtu. Kuo žmogus yra arčiau visiško skurdo ribos, tuo jo instinktai yra aktyvesni.
Žinoma, kad galima rasti išimčių, kuomet itin turtingi žmonės paprasčiausiai papjauna vienas kitą dėl neištikimybės, nesutarimų ar kt. Tačiau manau sutiksit, kad fizinis smurtas būdingas žemesnio išsilavinimo (ne diplomais, o žiniomis matuojamo) žmonėms, kurie dažniausiai ir nėra finansiškai nepriklausomi.
Liberalizmo doktrinoj valstybė dažniausiai įvardijama kaip parazitas, kuris neleidžia laisvai veikti ir riboja asmenį, tačiau po N.Hill minčių pradedu manyti kiek kitaip. Pvz.: monopolija. Ar įstatymai LT veikia gerai, tai atskiras klausimas, bent idėjiškai įstatymas skirtas apsaugoti nuo vieno rinkos dalyvio kitus. Laisvės prasme, tai ribojimas, kita vertus tai tam tikros grupės apgynimas nuo galimai savanaudiškų tikslų.
Galima paieškoti kodėl monopolija yra GERAI valstybei. Valstybė gali tiksliai žinoti kiek ji surinks mokesčių. Juk monopolio pelnas yra planuojamas. Atitinkamai daug paprasčiau valstybei planuoti biudžetą, deficitą ir pan.
Kam reikia išformuoti LEO? Tam kad nubausti Maxima? Ar tikrai gerai, jei viskas pereis į valstybės rankas? Su privatininku daug sudėtingiau susitarti nei su pavaldžiu valstybės tarnautoju, atitinkamai lengviau valdyti pinigų srautus. Nežinau kaip gražiai šitoj vietoj kitaip pasakyti :]
Keista, kad visuomenė tokia džiaugsminga, jog jos pinigais bus du kartus sumokėta už tą pačią įmonę plius papildomos išlaidos baudoms sumokėti, išeitinės, naujų darbuotojų paieškai…. Juk ne Leo išnyks, o įmonė pakeis akcininkus, įgis naują pavadinimą. Dabar gal Tigras bus :]
Kodėl naikinamos pasekmės vietoj to, kad kaltas atsakytų už savo veiksmus?
Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti. Kartais pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.
Svarbu nepasiduoti paskutiniu momentu ir pasiimti, ko nori. Tai svarbus etapas, kurio negalima praleisti. Kai pritrūksta jėgų, man padeda labai realus pavyzdys. Tie, kas mėgsta vasarą maudytis vandens telkiniuose, manau sutiks.
Yra skirtingų žmonių. Vieni iš viso nesimaudo. Kiti eina į vandenį palengva. Treti šoka į vandenį ir šaukia kaip šalta. Bet visi įlipę į vandenį ir neapsisukę atgal į krantą, PRADEDA PLAUKTI.
Ar kada nors klausėte žmogaus: ar Tau pavyks pradėti plaukti? Juokingai skamba? Tuomet, kodėl klausiam: ar Tau pavyks baigti universitetą? Ar Tu susitvarkysi su šiomis pareigomis? Ar Tu sugebėsi susitvarkyti su verslu? Kur dingo klausimai: Ar Tu nori pabaigti universitetą? Ar Tu nori pradėti savo verslą? Ar Tu nori plėsti savo verslą? Jei sugebi plaukti upe, tai sugebėsi. Klausimas, ar nori sugebėti?
Pradžioj visada yra nejauku, nes situacijos yra nepatirtos, nepažįstamos. Tai kaip darbas su klientais. Bijau kliento, tai skambinu jam po 5 kartus per dieną, kol nustoju bijoti. Jis tampa toks pažįstamas, kad nebekelia baimės. Bet kokia nepažįstama situacija ilgainiui tampa atpažįstama ir jau būnam išmokę modelį kaip joje elgtis. Todėl daug naudingiau tyčia nukreipti veiksmus į tą sritį, kur nedrąsu, nes atsiveria naujos galimybės. Jei žmogus nuolatos yra komforto būsenoje, jis neieškos naujų idėjų, juk ir taip viskas gerai. Todėl nuolatos auginti savo komforto zoną, ją plėsti viena iš geriausių patirties investicijų gyvenime.
