Optimizmas tai nėra aklas požiūris, jog viskas bus gerai. Tai sugebėjimas realybę pakreipti norima linkme.

Vienas iš pavyzdžių. Kalbam su kolega apie sveiką gyvenimo būdą. Ir jis man pasakojo, kaip derinti maistą. Sako, suvalgei mėsos, šešias valandas negali gerti pieno. Jei atsigėrei pieno, tumet dvi valandas negali valgyti mėsos. Tada pasitaiso. Atsigėrei pieno ir po dviejų valandų jau gali valgyti mėsą. Didelis skirtumas, tiesa? Man didelis.

Klausimas, kodėl pesimizmo poveikis yra stipresnis? Juk džiaugsmas tikrai malonesnis už skausmą, tačiau pesimizmas daug paveikesnis, daug labiau užkrečiantis. Kas tai? Įgimtas mazochizmas?

Net žiūrėdama į beveik tuščią stiklinę, visada pasakysiu: tai ne problema, tuoj užpildysim. Bet naujai įgyta patirtis apie „lietuvišką biznį“ privertė susimąstyti.

Siūlau savo kientams produktą, kurio kaina pirkėjui yra santykinai maža, tačiau produktas duoda tiesioginę naudą ir tiesiogiai didina pardavimus. Tai išmatuojama konkrečiais skaičiais nauda. Sakau savo kainą, o klientas man atsako, kad nepirks. Klausiu, gal prekė netinka? O jis man atsako – Tu per daug uždirbsi.

Gal kad moteris, tai vyriškos logikos neįkertu? Bet antrą dieną vaikštau, ramybės nerandu. Koks klientui skirtumas, kas dedasi mano sąskaitoj, jei jis turi galimybę pasididinti sumą savo sąskaitoj gerokai didesniu skaičiumi nei kaina?

Labai paprastai išsisprendžia visos problemos, kai suvoki sprendimo esmę. Visi žmonės gali būti sudalinti į dvi grupes.

Kolumbo tipo žmonės. Kai Kolumbas sugalvojo, kad nori atrasti naują pasaulį, jis nežinojo, kur nukeliaus. Kai jis ten nukeliavo, taip ir nežinojo, kur atsirado. Kai jis grįžo namo, vis dar nežinojo, kur buvęs. Ir taip dauguma žmonių eina į darbą kiekvieną dieną.

Sėkmingi žmonės žino, kur eina,  ir žino, ko nori. Jie kaip strėlės – tiesiai į tikslą. Juk nežinant, kur taikinys sunku pataikyti.

Trūksta informacijos – pasiklausykit Brian Tracy (ir kt. lektorių) knygos „Leadership“. PS: audio knygų privalumas, tam nereikia skirti papildomo laiko. Keliauji į darbą ir klausais automobilyje. Kolegė klausosi ir važiuodama troleibusu per ausinukus. Prižadu, kad transporto priemonė rezultato neįtakos :]

Rinkimai. Media. Blogai. Žiniasklaida plačiąją prasme šiuolaikinėje visuomenėje.

Labai norisi ieškoti teigiamų dalykų mūsų šalyje, bet paskutinės savaitės išgąsdino, o sekmadienis – pirmadienis šokiravo.

1. Visa rinkiminė agatacija skirta vieno kandidato prastūmimui. Ar kandidatas(ė) yra gera(s) nevertinu, tiesiog konstatuoju rinkiminės agitacijos niuansus.

2. Rinkimų naktį TV išjungiau apie 23val. Toliau žinias bandžiau gaudyti internete ir spaudoj jau pirmadienio rytą.  Oponentai, kad ir pakritikuodami, tačiau  sveikino D.Grybauskaitę su pergale (V.Mazuronis, A.Butkevičius), siūlė remtis savo (V.Tomaševski) programa. Moterys oponentės, gal kiek ilgiau nesusitaikė su pralaimėjimu, tačiau neradau nieko, kas įžeistų D.Grybauskaitę. (PS: praleidau K.Prunskienę, gal kas jos komentaruose yra, tiesiog neskaičiau). Nei vieno oponento porinkiminiuose interviu neradau nepagarbos, nemandagumo D.Grybauskaitės atžvilgiu. Net A.Butkevičiaus pastaba dėl aštrios frazės iš D.Grybauskaitės, kad kiti dabar meldžiasi, jog būtų antras turas, man atrodo labai subtilus ir pataikantis į dešimtuką. Spauda jau prieš 10val ryto pradėjo pilstytis purvais. Kaip viskas blogai, kokia ji bloga ir pan. Ir žinoma vėl pavojus iš Rusijos. Ar įmanoma, kad šalis pradėtų kada nors veikti, jei žmogui dar nestartavus jis jau juodinamas? D.Mockus gerai atsakė – „kiek gali padaryti vienas žmogus?“.

3. Teisė balsuoti slaptai. Kas radot V.Adamkaus nors kokią reakciją į jo pasirinkimo paviešinimą, įdėkit į komentarus. Mane gąsdina tiek interpretacijos šia tema, kad pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, tiek pagarbos klausimas.  Manau, kad kiekvienas turim teisę patys išreikšti savo nuomonę. Jei būtų norėjęs, būtų garsiai pasakęs už ką balsavo….

Neįsivaizduoju kuo reikia būti, kad LT sugebėti suvaldyti šią košę.

Yra minčių kurti LT judėjimą su konkrečiom, aiškiai išreikštom idėjom ir vertybėm. Kažką panaušaus į „Pilietis draugiškas savo šaliai“ ar pan. turit idėjų rašykit idėja@dirbusau.lt

Citata iš animacinio filmuko „Atlantida“ – „Pasiekus dugną, nieko nebelieka – tik kilti“. Pasakykit, kad jau dugnas …

Dažniausiai bet koks valstybinis užsakymas visuomenės yra suvokiamas kaip pinigų plovimas (iš asmeninės patirties archyvo), t.y. užsakymus vykdo draugai, dėdės ar kaimynai, nors ant kiekvieno kampo atsirastų po 100 anonimų, galėjusių padaryti geriau ir pigiau.