Esmė, suvokti koks menkniekis yra pradėti veikti palyginus su tuo, ką gali gauti darydamas. Startuojam :]
Lietuvos pramogų verslas, kas apima ir televiziją, masinius renginius, bendrą renginių kultūrą, manau dar tik pradeda pirmus žingsnius. Todėl manau, neverta nusiminti ir graužtis, kad Eurovizijoj paimam paskutinę vietą. Žiūrint į LT pasirodymus, jų idėjinę pusę, manau, mes progresuojam :]
Jei norisi greitesnio progreso, tai galiu pasakyt labai stiprų argumentą, kodėl NE – nėra Lietuvoje aplinkos, kurioje išugdytumėm savo talentus. Nėra tiek išvystytas LT kinas, kultūros renginiai (kalbu ne apie meno lygį, o apie terpę jam pasireikšti), kad žmogus galėtų išmokti. Juk mokinys nors ir pralenkia savo mokytoją, tačiau žingsnio į priekį dydis labai priklauso nuo mokytojo sugebėjimo lygio. O jei palyginam su bendru kontekstu pasaulyje…. Prancūzija, Rusija turi šimtmetines renginių organizavimo tradicija. Graikija – 8000 m. prieš Kristaus gimimą ? Lietuva? Ir taip, ir ne…
Tai kodėl man patiko Sidabrinės gervės? Todėl, kad jose buvo Ingeborga Dapkūnaitė. Tarp visų nepatenkintų veidų, kuždėjimosi kaip kas apsirengęs ir bendros slogios nuotaikos žiūrovų kėdėse jos veide nuolatos žibėjo šypsena. Ji užlipus ant scenos sugebėjo šiltai ir draugiškai pristatyti Eugeniją Pliaškytę. Jokios ironijos, nepasitenkinimo, moralo apie neįvertinimą. Gal kaip tik dėl to Ingeborgai pavyko pasiekti to, kuo ji yra?
Pavėlavau kaip reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad geriau vėliau nei niekada. PS: taisyklės tokios sudėtingos, kad neįsikirtau nei iš pirmo nei iš antro karto ir nusprendžiau kadangi vėluoju, tai bent su gera nuotaika atsiliepsiu :]
Lenkiu galvą ir didžiausiais komplimentais palydžiu
Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.
Sėdžiu ramiai kamštyje, klausaus dar vienos audio knygos ir stebiu situaciją. Jaunas vyrukas praleidžia moteriškę iš šalutinio į Gedimino prospektą. Labai gražu viskas, laukiam visi kol šviesoforas žalias užsidegs. Moteriškė mašinoj rūko patenkinta. Baigėsi cigaretė ir ji švyst pro langą nuorūką.
Tada atsidaro už jos stovėjusio automobilio vairuotojo durys (to paties, kuris ją praleido). Išlipa vyrukas. Pakelia nuorūką, įmeta moteriškei pro langą atgal į automobilį ir be žodžių grįžta atgal. Moteriškė aišku puola gesinti cigaretę jau automobilio peleninėje ir uždarinėti langus.
Kažkaip tikėjaus, kad visi šoks iš mašinų santykių aiškintis, bet jie be žodžių vienas kitą suprato.
Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.
Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.
Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?
Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.
Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.
Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?
Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.
Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.
Sėkmingi žmonės žino, kur eina, ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.
Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]
Rinkimai. Media. Blogai. Žiniasklaida plačiąją prasme šiuolaikinėje visuomenėje.
Labai norisi ieškoti teigiamų dalykų mūsų šalyje, bet paskutinės savaitės išgąsdino, o sekmadienis – pirmadienis šokiravo.
1. Visa rinkiminė agatacija skirta vieno kandidato prastūmimui. Ar kandidatas(ė) yra gera(s) nevertinu, tiesiog konstatuoju rinkiminės agitacijos niuansus.
2. Rinkimų naktį TV išjungiau apie 23val. Toliau žinias bandžiau gaudyti internete ir spaudoj jau pirmadienio rytą. Oponentai, kad ir pakritikuodami, tačiau sveikino D.Grybauskaitę su pergale (V.Mazuronis, A.Butkevičius), siūlė remtis savo (V.Tomaševski) programa. Moterys oponentės, gal kiek ilgiau nesusitaikė su pralaimėjimu, tačiau neradau nieko, kas įžeistų D.Grybauskaitę. (PS: praleidau K.Prunskienę, gal kas jos komentaruose yra, tiesiog neskaičiau). Nei vieno oponento porinkiminiuose interviu neradau nepagarbos, nemandagumo D.Grybauskaitės atžvilgiu. Net A.Butkevičiaus pastaba dėl aštrios frazės iš D.Grybauskaitės, kad kiti dabar meldžiasi, jog būtų antras turas, man atrodo labai subtilus ir pataikantis į dešimtuką. Spauda jau prieš 10val ryto pradėjo pilstytis purvais. Kaip viskas blogai, kokia ji bloga ir pan. Ir žinoma vėl pavojus iš Rusijos. Ar įmanoma, kad šalis pradėtų kada nors veikti, jei žmogui dar nestartavus jis jau juodinamas? D.Mockus gerai atsakė – „kiek gali padaryti vienas žmogus?“.
3. Teisė balsuoti slaptai. Kas radot V.Adamkaus nors kokią reakciją į jo pasirinkimo paviešinimą, įdėkit į komentarus. Mane gąsdina tiek interpretacijos šia tema, kad pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, tiek pagarbos klausimas. Manau, kad kiekvienas turim teisę patys išreikšti savo nuomonę. Jei būtų norėjęs, būtų garsiai pasakęs už ką balsavo….
Neįsivaizduoju kuo reikia būti, kad LT sugebėti suvaldyti šią košę.
Yra minčių kurti LT judėjimą su konkrečiom, aiškiai išreikštom idėjom ir vertybėm. Kažką panaušaus į „Pilietis draugiškas savo šaliai“ ar pan. turit idėjų rašykit idėja@dirbusau.lt
Citata iš animacinio filmuko „Atlantida“ – „Pasiekus dugną, nieko nebelieka – tik kilti“. Pasakykit, kad jau dugnas …
Skaitau knygą po knygos, žiūriu filmus, skaitau straipsnius ir visur ta pati mintis. Jei norėsi, jei norą paversi troškimu, jei sieksi, tai ir gausi. Jei su kuo bandau padiskutuoti šia tema, man atsako – nesąmonė, čia sėkmės reikalas. Kodėl kiti dirba visa gyvenimą ir neužsidirba? Turėtų juk visi savo tikslus pasiekti.
Ir štai šiandien manau, kad radau atsakymą.
Bet kokios sėkmės (noro) pagrindas yra konkrečiai nusistatyti, kas yra sėkmė (noras). Pvz.: noriu milijono litų savo X sąskaitoj. Sekantis žingsnis kaip aš to pasieksiu. Norėčiau ne paveldėti, ne laimėti, bet užsidirbti. Tada reikia nustatyti kada. Tarkim – per metus nuo šiandienos. 2010 metų gegužės 14 dieną mano sąskaitoje X bus 1 000 000,00Lt.
Na ir laukiam datos? Laukiam :] Mąstom nuolatos apie norimą milijoną :] O ką veikia mūsų smegenys, jei mes nuolatos jas judinam ir primenam savo tikslą? Tie kas žino kaip matuojamas informacijos kiekis arba kaip kuriami algoritmai supras iš karto, kitiems tebunie pažintis su tiksliaisiais mokslais :] Schema labai paprasta. Žmogus sukuria naujus dalykus, remdamasis tuo, ką žino. Ištikrųjų nieko naujo nesukuriama, tiesiog galimybės iš vienos vietos perkeliamos į kitą. Tuomet, jei nuolatos galvojam apie tikslą, mintys bėga užduodamos vis naujus klausimus ir ieškodamos naujų galimybių.100 klausimų neužteko gauti milijoną? Tuomet ieškom naujos galimybės, taip kol galų gale užsidirbsim.
Jei ne nuolatos tikslas prisimenamas, tuomet kiekvieną kartą iš naujo keliaujama nuo pirmo klausimo, nes smegenys bus pamiršę atsakymus ir joms reiks išnaujo keliauti per visą hierarchiją.
Jei iš viso negalvojam, nesikoncentruojam, tai smegenys niekada neužduoda klausimų, neieško nors vieno atsakymo TAIP. O jei net nežinom koks tikslas, tuomet ir negalvojam.
Dažniausiai bet koks valstybinis užsakymas visuomenės yra suvokiamas kaip pinigų plovimas (iš asmeninės patirties archyvo), t.y. užsakymus vykdo draugai, dėdės ar kaimynai, nors ant kiekvieno kampo atsirastų po 100 anonimų, galėjusių padaryti geriau ir pigiau.
Jei viską galima padaryti pigiau (net už Maximą), kodėl tada pykstama, kad vyriausybė kelia mokesčius? Juk galim išgyventi ir už mažiau :] Norit?
Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.
Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir džiaugsmas.
Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?
Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.
Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.
O kaip su bankais? Ar skatinti žmogų skolintis yra gerai ar blogai? Beveik kiekvienas atsakys, kad ši pasaulinė krizė buvo sukelta JAV, nes ten bankai dalino paskolas bet kam.