Jei viską galima padaryti pigiau (net už Maximą), kodėl tada pykstama, kad vyriausybė kelia mokesčius? Juk galim išgyventi ir už mažiau :] Norit?

Šeštadienį teko pabuvoti „FranceDanse Vilnius“ renginyje – „Pašėlęs svaigulys“.

Šokis sukrėtė. Žiūriu kaip vyras ir ekskavatorius šoka kartu ir darosi baisu. Matau, kad tai santykių aiškinimasis. Tai draugystė, meilė. Tai neapykanta. Aiškiai išreikštos emocijos. Neviltis ir  džiaugsmas.

Kartu apima baimė. Kur veda urbonizacija, jei draugystė užmezgama ne tarp žmonių ar bent žmonių ir gyvūnų, bet tarp žmogaus ir mašinos. Koks turi būti vienišas žmogus, kad tokius santykius suvoktų kaip reikalingus ir svarbius? O gal kito pasirinkimo jau nėra? Žmonės taip nutolo vienas nuo kito, kad nebemoka bendrauti?

Šokis pakerėjo ir įtikino. Tikėjaus daug mažiau, todėl likau pakerėta ir iki šiol šiurpas nueina per nugarą, prisiminus mašinos švelnius prisilietimus prie partnerio. Kontrastas tarp žmogaus ir mašinos suaštrina jausmus. Ypač dydžio skirtumas. Kai suvoki realų pavojų kaip greitai gali pasibaigti tokie santykiai vienu kaušo mostu. Labai sunku perteikti žodžiais, tai tiesiog reikia pamatyti.

Tiems, kad nematė, trumpas įrašas ankstesnių pasirodymų:

Praėjusiame amžiuje pasaulis buvo užsikrėtęs Z.Froido idėjomis. Visi rėmėsi savo EGO. Kas be nutiktų – viską stumiam per seksualinį (ne)pasitenkinimą ir dėl visų pasaulio bėdų kaltos vaikystės traumos. Kas teisus, kas ne – nežinau.

Tačiau manau, kad šiandiena yra žmogaus kaip asmenybės renesansas. Kažkas panašaus į Matrix Reloaded.  Nuo asmeninių problemų ir savęs aukštinimo nukreipiamas dėmesys į vertę. Atsiranda klausimas ar tikrai esi toks svarbus? Ar toks reikalingas? Jei XXa. leido eiti iš proto ir gyventi reikalaujant iš kitų, manau jau dabar svarstyklės lenkiasi į kitą pusę. Ką Tu gali duoti už tai, kad būtum pripažintas? Koks turi būti stiprus, šaunus, pasitikintis ir sugebantis, kad taptum vertu?

Jei LT žiniasklaida vis dar bando atlikti „blogų tėvelių“ pareigą sumenkinti bet kurį Lietuvos pilietį, o JAV – savąjį pakelti iki padebesų (prancūzams tai įgimta :] ), tai visuomenė po truputi pradeda atsigauti. Įsiklausykim, vis daugiau pasigirsta balsų: nesmugdykit. Vienas pažįstamas pasiūlė, kad kalbantis apie blogybes kompanijoje turi sumokėti kitiems po 100Lt, kad nustotų skleisti tas blogybes tolyn. Juk tam, kad namuose būtų vietos laimei, juos reikia iššluot nuo pesimizmo, apatijos ir cinizmo.

Vis daugiau žmonių be paskalų žiniasklaidos pradeda skaityt knygas. Ir senas, ir naujas. Net ne pigius romanus, bet tikras knygas. Pati atradau audio knygas, paprastoms neturiu laiko skaityti, tai dabar klausausi važiuodama automobiliu. Ir anglų kalbos mokaus, ir knyga perskaityta :] Jei kam reikia, galiu pasakyt iš kur gauti: nuo grožinės iki mokslinės.

Manau, kad krizė šiuo atveju išeis į gerą, nes žmonės peržiūrės savo vertybes. Kas svarbiau: vakaras praleistas su šeima ar straipsnis apie kažkieno batus… Vertę kuriantis darbas ar tuščiagarbiškumas? Manau, kad visur turi būti pusiausvyra ir kadangi visuomenė (bent kiek matau aplink) tapo besaike tuščia vartotoja, dabar pats laikas atrasti save ir kitus iš naujo, prisikelti naujam gyvenimui.

Į miestelį atvažiavo turtingas turistas. Užsuko jis į miestelio viešbutį, davė savininkui kaip užstatą 100 dolerių banknotą ir pasakė einąs išsirinkti kambario.

Laimingas viešbučio savininkas, nė nelaukdamas svečio sprendimo, tekinas nulėkė pas mėsininką atiduoti senos skolos.

Mėsininkas irgi padorus žmogus. Net nenusišluostęs rankų nuturseno pas ūkininką, kuriam buvo prasikolinęs už gyvulius.

Ūkininkas nedelsdamas nuskuodė į parduotuvę – ten seniai susikaupusi šeimos skola už įvairias prekes.

Pralinksmėjęs krautuvininkas, pasisukęs į vitrina, apžiūrinėjo seniai matytą banknotą, ar jame yra vandens ženklai, kai staiga pamatė gatve einančią miestelio paleistuvę. Ši jam neseniai „davė“ skolon. Tad atsidusęs krautuvininkas grąžino jai skolą.

Ši, pasirodo, irgi turi įsipareigojimų už kambarius viešbutyje, kur vedžiojasi klientus, seniai nemokėta. Tad paėmusi šimtinę, mergužėlė pasuko į viešbutį ir jo savininkui įteikė banknotą, kurį vyras ką tik laikė savo rankose.

Tuo metu laiptais nusileidžia turtingasis turistas. Kambarį jis jau išsirinko, bet sutrukdė netikėtas telefono skambutis – dėl krizės susijaukę verslo reikalai privertė keisti planus ir skubiai grižti namo. Tad turistas iš sutrikusio viešbučio savininko paima užstatu paliktą šimtinę ir išvažiuoja.

Niekas negavo nė cento, bet visas miestas gyvena be skolų ir į ateiti žvelgia su optimizmu!

Kodėl japonams pavyko moderną integruoti į etno kultūrą? Kodėl jie neturi priešpriešos tarp etno kultūros ir moderno? Kodėl modernas neišstumia etno kultūros ? Kodėl Lietuvoje nutiko atvirkščiai?

Puikiai pamenu istorijos pamokas: Japonija po II pasaulinio karo robotizavo pramonę. Fabrikuose buvo ne tik įdiegiamos automatinės linijos, bet kartu su rytine mankšta buvo dainuojama apie tai, kaip robotas padeda žmogui, bet jo nepakeičia. Buvo ieškoma būdų, kaip neatleisti darbuotojų, bet juos perkvalifikuoti, kad žmogus turėtų darbo vietą.  Tai buvo sisteminga politika, skirta išsaugoti visuomenės vertybes ir sukurti naujas, pagerinant žmogaus buitį ir gyvenimą.  Valstybė stengėsi ir stengiasi integruoti aukštąsias technologijas į kasdienį gyvenimą, į darbo aplinką. Tradicijos nekeičiamos, bet technologijos yra pritaikomos prie tradicijų. Labai didelį įspūdį paliko filmukas apie tai, kaip yra bendraujama su mirusiaisiais, kokios atliekamos apeigos. Kadangi japonai kremuoja mirusiuosius, nelieka kapo, kur būtų galima atlikti apeigas mirusiąjam atminti. Tam sukurtos programėlės, kurios padeda atlikti apeigas. Stengiamasi ne žmogų įsprausti į kampą, o panaikintą galimybę pakeisti kita. Juk žmogus šiuo atveju prie kompiuterio sėda užsidegęs smilkalus ir apsirengęs tautiniais drabužiais. Svarbu, kad jis vykdo savo pareigą nuoširdžiai.

Kodėl situacija Lietuvoje yra atvirkščia? Ar dėl to, jog gyvenam gilia praeitimi? Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, baudžiava? Ar dėl to, kad savo etno kultūrą suprantam, tik kaip tautinius drabužius? Gal problema yra dažniausiai matomų liaudies antsamblių menkas profesionalumo lygis? (tikrai ne visų).

Šį savaitgalį teko būti  „Jaunystės“ dviejų choristų vestuvėse. Žinoma, choras atėjo jų pasveikinti ir kelias valandas leido pasidžiaugti suimprovizuotu koncertu. Jie užburia savo puikiu dainavimu. Ir svarbiausia, jog buvo pasirinktos būtent tautinės dainos.  Kai jos skamba iš profesionalų lūpų,  mąstymas pasikeičia kardinaliai ir nebelieka abejonių, kokia puiki yra mūsų etno kultūra. Norisi ją išsaugoti ir puoselėti.

Manau, ir Veronika Povilionienė ne kartą įrodė, kad etno muzika gali skambėti moderniai. Labai norėtųsi kuo daugiau projektų šia linkme. Gal šių metų dainų šventė dar labiau sustiprins šį požiūrį ir paskatins įsitraukti daugiau žmonių. Atsimerkim, juk mes galim dar daugiau.

Peržiūrėjau Guy Kawasaki paskaitą… pasaka. Ne IT kviečiu neišsigasti „MySQL“ antraštės. Kalba Kawasaki tikrai ne apie programinės įrangos kūrimą, o apskritai apie inovatariškumą. Puiki paskaita, tikrai negaila praleistos valandos :]Filmukas, jei nesimato yra čia.

Prezentacija:

Skanaus :]

Jei virš Tavęs praskrido balandis – tai geras ženklas. Nesvarbu koks Tavo  horoskopo ženklas, balandis yra gerai. Dar labai gera yra šypsotis kaimynui, kurį sutinki kiekvieną rytą ir nesisveikini. Juokai juokais, bet tai geri ženklai :] Geras ženklas yra kamštyje praleisti automobilį iš šalutinio kelio . Dar geresnis ženklas pamatyti, kokią stiprią pilietinę ideologiją stumia LRT. Kažkaip iki tol nesusimąstydavau… Jie propaguoja – mes šaunūs – idėją.

Reikia pavyzdžių? Kadangi žiūriu tik 2-3 laidas per televiziją, tai nelabai galiu papasakoti, kas yra transliuojama didžiąją dalį laiko, tačiau iš to, ką matau, manau turiu teisę argumentuoti :]

Mintis, pasveikinti Lietuvą iš viso pasaulio su tūkstantmečio sukaktuvėm (kaip gera, kad yra kas džiaugiasi sendamas :] ), puiki. Lietuviai gyvenantys svetur ir gimtinėj sako savo palinkėjimus Lietuvai gimtadienio proga. Ką šita žinutė sako? Žiūrėkit, kiek mūsų daug :] Mes ir Ispanijoj, ir Italijoj, ir D.Britanojoj, ir Gruzijoj, ir Kanadoj….. Pasauli, saugokis, lietuviai ateina :] Juokauju.