Ir šiandien sulaukiu skambučio iš banko.
Bankas: Gal Jums reikia pinigų?
Atsakau: Ta prasme, paskolos?
Bankas: Taip. Suma iki 8000Lt.
Atsakau: Nereikia, bet norėčiau sužinot sąlygas.
Bankas: Paimat vartojamąjį 8000Lt kreditą trims metams, palūkanos būtų apie 19,9% ir vargo nematot.
Atsakau: Ačiū, bet kad man nelabai reikia.
Bankas: Tai Jūs imkit mažesnę sumą, na gal 6000Lt atostogoms.
Atsakau: Nenoriu skolintis, man nereikia.
Bankas: Tai imkit dar mažiau, imkit 1000Lt. Žiūrėkit ir įmoka bus dar mažesnė….. Apsimoka!
Kredito žinoma neėmiau, bet pagalvojau. Bankas iki birželio X dienos netikrins mano finansinės padėties, bet siūlys būtinai pasiimti kreditą. Darbdaviai siūlo apriboti greituosius kreditus, kad žmonės neprasiskolintų. Bankai pritaria, kad reikalinga kontrolė, jog reikia tikrinti rizikas, tačiau patys dar įkyriau savo įsipareigojimus siūlo.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded. Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?
Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.
Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.
Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.
Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.
Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.
Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.
Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.
Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.
Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.
Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!
Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?
Puikiai pamenu istorijos pamokas: Japonija po II pasaulinio karo robotizavo pramonę. Fabrikuose buvo ne tik įdiegiamos automatinės linijos, bet kartu su rytine mankšta buvo dainuojama apie tai, kaip robotas padeda žmogui, bet jo nepakeičia. Buvo ieškoma būdų, kaip neatleisti darbuotojų, bet juos perkvalifikuoti, kad žmogus turėtų darbo vietą. Tai buvo sisteminga politika, skirta išsaugoti visuomenės vertybes ir sukurti naujas, pagerinant žmogaus buitį ir gyvenimą. Valstybė stengėsi ir stengiasi integruoti aukštąsias technologijas į kasdienį gyvenimą, į darbo aplinką. Tradicijos nekeičiamos, bet technologijos yra pritaikomos prie tradicijų. Labai didelį įspūdį paliko filmukas apie tai, kaip yra bendraujama su mirusiaisiais, kokios atliekamos apeigos. Kadangi japonai kremuoja mirusiuosius, nelieka kapo, kur būtų galima atlikti apeigas mirusiąjam atminti. Tam sukurtos programėlės, kurios padeda atlikti apeigas. Stengiamasi ne žmogų įsprausti į kampą, o panaikintą galimybę pakeisti kita. Juk žmogus šiuo atveju prie kompiuterio sėda užsidegęs smilkalus ir apsirengęs tautiniais drabužiais. Svarbu, kad jis vykdo savo pareigą nuoširdžiai.
Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).
Šį savaitgalį teko būti „Jaunystės“ dviejų choristų vestuvėse. Žinoma, choras atėjo jų pasveikinti ir kelias valandas leido pasidžiaugti suimprovizuotu koncertu. Jie užburia savo puikiu dainavimu. Ir svarbiausia, jog buvo pasirinktos būtent tautinės dainos. Kai jos skamba iš profesionalų lūpų, mąstymas pasikeičia kardinaliai ir nebelieka abejonių, kokia puiki yra mūsų etno kultūra. Norisi ją išsaugoti ir puoselėti.
Manau, ir Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad etno muzika gali skambėti moderniai. Labai norėtųsi kuo daugiau projektų šia linkme. Gal šių metų dainų šventė dar labiau sustiprins šį požiūrį ir paskatins įsitraukti daugiau žmonių. Atsimerkim, juk mes galim dar daugiau.
Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia – yra.
Kas juokingiausia, visą tai galima lengvai pasiekti. Kažkaip natūraliai gaunasi, kad susikoncentravus į tikslą iš pradžių iš lėto, tačiau vis su didėjančiu pagreičiu, aplinka padeda jo siekti. Atsidaro reikiamos durys, sutinki reikiamą žmogų, kartais tiesiog laimi loterijoj. Pradžioj žinoma situacija rutuliojasi vangiai, tačiau kuo daugiau įdedama pastangų, tuo sklandžiau tikslas pasiekiamas.