Kitas projektas – chorai. Su kuo labiausiai asocijuojasi chorai vidutinio išsilavinimo miniai, kuri klausosi „balių“. Su nuobodybe. Sunkiom varginančiom repeticijom, su nuobodžiais žmonėmis…. Nesakau, kad taip galvoja visi. Tačiau projektas būtent taip mąstantiems siunčia žinutę – jie įdomūs. Laidoj yra intarpai apie choristus. Jie modernūs, jie  veiklūs…. komplimentus yra už ką žerti saujomis. Kartu ir jaunimui smagus paskatinimas. Neturi, ką veikti – ieškok mūsų, junkis, su mumis smagiau :]

Rubrika apie Lietuvos jaunimą, kuris puikiai mokosi, sportuoja, dalyvauja užklasinėj veikloj, kuria…. Tai pasaka be galo. Žemai galvą lenkiu prieš žmones, kurie pamatė, susidomėjo ir sugalvojo savo mintis perduoti kitiems, įvertinti ir pasigirti Lietuvos žmonėmis, kurie dalyvauja.

Manau, jei žiūrėčiau daugiau laidų, atsirastų dar geresnių pavyzdžių ir ne iš vieno televizijos kanalo. Papildykit mane. Tai šaunu mąstyti teigimai apie save ir savo šalį.  Matyti kaip ji stiebiasi į viršų ir gal net prie to prisidėti :]

Kaip gauti daugiau nei turi? Leisti uždirbti tam, kuris Tau algą moka :]

Labai nuoširdžiai per gyvenimą lipu karjeros laiptais. Ariu, mokaus, dirbu, prisiimu atsakomybę. Jei nematau atsako, keliauju toliau, jei matau, kad įdomu abiems pusėms, spaudžiu iš savęs, kiek galiu. Patinka :]

Norisi daugiau ir daugiau. Ne tik pinigų, bet veiklos, galimybių. Kuo daugiau darai, tuo labaiu matai amplitudę, kurioje gali būti reikalingas. Kuo daugiau padarai, tuo labiau norisi būti įvertintam. Bėda, kad jei dirbi kitam, daugiausia gali gauti tik tiek , kiek šefas nori Tau sumokėti. Kita vertus, kuo šefas daugiau uždirba, tuo noriau linkęs dalintis. Jei šefas niekada nenori dalintis, tai jau seniai laikas iškeliauti. Kitu atveju, reikia rasti būdą kaip jam uždirbti daugiau :]

Grįžtam į šiandieną. Krizės, nuotaikos nėra, oras blogas. Kaip uždirbti daugiau? Kelti našumą. Ne tą našumą (kolegoms iš TOC), kur ataskaitose matosi, o tą realų, kur pelno eilutėj parodomas.

Bėda, kad kai esi vidurinės grandies vadovas, tai labai tarkuoja iš visų pusių… Kai tik pavaldus esi, labai ramu. Norisi į aukštesnes pareigas, tačiau šefas paburbėjo ir išėjo. Atsakomybės minimaliai. Namo po darbo parkeliauji ir ramu. Bet kai Tave spaudžia iš viršaus rezultatų, o iš apačios komanda gailiom akim žiūri, vėl…. nei persiplėšt, nei kaip. Bet gyvenam, nesitaškom :]

Štai ruošiuos šiandienos susirinkimui ir turėsiu savo kolegoms paaiškinti, kaip dabar visiems sunku.  Kaip reikia padaryt, kad įmonė turi uždirbti daugiau, tada ir mes gyvensim geriau. Kaip įrodyt, kad darbuotojo sėkmė mažiau arba lygu įmonės sėkmei…

Žinau! Tiesa yra tokia, kad kokia baisi krizė bebūtų, ją išgyventi galima. Ir kaip visada galioja taisyklė, ko sieki, tą ir gauni :]

Tai štai. Žiūrėjau sekmadienį per LTV „Savaitę“. Ten kalbino Žemutinės Saksonijos ministrą pirmininką Christianą Wulffą. Jo klausia: Kaip Jūsų šalį paveikė krizė?, o jis atsako: Mano šalį krizė paveikė, bet mes ją žadam spręsti taip taip ir va taip. O va čia ir praregėjimas. Žmogaus dar tik klausi ar jam blogai, o jis jau juda kruta kaip čia išsisukti nuo tos krizės. Va ir atsakymas!

Kalbuos su savo generaliniu direktorium. Jis man pasakoja patirtį apie Lietuvos ekonominę padėtį. Žmogus finansus išmano, žino iš kur pinigai atsiranda. Tikrai pasisekė man su vadovu, mokytis mokytis ir dar kartą mokytis. Jis sako – blogai. Labai blogai. Svarstau, juk žmonės valgyt norės, tai reiks kažkaip suktis. Juk negali būti, kad visi iki vieno pinigų neturi. Va vieni draugai nori butą už savus pirkti. Sako, jei ką iš banko kelis tūkstančius prisimesim. Ne milijonieriai, bet gyvenime šokolado nevalgę, už tai susitaupė. Kiekvienas iš proto eina kaip nori :] Tai ir klausiu generalinio:  Tai kaip bus su žmonėms? Suprantu, kad baisu yra pradėti milijoninius verslus, su milžiniškomis investicijomis, tačiau juk mažiesiems lengviau. Jis man ir sako: bijos.

Svarstau. Kai esi didelis, tai prisitaikyti gerokai sunkiau. Yra įmonės kur 60-70 procentų darbuotojų atleidžia. Yra kur jau ir nebeatleidžia, o tiesiog užsidaro. Tačiau tie, kur maži, gal jiems lengviau? Aišku, jei prarandi, tai prarandi viską. Jei verslas tik iš 10 000lt, tai nelabai ką ir prarast yra, bet juk ir įsivažiuoti mažiau reikia. Pradedi nuo mažučių projektų, paskui jie po truputi auga auga auga ir sukies. Net per karą yra kas gerai gyvena. Yra kas gerai gyveno Tarybų sąjungoj. Ir tarpukariu Lietuvoj buvo turtingų ir sumanių žmonių.

Ko žmonės norės, tas ir bus. Jei siūbuos ir skaldys, neliks  Lietuvos.  Jei ieškos būtų kaip užsidirbti , tai po truputi įsuks verslo mašiną ir pradės vėl Lietuva gerai gyventi. Niekada netikiu žmonėmis, kurie sako – taupysiu ir dėl to turėsiu pinigų. Švaistytis tikrai neverta, tačiau nuo to pinigų nepadaugės. Juk jei uždirbi 2500Lt per mėnesį, tai kad ir kiek betaupytum daugiau kaip 30 000Lt per metus nesutaupysi. O ką daryt, jei noriu daugiau? Uždirbti daugiau! :]

…kol neatmuša bet kokio noro gyventi.
Kritika skatina tobulėti. Ji įvardija trūkumus, privalumus. Parodo taškus, kuriuose reiktų tobulėti. Ji – vertingas naujų minčių šaltinis. Tai naujos idėjos, savęs per išraišką suvokimas.

Kita vertus, būtų smagu, kad kritika prie žemės nepritrėkštų. Paskutiniu metu pastebiu, jog vis daugiau žmonių linkę pastebėti tik juodąją gyvenimo pusę. Ko ieškai, tą randi. Ši frazė turėtų būti jau atsibodusi nuolatiniams skaitytojams, tačiau tai tiesa. Jei nuolatos kryptingai ieškoti trūkumų, tuomet tiesiog nebeliks laiko pastebėti privalumus.

Nesvarbu, kas vyksta Lietuvoje, tai yra lydima komentarų, juodinančių bet kokią veiklos apraišką. Išvis neįsivaizduoju kaip pradėti veiklą Lietuvoje. Reikia būti tiek stipriu žmogum, kad sugebėti nereaguoti į purvą ir juodas emocijas iš aplinkos. Aplinkos, kuri turėtų būti vartotoju. Kalbu ne tik apie naujus prekybos centrus, bet apie meną. Juk žiūrovas (skaitovas ir kita) yra meno vartotojas. Lygiai tas pats su architektūra, verslo paslaugomis. Viskuo.

Sveikas protas, objektyvus vertinimas yra labai gerai. Labai šaunu mokėti neidealizuoti. Nesuprantu, kam reikia viską maišyti su purvais? Pakelkim akis, pavasaris. Įsileiskim jį. Pastebėkim, tai kas yra gražu. Mano kiemo žalia veja nutūpta kirų. Kai įvažiuoju automobiliu į kiemą, jie pakyla tarsi milžiniška balta banga. Kiekvieną kartą jaučiuos kaip pajūryje. Tai smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti. Pirmyn, leiskim sau tokią prabangą.

Gėris, džiaugsmas skatina augti, atveria žmogų naujoms idėjoms. Įsileiskim, pamatykim, tapkim turtingesni ir pinigais, ir vidum. Juodindami kitą ir patys nekylam, ir kitam neleidžiam, o galėtumėm rasti naudos sau tarp eilučių. Jei gaila kitam, tai nesidalinkim, bet ribodami kitą, ištikrųjų tik stabdom save. Nejaugi norim įstrigti prie žibalinės lempos?

————————–***

Reziumė: Ieškau žmonių, kurie norėtų pastebėti ir rašyti apie tai, kas pasaulyje vyksta gražaus. Ne idealizuoti, tačiau atrasti ir gražąją medalio pusę. Visus besidominčius siūlau siųsti savo straipsnių bandymus ar straipsnius, esė adresu: ideja@dirbusau.lt . Projektas turėtų startuoti šių metų liepos 14 dieną. Tikiuos – anksčiau :]

Susiradau puikų motyvacijos filmukų rinkinį. Peržiūrėjau ir taip patiko. Labai daug idėjų pasisėmiau. Galvoju su kitais reikia pasidalinti. Juk kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Žmonės išsigąsta, kai jiems pasiūlai sėkmės. Gal jie mano, kad atrodo nelaimingi? Man jie atrodo kaip žmonės, kurie ieško.

Pernai per olimpines žaidynes buvo daug kalbama apie laimėtojus. Kaip psichologiškai leisti sau laimėti? Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio, bet paskutiniu metu pastebiu, jog labai dažnai kai žmogui tiesiai į rankas įkrenta galimybė, jis bėga nuo jos kuo toliau. Tiek ilgai buvo laukta ir svajota, gal net siekta, kad svajonė (noras) išsipildytų ir kai jau atėjo metas nusiimti derlių, žmogus deda į kojas. Kas gi atsitiko?

Netikiu mistikomis. Viską stengiuos paaiškinti logika. Iš kur ta baimė? Manau, iš inercijos. Kaip bekalbėtumėm, kad norim permainų, jas priimam labai atsargiai. Galbūt nauja šukuosena ar automobilis – taip. Tačiau jeigu kartu pasikeičia gyvenamoji vieta, darbas, pareigos….. tuomet aplinka tampa nepažįstama. Atsiranda pavojaus signalas „Nežinau kaip elgtis“ ir žmogus traukiasi atgal, juk autopiloto neįjungsi nepažįstamoje aplinkoje. Psichologai tokias atvejais siūlo keistis ar keisti po truputi. Pvz.: pradžioj tik automobilis ir tik prie jo pripratus, keisti darbą. Čia kaip mažam šuniukui į guolį duoda šeimininko daiktą, kad šuniukas jaustų kvapą ir būtų ramus, kad turi „naują mamą“ :]

Ir atvirkščia situacija, kai žmogus gyvena nuolatinių permainų sukūryje. Tuomet rami aplinka erzina ir žmogus automatiškai ieškos judresnės aplinkos. Žmogus nenori keistis. Bet po truputi – galima.