Sugalvoji, jog nori naujo darbo. Pradžioj tik skaitinėji. Gal gerų pasiūlymų nerandi… Arba randi gerų, bet kažkaip nedrąsu iš karto siųsti savo CV. Paskui pradedi siuntinėti. Jei ilgai negauni atsakymo, nuotaika krenta ir ateina nusivylimas. Jei žmogus tuomet mąsto jau apie bet kokį darbą, tuomet tokį ir gauna. Tačiau jei užsispyręs siekia savo norimos pozicijos, jis išlaukia reikiamo momento ir gauna su kaupu, ko buvo siekta. Kartais reikia šiek tiek daugiau laiko, nei pačiam atrodo.
Kartais atvirkščiai, bandai pasiekti ir nesiseka. Manau, kad tereikia sustoti ir kritiškai peržvelgti situaciją. Jei žmogus dar nėra pasirengęs priimti pasiekimo, tikslo įgyvendinti nepavyksta. Gyvenimas – kelionė, todėl – pirmyn. Juk marios laiko prieš akis tampti šaunesniu, kad pasiekimas pats į glėbį įšoktų. Kuo labiau stengies, tuo labiau pripranti prie minties, jog sugebėsi, jog esi vertas.
Puikiausias pavyzdys – vienišas žmogus. Kodėl vienas žmogus turi krūvą draugų, artimą žmogų, lengvai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis. Kodėl? Šis žmogus tiesiog priima bendravimą ir juo džiaugiasi. Džiaugiasi aplinkiniais, priima juos. Atiduoda dalį savęs kitiems, už ką yra apdovanojamas dėmesiu ir draugyste. Vienišiai dažnai arba nemoka parodyti savo dėmesio, arba nemoka jo priimti. Mokantys priimti ir duoti turi puikias šeimas, gražius santykius. Dažniausiai yra labai mėgiami darbe. Bet kokia veikla yra menas, norint realizuoti ją puikiai.
Magnetizmas yra žmogaus savybė sugebėti ne tik duoti, bet ir priimti. Juk vienas magneto galas stumia, kitas traukia. Stumti ir reiškia perleisti kitam. Pritraukti reiškia priimti. Visos genialios idėjos glūdi paprastume, todėl kartais užtenka tiesiog leisti sau pajusti ir džiaugtis. Pabūti tuo, kuris traukia, ir leisti sau tokiu būti.
Vakarykštis susitikimas su draugais galutinai įtikino – bet kuri sistema darys viską, kad įrodytų savo efektyvumą ir naudą, net jei yra parazitinė.
Man didžiausia vertybė gyvenime yra ramybė, t.y. suvokimas, kad žinai, ko nori, žinai kaip pasieksi. Tiesiog, žinoti savo tikslą. Tada kažkaip paprasčiau.
Įdomi mintis pamąstymui. Gyvūnai remiasi instinktais ir jei gyvena per tankiai tam tikroje teritorijoje, tuomet puola savo rūšį. Atitinkamai plėšrūnai elgiasi bado metu. Jei nėra kuo maitintis, plėšrūnai ėda gentainius.
Galima puikiai išmanyti teoriją, iki smulkmenų…. Žinoti kaip pasiekti savo tikslus, žinoti, ko nori ir …. nieko neturėti. Tiesiog pritrūksta sugebėjimo pajudėti iš vietos ir pradėti veikti. Kartais pasitikėjimas dingsta likus žingsniui iki tikslo.
Lietuvos pramogų verslas, kas apima ir televiziją, masinius renginius, bendrą renginių kultūrą, manau dar tik pradeda pirmus žingsnius. Todėl manau, neverta nusiminti ir graužtis, kad Eurovizijoj paimam paskutinę vietą. Žiūrint į LT pasirodymus, jų idėjinę pusę, manau, mes progresuojam :]
Pavėlavau kaip reikalas, bet gal labai nesupyksit… manau, kad 
Vakar nutiko nerealus dalykas, niekad nebūčiau pamanius, kad tai įmanoma.
Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.
Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.
Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.
Manau, kad už kitų asmenų žlugdymą yra baudžiama, bent turėtų būti. Pavyzdžiui už psichologinio smurto naudojimą, fizinį žalojimą. Manau, kad nereiktų ir alkoholio vartojimo skatinti, ar narkotikų. Atitinkamai azartiniai lošimai. Jų reklama yra ribojama, kadangi vartojant kyla tam tikra rizika.
Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.
Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.
Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?
Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).
Įsivaizduok, kad esi magnetas, kuris gali pritraukti bet ką, ką tik sugalvoja…. Nori pinigų? Yra. Nori nuostabių santykių? Yra. Nori puikios išvaizdos? Oplia – yra.