Tuomet, kaip gi keistis? Kaip pasiekti savo tikslus, leisti jiems tapti realybe? Mokintis po truputi. Išmokti priimti komplimentus, tada išmokti priimti dovanas. Ir t.t. kol užaugsim iki milžiniškų dalykų, kurių atėjimas džiugins :]

Tikslą pasiekti galima įvairiausiais būdais. Skeptikai dažnai atmeta tai, kas jiems atrodo neracionalu, nelogiška.

Sutarkim, kad tikslo siekimo metodas telpa į rėmus : nekenkti sau ar kitam. Ir šiame straipsnyje būtent apsiriboju, jog leidžiama viskas, kol tai nekenkia.

Koks metodas yra geriausias? Užsispyrimas ir alinantis darbas? Lengvabūdiškas lošimas loterijoje? Siūlau puikų metodą: pilstyti vandenį iš vienos stiklinės į kitą. Jei tai gali padėti pasiekti tikslą, tai puikus metodas. Svarbu ne kaip, o kokia sėkmė. Jei padeda priklijuotas lapelis, tai puikus metodas.

Turiu draugę, kuri pati ilgai mokėsi kvėpuoti (rebreathing). Dabar to moko kitus. Jei kam reikia kontaktų, parašykit į komentarus, atsiųsiu į emailą. Ji labai tiki tuo, ką daro, ir manau būtent jos tikėjimas jai suteikia stiprybės pasiekti tikslą. Ar gali kvėpavimas padėti? Gali, jei to nori. Na bent netrukdo, tikrai.

Žmonės nusiperka pinigų medį ir pasistato ant palangės. Kilnoja vazoną iš vieno kambario į kitą, kol nepradeda sektis. Kiti turi raudonas pinigines, kad pinigai patys į kišenę šoktų. Pati nešioju skarabėjų ant kaklo, man jis tiesiog labai gražus. Bet yra kas tiki, jog jis pildo norus. Jei nuo pakabuko norai pradės pildytis, aš – už. Ar tai lengvabūdiška? Koks skirtumas, jei tai malonu ir jautiesi saugesnis, kad turi užnugarį?

Jei sudužus vazonui kyla mintys, kad nebesiseks, tuomet tai prastas metodas. Tačiau jei tikėjimas, kad ir vazono stiprybe, padeda uždirbti pinigų, sutarti šeimoje ar pasiekti savo tikslų, kodėl gi ne. Tegu tik vazonas ar pakabukas netampa svarbesnis už tikslą. Juk esmė tame, kad nori, jog sektųsi. Strimgalviais visi pirkti raudonų vazonų! Kuo didesnių :]

PS: nuotrauka pasiskolinta iš čia.

Kas yra diskriminacija? Kas yra riba, po kurios tampama nacistu? Kada nepatikimas tampa neapykanta? Šią vasarą klausiaus pranešimo apie pasakas. T.y. apie tautosakines arba autorines garsias pasakas pasaulyje (Raudonkepuraitė, Tris paršiukai, Buratinas ir daugelis kitų). Tyrimo išvados – absoliuti dauguma pasakų yra diskriminacinio pobūdžio, todėl neturėtų būti skaitomos vaikams.

Manau, kad pasakose yra surinkta žmonių patirtis. Tai gyvenimo bendruomenėje taisyklių perdavimas iš kartos į kartą. Bendravimo normos, vertybės suliejamos į istoriją.  Dabar man sako, kad šios pasakos yra diskriminacinės.  Negaliu patikėti. Kiek teko bendrauti su senoliais, kurie buvo ištremtiį Sibirą ir suspėjo grįži, jie turi gan savitą nuomonę šia tema. Jie išgyveno Sibire, net sugebėjo ten užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą. Jie prisimena tuos laikus be pykčio, jie niekam nenori keršyti. Prisimena skaudžiai, bet nėra neapykantos ar pykčio. Manau, kad šiandieninė visuomenė daugiau pyksta nei tie, kuriems iš tikrųjų yra dėl ko. Todėl negaliu sutikti, kad ši visuomenė nori perduoti ateities kartoms diskriminacijos idėją.

Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi. Gal problema ne kas pasaką seka, o kas jos klausos? Pabandykim paieškoti. Kaip pavyzdį siūlau paanalizuoti pasaką „Eglė Žalčių karalienė“. Apie ką ji? Mergina buvo apgauta apsukraus jaunuolio  Žilvino, kuris klasta privertė ją ištekėti. Su laiku Eglė pamilo Žilviną. Šis turėjo sadistinių polinkių ir neleido jai susitikinėti su šeima. Visgi Eglė buvo kantresnė ir rado būdą kaip apgauti savo vyrą. Moterys nusiteikusios prieš vyrus ir linkusios susivienyti veikdamos prieš juos. Kurgi nuveda tos moteriškos gudrybės? Problemų sprendimo imasi broliai. Jie geriau žino, ko Eglei reikia ir ko ji nori.  Nesvarbu, kad tiek vaikų kartu sugyventa, kad sutaria šeima puikiai. Žilvinas yra per prastas, todėl broliai nužudo nepatikusį žentą. Nesiseka tai Eglei, kur kas nori ten uždaro. Žilvinas jūroj, giminė žemėj. Eglė, ko gero, pripratus ar tiesiog linkusi į mazochizmą, dėl to pasiverdžia medžiu kartu prigriebdama ir savo vaikus.

Reziumuoju.

1. Daugiausiai kliūna jauniausiems, nes jie mieliausi ir gražiausi.

2. Bet kas gali nuspręsti už kitą su kuo tuoktis ir kaip gyventi, ko norėti. Ypač artimiausi žmonės.

3. Žudyti yra vienas iš geriausių būdų išreikšti savo nuomonę.

4. Likimas baudžia nuskriaustuosius (broliai dalgiais užkapojo, bet jų niekas nenubaudė).

5. Kaltieji nusitempia su savim ir nekaltus (medžiais pavirsta ir broliai, kurie tylėjo, ir Drebulė, kuri viską išpasako, ir Eglė, kuri norėjo pamatyti savo šeimą ir su vyru laimingai gyventi).

6. Sadismas ir polinkis įkalinti kitus yra perduodamas genais.

7. Šeima yra priešas numeris vienas (1-2 ir 6 tai įrodo).

Šitaip mąstant galima dar daugiau rasti priežasčių, dėl ko ši pasaka netinkama edukacijai. Lazda turi du galus. Ko ieškosi, tą ir randi:  amžinos meilės ir atsidavimo istoriją arba žmogaus teisių pažeidimus.

Jei žmogui nepatinka kokia nors tautybė, tai dar nereiškia, jog jis nacistas. Jei aziatų akių forma atrodo prastokai, tačiau patinka jų žandikaulis, ar čia rasizmas? Slovakai tingūs, bet labai svetingi, ar čia nacizmas? Graikai triukšmingi, bet turi puikią virtuvę ir jos tradicijas? Ką tai reiškia? Rasizmą? Nacismą? Tiesiog nuomonę?

Matyti skirtumas, vadinasi – pažinti. Gilintis reiškia įsisavinti. Jei nebus skatinama konfrontacija, tuomet atsiras vietos sutarimui. Ir galbūt bus gerokai įdomiau ieškoti, ką gražaus ir prasmingo pasaka norėjo pasakyti :]

Paskutines porą savaičių važinėdama mieste vis sutinku smart’ą išpuoštą spermatozoidais. Paskui netyčia aptikau A.Karaliaus berods vis dar būsimos knygos aprašymą, kurios viršelį puošė tas pats motyvas.

Ir štai čia ateina palaiminga mintis. Iš kur atsiranda vaikai? Jei pažvelgti į esmę, tai vaikas atsiranda iš dviejų: spermatozoido ir kiaušialąstės. Su pastarąja viskas aišku. Ji yra arba jos nėra, bet ji visada viena. Smagu, kad bent ji be konkurencijos.  Judriems „buožgalviukams“ tenka konkuruoti. Kuris iš jų bus sėkmingiausias, tas ir uždegs gyvybę.

Išvada: kiekvienas mūsų atsiradom iš laimėjimo. Kiekvieno mūsų gyvybė įsižiebė iš pergalės.

Labai greitai aplinka sulaužo sparnus. Užkrauna krūvas kompleksų ir problemų. Nenupulk. Tu nesugebėsi. Tu vėl purvinas. Tu visada… Tu niekada… Ar kada nors galvoji apie kitus? Viskas tik dėl Tavęs.

Tačiau juk tarp pažįstamų yra žmonių, kuriems sekasi. Jiems nereikia stengtis. Jiems nereikia persidirbti. Jie neturi kompleksų, bent tokių, kuriuos būtų paprasta pastebėti. Jiems viskas krenta į rankas iš dangaus. Manau, jie tiesiog prisimena, kad yra laimėtojai. Laimėtojai be konkurencijos. Jie gyvena savo laimėjimu.

O kur nukreiptos daugumos mintys? Į ką koncentruojamasi? Į problemas ar į jų sprendimą? Į siekiamybę ar vengiamybę?

Meilė sau, sugebėjimas save įvertinti, sugebėjimas nugalėti kompleksus ir iš jų užsiauginti privalumus. Štai į ką reikia orientuotis. Pradėti nuo savęs. Ieškoti teigiamos gyvenimo pusės. Pažinti ją ir mėgautis. Pastebėti pergalę, net jei tai tik kolegos šypsena kylant liftu.  Prisileisti sėkmę, leisti jai ateiti. Išmokti priimti dovanas. Tiesiog leisti sau būti laimingam.

Kas juokingiausia, dauguma saviugdos mokytojų vaikystėj ar paauglystėj buvo nemėgstami, kompleksuoti ir apvardžiuojami. Jei išmoko jie, vadinasi gali bet kas. Juk kiekvienas gimė iš pergalės. Tu gimei iš pergalės :]

Kodėl 10 procentų žmonijos, valdo 90 procentų visų pasaulio pinigų? Gal dėl to, kad jie žino ir naudojasi kažkuo daugiau nei žino dauguma? Ar tai mastymo būdas? Ar įgimta sėkmė? Pasaka. Visko galima išmokti.

Netikiu tokiais dalykais, kaip jam sekasi. Jam lengva, nes jis kitoks. Kokie norim būti, tokie ir esam. Galima būti skeptikui, o galima ieškot sprendimo. Vienas iš stipriausių argumentų, kodėl verta išklausyti ir gilintis, nuskambėjo pačiam filmuke: „Jei nesupranti, tai dar nereiškia, jog būtina atmesti.“ (vertimas ne visiškai tikslus, tiesiog bandžiau perteikti mintį, o ne pažodinį vertimą).

PS: idomumas ir aiškumas prasideda nuo vietos, kur pradeda kalbėti dėdė su akinukais :] Tai vienos iš geriausiai išnaudotų minučių gyvenime :]

Svarbu: ačiū labai Žilvinui Butkevičiui (FNG Baltic), kuris ir parodė šį filmuką.

Kokia veikla nebūtų pradėta, kievieną kartą pasigirsta protestuojančių, nepatenkintų balsai. Keistoka, tikslai patvirtinti, bet vis dar galvojama ar jie teisingai nustatyti…

Kritika yra gerai ir labai šaunu kai ji yra aiški, konstruktyvi ir išsakoma laiku. Bet kaip su nuolatiniu inkštimu, jog Lietuvoje viskas blogai?

Skaitau šiandien VŽ straipsnį apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą. Šaunu. Labai norisi, kad Lietuva nebūtų pristatoma kaip šalis, kur pigus alus ir lengvai pasiekiamos merginos. Mes galim, turim ir norim gerokai daugiau nei buvo išvardinta.

Galų gale buvo apsispręsta, kad Lietuva yra drąsi šalis. Oho. Jau vien, kad tokią mintį iškėlė, šalis tikrai drąsi. Kaip mes tą žinią pasauliui pranešim? Pasirodo paprastai, padėsim į stalčių. Išleido knygą, už vienetą po 700Lt. Jei būtų išleidę daugiau nei 100 vienetų, tai knygos savikaina būtų mažesnė. Mums reikia tik 100 vienetų, tai nematau prasmės, kodėl turėtų spausdinti 500 egzempliorių. Vieneto savikaina sumažėtų, bet ar nuo to būtų geriau? Juk bendra suma būtų išleista didesnė. Klausimas, ar knyga išvis buvo reikalinga? Gal buvo galima išleisti elektronine knygą PDF formatu ir būtų pigiau :) galėtumėm pridauginti į kiek reikia vienetų ir būt beveik nemokai išėję :]

Problema ne knygoj. Problema, kad po tokių ilgų diskusijų vėl keliamas klausimas, ar tikrai Lietuva drąsi šalis. Gal reikia kitos reprezentacinės idėjos?

Nežinau, gal kita idėja ir būtų geresnė, bet gal laikas veikti? Gal geriau nebeieškoti, o klausytis, ką kiti apie mus girdi, žiūrėt kaip kiti mus mato? Lietuva, tai šalis, į kurią neįmanoma atskristi tiesiogiai. Tai šalis, kuri garsi korupcija. Šalis, kuri nesilaiko duotų pažadų. Norima galutinai diskredituoti renginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Pasižadėjom, bet nebenorim uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Lietuva garsi politiniais skandalais (R.Pakso istorija ). Gal būtų laikas pradėti veikti?

Gal reikia pradėt nuo bendros kampanijos „Mes už savo šalį“, kuri skatintų teigiamą mąstyseną. Duoti lengvatas žiniasklaidai, kuri šalia objektyvių žinių praneštų ir teigiamų. Noriu pasakyti, kad nereikia keisti tiesos. Jei yra blogai, tegu ir pasako, kad yra blogai, bet tegu randa, nors vieną gerą dalyką šalyje. Kas nors per dieną juk padėjo senyvam žmogui per gatvę pereiti. Tegu per žinias praneša nors po vieną gerą žinią. Jų tikrai yra, jos tiesiog ignoruojamos. Pvz.: šį šeštadienį buvo puikus fakyrų pasirodymas prie Mindaugo paminklo. Buvau, mačiau, man patiko.

Kaip JAV pradėjo realią kovą su rasizmu? Paprastai. Filme turi vaidinti nors vienas ne baltaodis. Įstaigose privalo būti ne mažiau kaip 5 procentai ne baltaodžių darbutojų, ir t.t.. Tai suveikė! Problema visiškai neišnyko, tačiau sprendimas pajudėjo iš sąstingio.

Todėl ir siūlau. Nebijokim veiklos, pradėkim kurti. Nukreipkim savo jėgas ne į priekabes, bet į tikslo pasiekimą. Garsinkim šalį, mes esam jos dalis. Kokie esam mes, tokią šalį mato kiti. Būkim drąsūs, juk šalis tai jau drąsi :]

PS: užsukau į vieną blogą. Gal tikrai tame priežastis? Plačiau dansu.lt.

Ar paauglystėj teko nurausti, kai tėvai patikančiai mergaitei rodė Tavęs nuogo nuotraukas iš vaikystės? O dėmesys nevargino? Gal tada bent filmas „The Truman show“ matytas? Kas nematė, trumpai papasakosiu.

Tėveliai sugalvojo leisti televizijai filmuoti vaiką nuo gimimo jam nežinant. Realybės show realiu laiku visą parą. Ilgainiui televizija pradėjo reguliuoti Trumano gyvenimą taip, kad reitingai augtų.

Tas filmas man labai patiko, nes jis dar gūdžiais 1998 metais perspėjo apie per didelį visuomėnės susidomėjimą realybės šou. Ir šiandien netyčia užtikau štai tokį dalyką – kūdikio dienoraštį.  Kadangi jis viešas, manau nieko tokio, kad platinu nuorodą, kita vertus, ar tai normalu, jog bet kas ir bet ką gali apie jį skaityti?

Na tarkim tai išsprendžia problemą, kai visa giminė, draugai ir kaimynai retai susitinka. Va nueini į internetą ir pasižiūri kaip vaikas paaugo. Žinoma, atsiranda susvetimėjimo problema. Matėm nuotraukas internetu, gal jau nebevažiuojam aplankyti…. Bet jei negali dažnai matytis – geriau negu nieko.

Puslapių su vaikų nuotraukomis yra daug. Problema ne tame, kad gatvėje pažins. Bet tai asmeninės informacijos iškėlimas į viešumą žmogaus, kuris dar negali savęs apginti ir pasirinkti. Tiesa sakant, abejoju ar jo kas klausė …

Tačiau klausimas išlieka tas pats. Kiek viešumas yra leistinas ir ar tėvai yra vaiko savininkai? Mane tiesą sakant šokiravo informacijos kiekis ir prieinamumas bet kam….